- Kiek jau dirbi mokykloje ir kokie didžiausi išbandymai lydėjo pirmaisiais metais? Ką reiškė pereiti iš akademinio ir kultūrinio lauko į šį?
- Mokykloje dirbu trečius metus – po ilgos pertraukos. Dar porą nepilnų sezonų joje praleidau prieš 20 metų. Tiek prisidirbau, kad nebenorėjau daugiau… Per penkias pertraukos minutes būdavo labai sunku spėti parūkyt už alyvų krūmo ir dar popierinį žurnalą pasikeisti mokytojų kambaryje…
Žinoma, laikui bėgant, pasikeitė požiūris, gal ne veltui ir pedagogikos mokslus baigiau, dabar praverčia. Ką reiškia toks perėjimas? Kadaise net ir po vienos ministerijos stogu sutilpdavo švietimas ir kultūra. Tad gal kokie nors instituciniai sentimentai veikia… Jei rimčiau, labai sunku suderinti tuos darbus, „įsivažiuoti į sistemą“, kai paroje valandų trūksta. Tie darbai imlūs laikui. Svarbiausia, neišsimušti iš vėžių, kantriai dirbti, vis kartojant sau tą festina lente… Iš esmės svarbiausias dalykas – gera įgyti dar vieną prasminį lygmenį, turbūt panašiai nuo teorijos pereinama prie praktikos.
- O kaip atrodė viskas prieš 20 metų? Kuo skyrėsi nuo dabartinių patirčių?
- Tuo metu dar egzistavo popieriniai klasės žurnalai ir pilni mokytojų kambariai. Tiek vienas, tiek kitas reiškinys keldavo siaubą. Ypač tie mokytojų sambūriai. Tarsi kalėjimo prižiūrėtojų pasitarimai. Dabar kažkaip paprasčiau – gali rinktis, su kuo ir kaip bendrauti. Bet gal ne sisteminiai pokyčiai tai yra, o tiesiog manasis požiūris per tiek metų pasikeitęs.
- Pastaruoju laiku daug kalbama apie mokytojo darbą, kaip manai, ar greitai įmanomi kokie nors esminiai pokyčiai? Ir kokių jų, tavo nuomone, reikėtų?
- Greitų pokyčių ten, kur didelės struktūros ir daug dalyvių, nevertėtų tikėtis. Esminiai dalykai retai įvyksta staiga. Na, taip, kažkiek procentinių punktų galima finansinę padėtį gerinti. Vis dėlto labai daug lemia elementari pagarba kitam – ne dangstymasis programinėmis nuostatomis ar mokiniais kaip aplinkybe… Esminis pokytis – įsiklausyti į kitą. Nes tik per tai suprantame save, jei išvis bent kiek lemta save suprasti. Tada gali atsirasti erdvės ne tik kalbėjimui, bet ir susikalbėjimui. Ir tada gali įvykti pokyčiai. O kol trys lietuviai – penkios profsąjungos, tai nelabai tikiu kaita. Tad ką gali – tik nuo savęs pradėti, nuo atmosferos, kurią sukuri.
- Sakei, kad turite ir knygų klubą (jei taip nugirdau?) – ką veikiate klube?
- Knygų klubas daugmaž ir apibrėžia veiklą – kalbamės apie knygas, šiuolaikinę literatūrą, skaitome, cituojame… Tyrinėjame visokių topų ir penketukų knygas, taip pat tas, kurias pasiūlo patys mokiniai. Kartais susiorganizuojame kokią išvyką. Buvome Rašytojų sąjungoje, apžiūrėjome Ričardo Šileikos parodą, židinio koklius pirmininkės kabinete, žinoma, aplankėme ir „Metų“ redakciją… Bandau dalintis ta ir kultūriniame lauke užgyventa patirtimi – yra, kam tinka ir patinka.
- Kiek vaikų jį lanko? Ir kokią apskritai skaitymo kultūrą pastebi tarp paauglių – ar jie apskritai (savo noru) skaito?
- Nuolat ateinančių nedaug. Branduolį keletas sudaro. Bet jų – tų patikrintų – pakanka. Skaitančiųjų savo noru – irgi nedaug. Bet gal daug jų niekada ir nebuvo. Ne kiekybe išsilaiko ši pasaulio sritis. Gal net būtų baisiau, jei staiga visi pultų skaityti. Iškart kiltų įtarimas, kad šiame pasaulyje kažkas ne taip… Eičiau steigti kokio nors spragėsių valgytojų būrelį, turbūt pagal atvirkštybės dėsnį tokių nesuprastųjų liktų vienetai…
- Ar įsigalėjusi anglų kalba vaikų kasdienybėje daro įtaką ir literatūrinio turinio pasirinkimams? Kaip manai, ar yra dėl ko sunerimti?
- Nežinau, kiek tas nerimavimas padėtų. Anksčiau buvo rusų, prieš tai – lenkų, dabar – anglų, vėliau dar kokia nors kalba… Visąlaik kieno nors geopolitinis įsigalėjimas darys įtaką tiems, kas garbina galios kalbą. Kitaip tariant, mums, suaugusiesiems. O vaikai natūraliai perima patirtį – ir teigiamą, ir neigiamą – iš vyresniųjų. Tad, matyt, kažkam mes leidžiame įsigalėti savo kalboje, jei mažesniems mielesnė anglų.
Nemanau, kad reikia labai gąsdintis, tiesiog suaugusiems derėtų daugiau skirti dėmesio vaikams… Ne vien apie kalbą tai… Šiek tiek nubėgau nuo įtakos literatūriniams pasirinkimams. Žinoma, dabar mokiniai daugiau skaito angliškai. Nematau labai didelės bėdos, jei ir perskaito knygą angliškai. Svarbu, kad skaito. Tiesiog paraginu susirasti vertimą į lietuvių kalbą, pabandyti palyginti skambesį, vertimą… Taip per mokinių knygų pristatymus atsiranda naujų galimybių.
- Tavo dienotvarkė atrodo pilnutėlė įvairiausių reikalų – kada lieka laiko poezijai?
- Nelabai lieka. Tiksliau, tiek, kiek nuvagiu prieš pamokas ar vėlyvą vakarą… Nors kartais, kai pagauna kokia eilutė, tiesiog atsitraukiu nuo to, ką veikiu – užrašau tuos keletą žodžių. Paskui arba grįžtu prie jų, arba ne. Galima ir kitaip pažiūrėti, pajausti – gal ne visa poezija turi būti užrašoma, kartais pakanka tiesiog būti – gyvenimas tarsi eilėraštyje, kurį nebūtinai pats parašei.
- Pameni laiką, kai gyvenai palankiausią metą kurti poeziją? Koks jis buvo?
- Kai dirbau naktiniu sargu šokių muzikos klube. Per mėnesį parašiau trečdalį pirmos knygos. Vasara Švedijos ūkininko laukuose – parašiau ketvirtadalį antros knygos. Geriausias laikas poezijoje, kai keletą mėnesių gyvenau be ypatingų pajamų ir darbo, parašiau keletą eilėraščių, kurių niekaip neparašyčiau dabar. Kita vertus, mano šiandiena irgi tinkama kūrybai. Visi laikai palankūs, tik reikia išmokti į juos panert… Tad vis mokausi.
- Gražiai pasakei, kad reikia išmokyti į tuos palankius laikus panerti. O tėvystė pakeičia rašymo įpročius, supratimą apie buvimą rašytoju?
- Manau, tėvystė, kaip ir kiekviena tikra patirtis, turi įtakos gyvenimui, jo būdui. Rašymo laikas kažkur į vaikų miego užribius, na, ir turbūt atsiranda daugiau galimybių rašyti tiems patiems vaikams. Nors šios kvotos dar neišnaudojau iki galo.
- Minėjai, jog šių laikų vaikai kitokie, skiriasi jų dėmesio sutelkimas, papasakok plačiau. Ar nauja karta kitaip skaitys tekstus? Na, ar po truputėlį, atsižvelgiant į žmonių santykį su tekstais, knygos turės būti pradėtos rašyti kitokia forma?
- Visi mes fragmentizuojamės, vaikai – kaip imliausi, greičiausiai prisitaiko jau prie vaizdo, o nebe raidės pasaulio. Kiekviena karta turi ne tik savo tekstus, bet ir perskaitymo būdus. Kaip mums būtų keista sėdėti kokiame nors karaliaus Liudviko laikų literatūriniame salone, taip ir mūsų vaikams sunkiai suvokiama, kam mes kankiname tuos ilgus tekstus, kai galima daug patraukliau ir vizualiau papasakoti istoriją. Animė, mangos, filmai. Tai juk irgi tekstai. Manau, išliks ir įprastinė knygų forma, tačiau šalia jos turės atsirasti (jau dabar yra) kiti su knyga siejami priedai – audioknyga, ekranizacija, vizualus atpasakojimas…
- Kokiu principu renkiesi skaityti knygas? Seki literatūrines naujienas, konkrečius autorius?
- Nesu labai principingas, bet būdamas literatūros žurnalo redaktoriumi volens nolens turiu sekti, kas vyksta, kas išleidžiama. Daug literatūros fragmentų perskaitau dar „ikiknyginiu“ pavidalu… Principingai peržiūriu (ar bent stengiuosi peržiūrėti), kas išleidžiama poezijos lauke (ypač lietuvių), prozą ir eseistiką taip pat stengiuos bent iš tolo žvilgsniu paglostyt… Konkrečių kūrėjų nevardinsiu, bet visus, skelbiamus „Metuose“ galiu, vadinti sekamais.
- Kokie pastarųjų metų (ar kelerių) tavo literatūriniai atradimai, gilų įspūdį palikusios knygos?
- Ko gero, ukrainiečių ir baltarusių literatūra, rengiant teminius „Metų“ numerius. Neišskirčiau vieno ar kito autoriaus, tiesiog tiek daug vidinės jėgos tegali spinduliuoti labai laisvės ištroškę ir daug skausmo patyrę žmonės.
- Ar dirbdamas su jaunimu dažnai prisimeni save, paauglį? Kuo skyreisi ir kuo buvai panašus į juos?
- Kaip neprisiminsi. Net savo paauglystės mokyklą (buvusią 22-ąją, vėliau M. Daukšos, o dabar VGTU inžinerijos licėjumi paverstą) pro fojė langus žvelgdamas į kitą Neries krantą matau. Ir pamenu, kaip Antakalnyje besimokydamas žvelgdavau pro savo klasės langus į Žirmūnus, 7-ąją vidurinę, pavydėdamas jiems anksčiau prasidėjusios pertraukos. Matydavau lakstančius mokinius, svajodavau, kaip tuoj tuoj ištrūksiu į kiemą ir aš… Kuo panašus? Ko gero, nenoru prisileisti suaugusiųjų, troškimu viską spręsti savarankiškai. Tų panašumų daugiau nei pagalvotum. Skiriasi tik aplinkybės – tais laikais pabėgti iš pamokų buvo paprasčiau, dabar tą pačią akimirką per elektroninę sistemą visi sužino, kur nenuėjai… Naudodavausi kiekviena proga vyresnėse klasėse…
- Kaip nutiko, kad būdamas maištingos natūros gana anksti perėjai prie poezijos?
- Na, čia natūraliai taip. Andergraundinės muzikos tekstuose irgi daug užtaiso, poezijos. Man patiko klausytis kai kurių grupių vien dėl maištingų tekstų. Besiklausydamas ir pats pradėjau vis daugiau rašyti. Iki tol eiliuodavau visokius humoristinius vaizdelius, neblogai sekdavosi. Paskui ieškojau poezijos kaip saviraiškos galimybės – išsisakyti, išsirėkti. Išpažintinis lygmuo vienaip ar kitaip turbūt iki šiol tebelikęs – be ypatingesnio riksmo, randu subtilesnių priemonių…
- Prisimeni pirmąjį sutiktą, įspūdį palikusį rašytoją?
- Rodos, trečioje klasėje Nemenčinės kino teatre „Taika“ vyko susitikimas su Violeta Palčinskaite, kur buvo suvarytos visos pradinės lietuvių klasės. Nelabai ką pamenu, tik tiek, kad ten, toli, po ekranu, sėdi teta ir kažką pasakoja… Gyvai iš esmės turbūt susitikimas jaunųjų filologų vasaros stovykloje su Valdemaru Kukulu, Vygantu Šiukščiumi, Alma Karosaite. Ten per keletą dienų tiek pasikalbėta, pabūta, prisikalbėta, kad kartu su Valdu kartu išvykome į jo tėvoniją Kupiškyje – ten praleidome dar keletą dienų. Man visad darė įspūdį tie, kurie gyvena literatūra, jaučia jos šerdį. Valdemaras buvo vienas iš tokių.
Taip pat svarbi pažintis su Tomu Arūnu Rudoku – nuo jo rinkinio „Žūt būt“ pradėjau domėtis, skaityti poeziją. Vėliau ir gyvai susipažinome. Pakankamai intensyviai bendravome, paskui atitolome, bet atminties ryšys išliko…
- Rašai disertaciją apie V. Kukulą – kodėl ėmeisi šios temos?
- Man atrodo, svarbu, ką Valdas veikė, rašė – ne tik poezija, bet ir kritika. Jis bandė aprėpti visą literatūros lauką, ir tie bandymai verti pagarbos. Jau daugiau nei 10 metų to ploto niekas taip ir neapeina.
- Paspekuliuokime – kaip manai, ar šiais laikais, kai rimtos literatūros kritikos sparčiai mąžta, V. Kukulas galėtų išlikti tokiu pačiu produktyviu kritiku, koks buvo?
- Taip. Tais laikais irgi ne itin kas nors kitaip buvo. Rimtai, argumentuotai ir aštriai kalbėjo vienetai. Valdas buvo tarp jų. Ir būtų dabar. Arba bent jau būtų paskutinis, sąmoningai pasilikęs skęstančiame rimtosios kritikos laive…
- Kai sužinojau, kad priešais mus esantis butas anksčiau priklausė tavo seneliams, pas kuriuos ir pats gyvenai nuo paauglystės, ėmiau truputėlį kitaip žiūrėti į mūsų namą. Laiptinėje beveik nebelikę senųjų gyventojų, tačiau visi butai, net išgriautomis sienomis ir perplanuotais kambariais, vis tiek alsuote alsuoja įvairiausiomis istorijomis. Koks tų laikų Antakalnis, žmonės išnyra atmintyje?
- Mano vaikystės ir paauglystės Antakalnis buvo gana jaukus. Name ar bent laiptinėje gyveno inteligentiški žmonės, daugiausia medikai. Didelių kaimynystės draugysčių nebuvo, bet pernelyg niekas ir nesipyko. Mano Antakalnis – tai daugiau aplinkiniuose kiemuose augę bendraamžiai, klasės draugai, mokykliokai. Su vienais klausėmės tos pačios muzikos, su kitais skaitėme knygas, su trečiais šėliodavome paupiais ir pamiškėm. Man gana sunku išskirti pavienius portretus – daugiau tai tam tikros vietos. Krepšinio aikštelė prie mokyklos, sporto salė, parkelis už turgelio, spec. ligoninės vidinė teritorija, vieno draugelio rūsys, klasė po pamokų, kavinė, kurioje lošdavome kortomis, septyniese nusipirkę vieną puodelį arbatos…
- Ko niekada negalėtum atleisti tavo poezijos knygą viešai sukritikavusiam skaitytojui?
- Nemanau, kad ko nors negalėčiau atleisti skaitytojui. Ko gero, sunkiau nuryti kritiką, kuri neatrodo pamatuota ar daugiau taiko ad hominem. Praeityje būta tokių ne itin etiškų tekstų. O apskritai manau, kad kritika gali padėti susimąstyti apie tam tikrus aspektus, į kuriuos pats nebuvai atkreipęs dėmesio.
- Esi sakęs, kad rašytojai – tai „nieko bendro neturinčių žmonių bendrija“. Ką tuomet tau reiškia įvairūs literatūriniai festivaliai? Kurie iš jų ypatingiausi?
- Įvairiausių minčių ateina į galvą, kai kurias pasakai, paskui pats bandai suprasti, ką pasakei… Tai paminėtoji galbūt ir yra iš tokių. Tiesiog manau, kad dauguma menininkų (ar bent rašytojų) yra individualistai ir ne itin gerai jaučiasi kolektyvuose. Literatūriniai festivaliai yra smagūs pasimatymai – juose gali pristatyti savo kūrybą, pasiklausyti kitų. Dažniausiai dalyvauju „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ renginiuose. Kai galiu, aplankau ir kitus.
- Kokių kuriozinių situacijų tenka patirti tau, kaip „Metų“ žurnalo vyr. redaktoriui?
- Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Kuriozas, kad kultūrinė spauda vis dar kažkaip išlieka. „Metai“ – irgi.
- Ką tau reiškia būti „Metų“ vyr. redaktoriumi? Ar pastebi savo paties vidinių nuostatų ar lūkesčių kaitą per tuos metus, kol redaktoriauji?
- „Metų“ vyr. redaktoriumi būti garbė, bent jau prisiminus, kokių nuostabių literatūros žmonių čia būta iki manęs. Tuo pačiu ir sunkumas, kai dažnai jaučiamas tam tikras beviltiškumas, neišbrendama iš vargano finansinės stokos liūno. Tad ir lūkesčiai nuo entuziazmo po truputį transformavosi į vidaus degimo variklį, subalansuotą ilgam veikimui kenksmingomis sąlygomis (reikalui esant, trumpam galinčių ir arklio galias (vietoj vieno žmogelio jėgos) išlaisvinti).
- Tavo kabinetas mokykloje gana asketiškas – ar mėgsti askezę ir kasdieniame gyvenime? Koks paties santykis su buitimi ir įvairiausiais ją lydinčiais darbais?
- Man patinka tam tikras minimalizmas. Kur įmanoma, prisilaikau jo. Į asketus negaliu pretenduoti, nes pernelyg mėgstu saldumynus. Buitinius darbus dirbti galiu, bet retai prisiverčiu. Prisilaikau minimalizmo ir čia, aha.
- Nors gimei Vilniuje, vaikystę praleidai kaime, tėvai buvo miškininkai. Ar gamta tau svarbi? Jauti būtinybę nuvažiuoti į mišką ar įkišti į juodžemį rankas?
- Miškas man labai svarbus. Ar bent jau vieta, kur yra medžių. Pasivaikščioti, užuosti kvapą, pasiklausyti vėjo ošimo, tegul ir trumpai, man būtina. Jei užtrunka kur nors ištrūkti, neištaikau keletą dienų, – jaučiu didžiulį stygių. O juodžemis mažiau svarbus, daržų ir sodų prievolėmis pakankamai buvau iki paauglystės apkrautas, dar nepasiilgau. Nors ką gali žinoti, ką gali žinoti…
