Šioje itin lengvai skaitomoje karo istorijoje profesionaliai komentuojami konfliktą sukėlę politiniai bei ekonominiai veiksniai, aprašyti esminiai karo lūžiai ir naujųjų technologijų įtaka. Visapusiškai išnagrinėti globalūs šio karo užmojai: nuo Pirmojo pasaulinio karo padarinių ir veržlaus nacių pajėgų puolimo Europoje iki operacijos „Barbarosa“, mūšių Šiaurės Afrikoje bei karo Ramiajame vandenyne.
Kiekvieno svarbesnio sausumos ir jūros mūšio aprašymą papildo kampanijų žemėlapiai bei mūšių planai, kartu analizuojant įvairias karines strategijas, nuo kurių priklausė pralaimėjimas ar pergalė.
Knygoje daugiausia dėmesio skiriama svarbiausiems kariniams veikėjams, formavusiems karo eigą ir nulėmusiems jo baigtį: generolui Douglasui MacArthurui, generolui feldmaršalui Erwinui Rommeliui, generolui feldmaršalui Bernardui Montgomeriui, tam tikriems politiniams lyderiams, pavyzdžiui, Winstonui Churchilliui, Charles’iui de Gaulle’iui, Josifui Stalinui, Adolfui Hitleriui ir Franklinui D. Rooseveltui.
Aprašyti svarbiausi karo ginklai: nuo eskortinių lėktuvnešių ir sunkiųjų kreiserių iki balistinių raketų bei atominės bombos. Atskiruose langeliuose pateiktos kiekvieno ginklo techninės charakteristikos.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ovidijus Stokys.
Siūlome šios knygos ištrauką
KARO GRĖSMĖ
Nors Pirmojo pasaulinio karo („karo, turėjusio užbaigti visus karus“) veiksmai buvo sutelkti Europoje, vis dėlto jam nepavyko išspręsti daugelio Europos problemų. Tiesą sakant, šis karas išryškino naujas problemas, kuriomis XX a. ketvirtojo dešimtmečio diktatoriai ir militaristai pasinaudojo, siekdami savanaudiškų tikslų, arba bent jau tikėjosi tai padaryti, tačiau jų pastangos sukėlė naują, gerokai baisesnį konfliktą.
Pirmasis pasaulinis karas buvo pats brangiausias konfliktas per visą žmonijos istoriją ir dėl gausybės žmonių aukų, ir dėl padarytų milžiniškų nuostolių. Buvo nuodugniai mechanizuotas ir industrializuotas ne tik žudymas, bet ir visas karinės gamybos procesas. Ankstesnės humaniško elgesio normos, susijusios su naudojamų ginklų tipais bei civilių įtraukimu į kovos veiksmus, greitai atmestos. Antrasis pasaulinis karas visas šias tendencijas privedė prie naujų kraštutinumų.
Pirmasis pasaulinis karas nepanaikino Vokietijos dominavimo Europoje. Kad Vokietija išlaikytų savo valdžią, troško ne tik Adolfas Hitleris bei jo draugai fašistai, bet ir didžioji šios šalies visuomenės dalis. Japonijos, per Pirmąjį pasaulinį karą pergalingai kovojusios Antantės pusėje, lyderiai taip pat pasijuto praradę teisingą atlygį, japonai ėmė manyti, kad jų tautos likimą varžo rasistinėmis nuotaikomis besivadovaujantys europiečiai bei amerikiečiai. Tais sunkiais ekonominiais laikais daug valstybių nesugebėjo tinkamai reaguoti į tokias problemas. Vienos pasirinko izoliacionizmą, kitos – derybas ir gležną jų giminaitį susitaikėliškumą, paremtą neryžtingu persiginklavimu. Susidūrus su priešais, kurie bet kada mielai pradėtų karą, vos tik pasitaikius progai, šios strategijos pasirodė esančios nepakankamos.
Pirmojo pasaulinio karo palikimas
Taikus sureguliavimas, kuriuo baigėsi Didysis karas, paliko ateičiai daugybę neišspręstų problemų. Turbūt geriausiai jas įvertino buvęs anglų ir prancūzų pajėgų vyriausiasis vadas maršalas Ferdinandas Fochas: „Tai ne taikos sutartis. Tai – paliaubos dvidešimčiai metų.“
Kare nugalėjusios valstybės susirinko Paryžiuje derėtis dėl Pirmojo pasaulinio karo pabaigos sąlygų, pasiryžusios neleisti panašiam konfliktui pasikartoti. Tačiau žingsniai, kurių jos dėl to ėmėsi, pasirodė esą neapgalvoti.
Su kiekviena Centrinių valstybių sąjungos nare buvo sudaryta atskira sutartis (jos visos bendrai pavadintos Versalio taika, nors iš esmės tai buvo viena sutartis, sudaryta tik su Vokietija). Derybose vyravo trys galingiausios karą laimėjusios valstybės: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija, nors dalyvavo ir kitų Antantės valstybių atstovai.
Nei Sovietų Rusijos, nei senosios Rusijos lyderiai į derybas nebuvo pakviesti, nes tarp jų vyko destruktyvus, skaldantis pilietinis karas. Taip pat nedalyvavo ir nugalėtųjų Centrinių valstybių sąjungos atstovai – jie pakviesti tik pasirašyti sutarčių, jau suderinus jų tekstą, tačiau žodis derybose jiems nebuvo suteiktas. Toks pralaimėtojų ignoravimas tapo pirmuoju dideliu Versalio susitarimo trūkumu. Vėlesniais metais, ypač Vokietijoje, šis susitarimas buvo apibūdintas kaip „Versalio diktatas“ ir iš esmės atmestas kaip neteisingas.
Naujoji Europa
Šiomis sutartimis buvo perbraižytas Europos žemėlapis, todėl neišvengiamai susikaupė didelių rūpesčių ateičiai. Austrijos-Vengrijos imperija buvo padalyta: Austrija ir Vengrija tapo atskiromis valstybėmis, be to, susikūrė dvi naujos valstybės: Čekoslovakija ir Jugoslavija. Rumunija prisijungė Vengrijos ir Bulgarijos žemes, Baltijos šalys, ištrūkusios iš Rusijos imperijos glėbio, taip pat tapo nepriklausomomis valstybėmis. Laisvę atgavo ir Lenkija – jai atiteko Vokietijai anksčiau priklausiusios sritys, be to, ji įgijo prieštaringai vertintą priėjimą prie jūros per Lenkijos koridorių Dancige (dab. Gdanskas). Šis koridorius atskyrė pagrindinę Vokietijos dalį nuo Rytų Prūsijos provincijos. Prancūzija atgavo Elzasą ir Lotaringiją, provincijas, kurias po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870–1871) buvo prisijungusi Vokietija. Belgija ir netgi Danija taip pat atsirėžė dalį Vokietijos. Iš viso Vokietija prarado apie 13 proc. savo prieškario teritorijos: jos kolonijas tarpusavyje pasidalijo svarbiausios nugalėtojos.
Vokietijos ginkluotosios pajėgos turėjo būti drastiškai sumažintos. Siekiant Vokietiją dar labiau pažeminti, ši šalis buvo priversta sutikti su punktu, kuriame ji vienintelė kaltinama tuo, kad sukėlė karą (tai toli gražu nebuvo tiesa), todėl ji dabar privalo mokėti dideles reparacijas už padarytą žalą ir sugriautus miestus. Sąskaitos dydis turėjo būti nustatytas vėliau.
Augantis pasipiktinimas
Daugeliu atžvilgių neteisingas nugalėtojų elgesys sukėlė didžiulį pasipiktinimą Vokietijoje, be to, išprovokavo daugybę kitų didelių nesutarimų. Beveik visos naujai susikūrusios valstybės buvo daugiatautės. Daugelyje jų kilo nepasitenkinimas dėl to, kaip nubrėžtos jų sienos. Nors akivaizdu, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija buvo galingiausios Europos valstybės, smarkiai nukentėjusios per karą ir patyrusios kitų didelių sunkumų, jos nepanoro imtis iniciatyvos sprendžiant konfliktą.
Daugiausia JAV prezidento Woodrow Wilsono pastangomis įkurta nauja tarptautinė organizacija, pavadinta Tautų Sąjunga. Vis dėlto tada dar buvo sunku numatyti, ar ji gerai funkcionuos. Deja, nuo pat pradžių šios organizacijos veiklą susilpnino JAV Kongreso priimtas sprendimas neleisti joje dalyvauti Jungtinėms Valstijoms.
Visi šie įvykiai tikrai nebuvo tiesioginė Antrojo pasaulinio karo priežastis, tačiau jie skatino pyktį, jaučiant, kad neteisingai elgiamasi su Vokietija. Apimtas tokio pykčio, Adolfas Hitleris, buvęs jefreitorius, 1919 m. rugsėjį Miunchene įstojo į mažą radikalų grupuotę, pasivadinusią Vokiečių darbininkų partija.
Ekonomikos nuosmukis
Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulio ekonomika liko išbalansuota ir dėl nugalėtojų, ir dėl nugalėtųjų skolų, o valstybių lyderiai, nelabai žinodami, kaip suvaldyti vidaus ekonomiką, nesugebėjo veiksmingai reaguoti į krizės sukeltas problemas.
Pirmaisiais pokario metais didelių sunkumų ir politinių nesutarimų kilo ne tik nugalėtoje Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje. Tuo laikotarpiu įsitvirtino vokiečių nacionalsocialistai ir italų fašistai. Ekonomika patyrė pakilimą ir tariamą tarptautinį atšilimą, tačiau po to staiga krito akcijų kursai JAV vertybinių popierių biržoje. Tai 1929 m. sukėlė Didžiąją depresiją. Prasidėjo politinių neramumų era.
Visų kariavusių šalių kariai turėjo vėl prisitaikyti prie civilinio gyvenimo, tačiau jiems ne visada pavykdavo įsidarbinti. Daugelio kare suluošintų veteranų gyvenimas pasidarė itin sunkus.
Skurdas tapo milijonų karo našlių ir našlaičių kasdienybe. Žmonės, užėmę aukštesnę socialinę padėtį, pradėjo nerimauti, kad suirutė, kurią Rusijoje sukėlė Spalio perversmas, gali atsiristi ir iki jų. Vokietijos dešinieji suformavo milicijos būrius, turinčius kovoti su socialistais bei revoliucionieriais, o Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse į gatves buvo išvesti kareiviai malšinti streikų bei riaušių.
Ekonominių sunkumų patirianti Vokietija vėlavo mokėti reparacijas. Prancūzija ir Belgija, reaguodamos į tai, 1923 m. sausį okupavo Rūrą. Tai Vokietijoje sukėlė finansų krizę ir didelę infliaciją. Iki 1923 m. pabaigos markės kursas nukrito iki 130 milijardų už vieną JAV dolerį. Vokietijoje pinigai faktiškai tapo beverčiais popiergaliais. Dauguma vidurinės klasės žmonių prarado savo santaupas.
Jungtinių Amerikos Valstijų paskolos
1924 m. tarptautinis ekspertų komitetas, vadovaujamas Charleso Daweso (vėliau tapusio JAV viceprezidentu), parengė naują planą, kaip išgauti reparacijas. Šis planas paskatino Vokietijos ekonomikos augimą ir suteikė jai stabilumo (tiesa, tik dėl JAV paskolų). Kitos šalys taip pat buvo smarkiai įsiskolinusios JAV už paskolas, gautas per Pirmąjį pasaulinį karą. Jos irgi labai stengėsi grąžinti tas paskolas dėl tarptautinės prekybos nuosmukio, kurį iš dalies lėmė protekcionistinės JAV priemonės. Tačiau tuo metu JAV ekonomika ir akcijų rinka klestėjo, taip pat tarptautiniuose reikaluose buvo galima įžvelgti daug viltingų ženklų. 1926 m. Vokietija įstojo į Tautų Sąjungą. Atrodė, kad jos vidaus politika yra stabili, nors radikalios kairiosios ir dešiniosios partijos nestokojo ištikimų šalininkų.
1928 m. grupė įtakingiausių pasaulio valstybių netgi pasirašė sutartį, pavadintą Kellogo–Briand’o paktu (pagal vadovavusių deryboms JAV valstybės sekretoriaus ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro pavardes), ir susitarė, kad karas nebus nacionalinės politikos dalis. Nors akivaizdu, kad ši sutartis liko neįgyvendinta, ji tebėra svarbi tarptautinėje teisėje. Kellogo–Briand’o paktu po Antrojo pasaulinio karo buvo naudojamasi, siekiant palaikyti daugelį kaltinimų, kuriuos tarptautiniai karo nusikaltimų tribunolai iškėlė Vokietijos ir Japonijos lyderiams.
Galiausiai 1929 m. Owenas Youngas, kitas amerikiečių bankininkas, pateikė planą, kuriuo vadovaujantis, buvo nustatyta galutinė Vokietijos mokamų reparacijų suma. Nors mokėjimo sąlygos buvo gerokai švelnesnės nei anksčiau galiojusios ir leido pagaliau išspręsti šį klausimą, daugelis vokiečių vis tiek manė, kad jos pernelyg griežtos.
Ekonomikos krachas
1929 m. spalį staigiai nukrito akcijų kursai Niujorko vertybinių popierių biržoje. Kreditai, kuriais buvo finansuojamas JAV ekonomikos augimas ir palaikoma daugelio užsienio šalių ekonomika, išseko. Netrukus visose pramoninėse šalyse kilo masinis nedarbas, suteikęs politikams puikių galimybių siūlyti radikalius sprendimus, kaip spręsti bedarbystės problemą.
