I.Jusionytė kelerius metus JAV–Meksikos pasienyje savanoriavo kaip paramedikė ir ugniagesė. Jos etnografiniame tyrime siena tampa pagrindine personaže, o gyvenimas pasienyje – knygos veiksmo scena. Iki paskutinio puslapio išlaikydama trilerio įtampą autorė pasakoja apie abipus sienos dirbančius gelbėtojus, kas dieną ieškančius pusiausvyros tarp valstybės saugumo politikos ir mirtiname pavojuje atsidūrusių migrantų gelbėjimo etikos.
Apie 2020 m. JAV darbo antropologų asociacijos prizu apdovanotą knygą, gyvenimą ir darbą pasienyje bei mūsų žvilgsnį į sieną taikos ir karo sąlygomis autorę kalbina leidyklos LAPAS vadovė Monika Gimbutaitė.
– Knygoje rašai, kad vaikystėje bijojai ugnies ir adatų. Kaip žmogus, bijantis šių dviejų dalykų, ne tik susidomi ugniagesių ir paramedikų darbu kaip potencialiu tyrimo objektu, bet ir pats imasi šios veiklos?
– Savo pirmąjį etnografinį tyrimą atlikau Argentinoje. Kadangi visada bijojau ugnies ir gaisrų, prasidėjus didelei audrai su žaibais man atrodė, jog saugiausia vieta pasislėpti yra vietinė gaisrinė. Tuo metu dariau tyrimą apie žurnalistus ir pažinojau gaisrinės vadą, jis per audrą mane įsodino į gaisrinės automobilį ir sakė: „Gali slėptis gaisrinėje, bet geriau padėk komandai gelbėti žmones iš apsemtų rajonų.“ Taip ne tik atradau bendruomenę ir komandą, bet kartu, padėdama kitiems nelaimėje, visai nebeturėjau laiko galvoti apie savo baimes. Pirmiausia tapau gaisrininke, tik vėliau paramedike.
– Kokias pamokas tau kaip žmogui ir kaip tyrėjai davė ši savanorystė?
– Išmokau vairuoti labai labai didelį automobilį labai siauromis gatvėmis. (juokiasi)
O jei rimčiau, savanorystė išmokė labai daug. Pirmiausia, dirbti komandoje, kuri sudaryta iš skirtingų žmonių, komandoje, kuri turi vieną tikslą ir kur gyvybė priklauso nuo bendradarbiavimo. Išmokau nukreipti savo baimes į konkrečius darbus – kai jais užsiimi, tų baimių kaip ir nebelieka, nes neturi laiko apie jas galvoti.
Supratau, kad galiu peržengti savo fizines ar komforto ribas. Ugniagesių darbo pratybos buvo labai sunkios, o aš niekada nebuvau daug sportuojantis žmogus. Kai reikėdavo bėgti aplink Tuskulėnų mokyklą per fizinio lavinimo pamokas, tai turbūt buvo didžiausia kančia gyvenime.
Bet kai nusprendžiau, kad noriu būti ugniagesė, reikėjo išmokti daryti prisitraukimus, daug bėgioti, eiti į gana sudėtingas treniruotes: nelaimės atveju, jeigu neturėčiau jėgų ištraukti savo nukritusio kolegos iš degančio namo, tai būtų didelė tragedija. Tokiomis aplinkybėmis pasidarė labai lengva padaryti daugiau, negu maniau, kad galiu kaip mažas ir nelabai sportiškas žmogus.
Iš pradžių, kai tapau gaisrininke savanore ir paramedike, vengiau nukreipti savo tyrimo žvilgsnį į gelbėtojų darbą: man jis atrodė per daug asmeniškas, nenorėjau savo komandos veiksmų ir santykių analizuoti. Bet atsidūrus pasienyje akademinis žvilgsnis ir praktinis įsitraukimas į gelbėtojų darbą vienas kitą papildė.
– Apie sienas įprastai kalbame iš politinės, saugumo perspektyvos. Ką reiškia tyrinėti sienas per antropologinę prizmę?
– Antropologinė perspektyva irgi gali kelti klausimus apie saugumą, tik galbūt kitaip nei politinės programos: saugumas ir sienos nėra savaime suprantamos.
Čia svarbu pabrėžti, kad, kai kalbame apie sienas lietuvių kalba, atsiranda dviprasmybė. Angliškai turime žodį border – tai labiau administracinė riba, ir wall – fizinis barjeras. Ispaniškai irgi yra muro ir frontera. Tačiau lietuvių kalboje siena yra ir valstybės siena žemėlapyje, ir fizinis barjeras. Norint suprasti, kad kinta valstybių sienos žemėlapyje, antropologijos net nereikia – tai žinome iš istorijos.
Antropologams sienos yra ne tik geografinė, bet ir socialinė erdvė, o antropologinė prieiga leidžia suprasti, kaip sienos sąlygoja žmonių gyvenimus. Kai kalbame apie senas, antropologija nepradeda nuo normatyvios pozicijos, t. y. sienos yra geros ar blogos, reikia jų ar nereikia. Jos yra mūsų gyvenimo dalis, tad, kaip mokslininkai, pradedame nuo klausimų: kodėl jos yra, ką jos daro ir ko ne?
Antropologams sienos yra ne tik geografinė, bet ir socialinė erdvė, o antropologinė prieiga leidžia suprasti, kaip sienos sąlygoja žmonių gyvenimus.
– Prieš imdamasi šio tyrimo ne vienus metus gyvenai JAV. Kiek iki tol girdėti pasakojimai apie JAV–Meksikos sieną ir jos reprezentacijos atliepė tai, ką išvydai pati atsidūrusi pasienyje?
– Prieš pirmą kartą pamatant sieną, JAV gyvenau septynerius ar aštuonerius metus. Iš JAV istorijos ir antropologijos kursų žinojau, kad dabartinė siena atsirado po JAV karo su Meksika, kurį Jungtinės Valstijos laimėjo. Kita vertus, politiniame diskurse apie ją buvo kalbama kaip apie nesaugią ir labai militarizuotą zoną. Pirmą kartą ją pamačiau būdama Kalifornijoje. Ten yra didžiulė metalinė tvora, kuri tęsiasi į jūrą. Skraido daug pasienio apsaugos sraigtasparnių, iš JAV pusės net negali prieiti arti sienos.
Tai, ką pamačiau, lyg ir patvirtino mano įsivaizdavimą. Tačiau savo tyrimą pradėjau Arizonoje. Kai ten apsigyvenau kaip antropologė ir pradėjau savanoriauti, pamačiau, kad ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme yra daug sienos pusių. Pačiuose miestuose siena akivaizdi: tai ne tik metalinė tvora su vielomis, bet ir daug pasienio apsaugos darbuotojų. Jeigu išeini už miesto, siena jau tampa tik vieline tvora, kurią labai lengva perlipti.
O jei pereini į kitą sienos pusę, į Meksiką, siena tampa drobe, ant kurios menininkai kuria piešinius, daro instaliacijas. Meksikos pusėje siena yra daug prieinamesnė žmonėms, prie jos susirenkama bendrauti su šeimos nariais, esančiais JAV pusėje (kai tai leidžia JAV pareigūnai). Būdamas ten supranti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant jį sunkinančios sienos, kad šeimų ryšiai nenutrūksta, kad vaikai ją kerta eidami į mokyklą, o suaugusieji – į darbą.
– Man labai įsiminė knygoje skaityta mintis, kad kertant sieną patiriami sužalojimai yra slepiami, kadangi jie tarsi tampa nusikaltimo – sienos kirtimo – įrodymu. Kiek tokios aplinkybės apsunkina gelbėtojų darbą, kurie, viena vertus, turi atliepti oficialią valstybės politiką, kita vertus, padėti žmonėms?
– Taip, ne visos žaizdos turi tokią pačią politinę vertę. Autoritarinėse valstybėse kankinimų metu patirti sužalojimai juos patyrusiems žmonėms suteikia teisę į prieglobstį, bet sienos sukelti sužalojimai pažymi žmogų kaip potencialiai neteisėtai kirtusį sieną, t. y. kaip „nusikaltėlį“.
Idealiu atveju gelbėtojams tai nesvarbu, nes jie padeda visiems, net jeigu esi padaręs nusikaltimą ar pažeidęs kokią įstatymo normą. Bet kai migrantai tapo kriminalizuoti, pasienis prisipildė pasienio apsaugos darbuotojų ir prioritetas pačiai valstybei tapo abstrakti saugumo sąvoka, o ne pagalbos suteikimas sužeistiems žmonėms – nesvarbu, kokios pilietybės jie būtų. Kartais būna situacijų, kai pasienio apsaugos pareigūnai nekviečia medikų.
Tiek pati sistema, kurioje jie dirba, tiek konkretūs žmonės gali prisidėti prie sužalojimų migrantams. Gelbėtojams nuo to tik daugiau darbo. Be to, nuolat turėdami padėti sužeistiems migrantams jie gali nespėti į pagalbą vietos gyventojams, ištiktiems infarkto ar patyrusiems alerginę reakciją – mažose gyvenvietėse ištekliai nedideli.
Gelbėjimo tarnybų darbas yra svarbi mano knygoje nagrinėjama tema. Man atrodo, kad tai aktualu ir Lietuvoje, ypač dabar. Beveik kiekvieną savaitę skaitau straipsnius apie tai, kaip elgiamasi su paramedikais, greitosios pagalbos tarnybų darbuotojais, kokios sunkios jų darbo sąlygos, kiek prievartos jie patiria. Nors mano tyrimas buvo atliktas JAV–Meksikos pasienyje, yra nemažai panašumų su atokesniais Lietuvos kaimais, kur kelias iki ligoninių ilgas, kartais neasfaltuotas, ar su atokesnėmis gyvenvietėmis, kur trūksta ugniagesių ir dirba savanoriai. Apie tai susimąstome tik tada, kai įvyksta didelė nelaimė, tačiau apie gelbėjimo infrastruktūrą Lietuvoje kalbama nedaug.
– Knygoje pabrėži, kad kiekviena siena skirtinga, atsiradusi skirtingomis aplinkybėmis, egzistuojanti kitokiame kontekste. Tačiau ar galime rasti paralelių tarp JAV–Meksikos pasienio ir to, kaip visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, bandyta dorotis su migracijos bangomis?
– Kiekviena siena yra savitų istorinių procesų pasekmė. Ir visgi tai, kas vyksta pasieniuose, t. y. šis fizinių barjerų statymas, turi gana daug panašumų tarp Europos, JAV ir kitų pasaulio vietų. Dauguma šių barjerų yra statomi sustabdyti migracijai, tai tapo gana populiariu sprendimu.
Sienos paprastai stiprinamos sakant, kad to reikalauja valstybės saugumas. Bet kyla klausimas: kas yra saugumas, kas kelia jam grėsmę ir ar tikrai nuo tokių grėsmių sienos padės apsisaugoti? Saugumas, apie kurį kalbame politinėse strategijose, turi mažai ką bendro su aktualijomis pasienyje.
Mano tyrimas ir daugybė kitų apie sienas parašytų knygų rodo, kad saugumo, kaip mes jį suprantame, sienos nedidina, ir tų problemų, dėl kurių sienos yra statomos, nesprendžia: nesustabdo migracijos ir kontrabandos, neapsaugo nuo karo ir terorizmo, klimato kaitos ar oro taršos. Ir Lietuvai grėsmę kelia ne migrantai ir prieglobsčio prašytojai, o jų atvykimo naudojimas priešinti, skaldyti visuomenę. Nes būtent stipri pilietinė visuomenė yra valstybės saugumo garantas.
O pasienio gyventojams saugumas reiškia, kad žinai, jog nelaimės atveju, susirgus, susižalojus tave nuveš į ligoninę, jeigu kils gaisras – atvyks ugniagesiai. Pasienio bendruomenėse saugumo jausmas labai priklauso nuo dvišalio bendradarbiavimo: kad, pavyzdžiui, meksikiečiai ugniagesiai galėtų atvykti padėti amerikiečiams, ir atvirkščiai.
– Panašu, kad migracijos mastai, visų pirma, dėl ekologinės krizės, nemažės, o migracija neišvengiamai kuria savus iššūkius valstybei, į kurią migruojama. Jei sutariame, kad siena kaip fizinis barjeras nėra ilgalaikis sprendimas, ką galėtume daryti kitaip? Kokius namų darbus, ruošiantis naujoms migracijos bangoms, turėtume atlikti jau dabar?
– Kalbant apie ilgalaikius sprendimus, reikia peržiūrėti migraciją ir pabėgėlių prieglaudą reguliuojančias teisės normas: ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje bei globaliu mastu – pagal kokius kriterijus mes priimame pabėgėlius? Tos tarptautinės teisės normos, kurios dabar galioja, nustatytos po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau pasaulinė situacija, priežastys, dėl kurių žmonės palieka savo namus, gerokai pasikeitė. Kartais jos politinės, kartais ekonominės. Labai dažnai jos susipynusios, nes žmonės bėga iš kraštų, kur daug socialinių problemų. Kiekvienas atvejis yra kitoks, kiekvieno žmogaus prašymą reikia svarstyti kaip individo.
Kai kalbame konkrečiai apie ekonominius migrantus, svarbu peržiūrėti, kokiomis sąlygomis mūsų šalis gali juos priimti – galbūt sezoniškai, trumpam laikui, galbūt mums trūksta kažkokių profesijų darbuotojų? Reikia mąstyti apie ateitį – kokia mūsų migracijos strategija ateinančiam dešimtmečiui ar dviem?
Ką galime daryti iškart? Priimti pabėgėlius ir migrantus oriai ir išlaikyti jų orumo jausmą. Tai reiškia – suteikti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas, organizuoti mokymus, laisvalaikio užsiėmimus. Kartais skundžiamasi, kad Lietuvos gyventojai iš valstybės negauna tiek, kiek suteikiama migrantams. Taip, lietuviai irgi visiškai nusipelno oriai gyventi! Čia nėra susiskaldymo – vietos gyventojai ar migrantai. Visi žmonės Lietuvoje, piliečiai ar laikini gyventojai, turi teises ir laisves, jas turime gerbti ir saugoti.
Jau dabar yra daug savanorių, padedančių migrantams, kurie laikinai ar ilgesniam laikotarpiui apsistoja Lietuvoje. Labai gražiai priėmėme daugybę ukrainiečių pabėgėlių. Ir aš labai tikiuosi, kad tos formalios ir neformalios bendruomenės, grupės, organizacijos toliau gyvuos ir padės pas mus pritapti visiems pabėgėliams ir migrantams.
– Vykstant karui, sienos įgyja naujų prasmių. Kaip keičiasi mūsų žvilgsnis į sienas taikos ir karo sąlygomis?
– Karai istoriškai pakeičia sienas kaip administracines linijas. Dabartinės tarptautinės teisės yra pripažįstama, kad nacionalinės valstybės turi suverenitetą, savo teritoriją ir teisę ją ginti, bet agresoriai tokių normų nepaiso. Kadangi šiuolaikiniame kare siena kaip barjeras priešiškos kariuomenės nesustabdys, geriausiu atveju ją tik trumpam sulėtins, man atrodo, kad geriausias būdas užtikrinti saugumą šalies viduje – tai stipri pilietinė visuomenė. Ką reiškia stipri pilietinė visuomenė? Tai žmonės, kurie jaučiasi vertinami, kurie neturi nerimauti dėl socialinių ir ekonominių gyvenimo sąlygų, kuriems rūpi visuomenės ir valstybės gerovė, nes jie mato save pilnaverte jos dalimi. Tokie žmonės yra pilietiškai nusiteikę ir pasiryžę ginti savo valstybę.
Karo metu sienos – nesvarbu, ar kalbam apie administracines linijas, ar apie barjerus – tampa labai jautria tema. Kelti klausimų apie jų istorinę kaitą (kaip susiformavo dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos sienos?) vengiama, nes bijoma, kad tai gali legitimizuoti pozicijas tų, kurie tų sienų nebenori pripažinti ir siekia jas pakeisti jėga. Būtent tai Rusijos valdžia bando daryti su Ukraina.
Tokia baimė nėra nepagrįsta. Visgi man atrodo, jog svarbu atvirai kalbėti apie sudėtingus, kartais skaudžius istorinius klausimus, tada tos jautrios temos negalės būti priešiškų režimų panaudojamos kaip įrankis skaldyti mūsų visuomenę.
Pripažinti, kad sienos yra istoriniai ir socialiniai dariniai, kad jos kinta, nereiškia, kad neturime teisės ir ryžto jas ginti. Pripažinti, kad sienos kaip fiziniai barjerai neveikia, nereiškia, kad valstybės nepriklausomybė ir suverenitetas yra mažiau reikšmingi – tiek mūsų politiniame, tiek kasdieniame gyvenime.
