Tinklalaidės „Rašytnamis“ epizode A.Ruseckaitė laidos vedėjai, rašytojai, filosofei, humanitarinių mokslų daktarei Aušrai Kaziliūnaitei ir klausytojams pasakoja apie medžiagos biografijoms rinkimo procesą, santykį su aprašomais veikėjais, mažiau žinomus literatūros klasikų – Žemaitės, Salomėjos Nėries, Maironio, Vytauto Mačernio, Vinco Mykolaičio-Putino – gyvenimo laikotarpius, dalies jų santykį su Vilniumi.
Medžiagos lobynai – nuo archyvų iki gyvų liudijimų
Romanų apie kitus rašytojus kūryba A.Ruseckaitei prasidėjo nuo darbo Maironio muziejuje, Kaune. Ten ji atrado archyvus, kuriems kiti žmonės retai kada skirdavo dėmesį: „Kitam archyvų tyrinėjimas atrodo baisus darbas, labai neįdomus sėdint kažkokiose dulkėse. O kai pats tyrinėji, kiekvienas ten atrastas sakinukas gali būti aukso vertės.“
Esminis postūmis rašyti biografijas įvyko ruošiantis Maironio 150 jubiliejui. Rašytoja nusprendė neapsiriboti vien muziejaus medžiaga, nuvyko ir į kitus, pavyzdžiui, Nacionalinės Martyno Mažvydo, Vrublevskių ir Vilniaus universiteto bibliotekų archyvus: „Radau neįtikėtinai įdomios medžiagos apie Maironio, kaip kunigų seminarijos rektoriaus, profesoriaus, veiklą. Galų gale ir kūrybinių rankraščių, nors ir paskelbtų, bet su įvairiais pataisymais.“ Kaip teigia pašnekovė, rengiant knygą pagal archyvinę medžiagą svarbu, kad ši papildytų skaitytojams jau žinomą informaciją nauju kampu arba priartintų ją prie šiandienos aktualijų.
Tačiau A.Ruseckaitė medžiagos knygoms apie Maironį ir kitus rašytojus ieškojo ne tik archyvuose: „Prieš keletą metų į muziejų užėjo Amerikos lietuviai, vyras ir žmona, klausė, ar turime medžiagos apie jų močiutę. O močiutė buvo paskutinioji Maironio mūza. Ir aš tos medžiagos iš tikrųjų turėjau. O jie turėjo Maironio laiškų, rašytų tai močiutei. Niekas apie juos nežinojo. Turinys visai intriguojantis, ta visa jų draugystė.“ Gyvaisiais liudijimais autorė kliovėsi ir rašydama apie jaunąjį Vytautą Mačernį – bendraudama su jo mylimąja, sužadėtine Brone Vildžiūnaite, gyvenusia iki 101-erių ir saugojusia V.Mačernio atminimą.
Rašytojus klasikus priartina prie tikrovės
Sukaupusi medžiagą, net ir negavusi finansavimo A.Ruseckaitė vieną vakarą sėdo ir pradėjo rašyti pirmąjį biografinį romaną, tąsyk apie Maironį. Prisimena, kad vykstant kūrybiniam procesui jautė daug nerimo: „Tekstas turi būti dokumentuotas, susijęs su autentika, gyvenimu, visais archyvais. Tačiau reikia visa tai kaip kaulus apvilkti oda, mėsa, pagražinimais, kad skaitytojas suvoktų, jog čia ne monografija, o grožinis tekstas, padedantis sužinoti daug tikrų dalykų.“
Vis dėlto gerokai labiau rašytoja jaudinosi, kaip reaguos skaitytojai, matydami literatūros klasiką lyg paprastą žmogų: „Visąlaik krūpčiojau. Galvojau, kokių čia bus puolimų, nes, žinot, dvasiškiai gina juk savų – šiuo atveju Maironio – vardą. Vyresnė karta labai pagarbiai į jį žiūri. Ir kartais tikrai buvo pasakymų, kad nuėmiau aureolę nuo Maironio.“
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
Atveria mažiau nagrinėtus literatų gyvenimo laikotarpius
Turbūt labiausiai pačią laidos viešnią įkvėpė aprašyta literatūros klasikė – Žemaitė. Šios biografijos turinys atspindi kitą svarbų A.Ruseckaitės biografijų rašymo aspektą. Ji stengiasi skaitytojams parodyti mažiau žinomas rašytojų gyvenimo detales. Pavyzdžiui, asmeninį Žemaitės susirašinėjimą su gerokai jaunesniu sielos draugu Konstantinu Petrausku ir kelionės į Ameriką etapą. Taip pat jos jaunatviškumą, norą leisti laiką su jaunimu, nepaviršutiniškumą buityje, gebėjimą dirbti įvairius darbus, drauge mokslo kaip stebuklo vertinimą, norą, kad anūkai būtų išsimokslinę, supratingumą dukteriai Juzefai ištekėjus už K.Petrausko.
„Literatūros ir tautosakos instituto išleistų Žemaitės „Raštų“ VI tome radau jos laiškus mylimajam K.Petrauskui. Man buvo taip nuostabu, kaip ji, 65-erių metų moteris, paskui artėdama link 70-mečio, rašo už save 30 metų jaunesniam vyrui „myliu, bučiuoju, ilgiuosi“. Norėjosi įvertinti dvasinį žmonių artumą. Kartais tas kūnas nereiškia daug, mes tik žiūrime taip tradiciškai, pašaipiai, o jiedu turėjo apie ką kalbėtis, rašyti, jiems buvo gera, jie norėjo susitikti“, – A.Ruseckaitė prisimena pirmąjį įspūdį radus meilės laiškus.
Mažiau žinomas Žemaitės gyvenimo etapas – gyvenimas Amerikoje per Pirmąjį pasaulinį karą, ten išvyko su bičiuliais Andriumi Bulota ir jo žmona Aleksandra rinkti aukų pabėgėliams: „Norėjau atverti mažai nagrinėtą Amerikos laikotarpį. Ten ji ir visuomeninėje veikloje dalyvavo, ir prie socialistų buvo prisijungusi. Daug straipsnių rašė išeivių laikraščiui „Naujienos“, kuriame dirbo sūnus Antanas. Ir po šalį keliavo. Ir autobiografiją pradėjo rašyti. Buvo labai daug pažinčių.“ Žemaitė Amerikoje buvo įtakinga – atvažiavusi kaip žinoma rašytoja, nestokodama emocinio intelekto, empatijos suburdavo minias lietuvių išeivių, galiausiai jiems pavyko pasiekti tikslą ir surinkti 50 tūkst. dolerių labdarai: „Jie pravažiavo visą Ameriką, kur gyveno lietuvių. Per vieną mėnesį ji pasisakydavo daugiau negu 30 kartų. Ir jeigu Žemaitė kalba, tai ir doleriukų daugiau, ir kitos moterys verkia. Ir ji pati verkia. Dar savo knygą pardavinėjo kaip labdarą.“
Žemaitės žydėjimo laikas Vilniuje
A.Ruseckaitė pastebi, Žemaitės santykis su Vilniaus miestu buvo artimas – čia ji suklestėjo ir patyrė žydėjimo laiką. Nors pirmąsyk atvykusi į Vilnių XIX a. pabaigoje ilgam neužsibuvo dėl nesutarimų su prolenkiškomis pusseserėmis Beniuševičiūtėmis. Tuomet supyko, trenkė durimis ir paliko giminaites. Žemaitė vėl atvažiavo su Gabriele Petkevičaite-Bite 1907 m. sausio pradžioje į Pirmąją lietuvių dailės parodą, ten savo darbus eksponavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „Mažai kas žiūrėjo jo sunkiai suprantamus darbus. Patraukia pečiais, eina, praeina, o Žemaitė ilgai tyrinėja, paspaudžia ranką, prisistato, apibūdina, ką mato paveiksluose. Tada M.K.Čiurlionis sako: „Tai parašyk, tamsta, taip gražiai apibūdini.“ Iš pradžių ji išsigąsta: „Apie parodą niekada nerašiau.“ Bet galiausiai parašo ir „Lietuvos žiniose“ išspausdina jos tekstą.“
Ilgėliau Vilniuje Žemaitė gyveno 1911 m., kai prižiūrėjo turtuolių jai vasarą paliktą 14 kambarių butą. Net ir atvykusi iš kaimo ten jautėsi drąsiai. 1912 m. grįžo į miestą, kartu atsivežė anūkę Elzę ir abi apsigyveno Užupyje, jį vadino užmiesčiu ir skundėsi, kad tenka toli pėsčiomis vaikščioti. Tačiau turbūt žinomiausia Žemaitės gyvenamoji vieta Vilniuje – Jono Basanavičiaus gatvė, buvusi Didžioji Pohulianka, ten apsistoti pasikvietė advokatas A.Bulota.
Turbūt labiausiai pačią laidos viešnią įkvėpė aprašyta literatūros klasikė – Žemaitė. Šios biografijos turinys atspindi kitą svarbų A.Ruseckaitės biografijų rašymo aspektą.
„Jos buvo pilna visur. Jeigu atvažiavo cirkas, eina į cirką, jeigu kokia paskaita apie lenkų archeologiją, eina į tą paskaitą, jeigu lenkų spektaklis, eina su Bulotiene. Ši iš Paryžiaus parsisiunčia sukneles, o Julija eina su savo kaimišku sijonu, skarele ir visi galvoja, kad ponia atsivedė tarnaitę. Ji bendrauja su besikuriančios Lietuvos mokslų draugijos žmonėmis, eina pas fotografą Aleksandrą Jurašaitį fotografuotis, Vilniuje jaunimas stato Žemaitės komediją „Apsiriko“, rašytoja dalyvauja ir repeticijose, ir premjeroje, prasidėjus 1914 m. Pirmajam pasauliniam karui labai jautriai ima globoti pabėgėlius“, – pasakoja A.Ruseckaitė. Vilniuje Žemaitė klestėjo ir kūrybiškai – išleido aštuonias plonas savo Raštų knygeles, kuriose buvo po kelis apsakymus, galop 1914 m. išeina apsakymų stora knyga „Apsakymėliai“, į kurią ji parašė kelių puslapių tekstą apie savo gyvenimą.
Žemaitė taip pat turėjo tiesioginį ryšį su Lukiškių kalėjimu – ten dvi savaites kalėjo dėl cenzoriams neįtikusio straipsnio „Lietuvos Žiniose“, kurį, parašytą Jurgio Šaulio, turėjo sužiūrėti. „Ji kalėjime paskelbia bado streiką, bet tuo pačiu paperka prižiūrėtojas su slapta įsisiūtu sidabriniu pinigėliu. Viena prižiūrėtoja atneša apelsinų. Kita prižiūrėtoja gauna cukraus.“ Žemaitė vos neužsitraukė kalėjimo antrąsyk, kai skaitydama savo apsakymus ant scenos vėl nesilaikė cenzūros ir kalbėjo apie persekiojančius žandarus, spaudos slėpimą.
Tekstuose laikosi atstumo – santykių tema nepiktnaudžiauja
Vienas didžiausių išbandymų rašant Žemaitės biografiją A.Ruseckaitei – atverti gyvenimo istoriją kuo giliau, parodyti šios moters energiją, drąsą, kūrybinį kelią, kitas veiklas, bet ir delikačiai pažvelgti į asmeniškesnes temas, pavyzdžiui, santykį su K.Petrausku.
„Labiausiai tabu tema – jų laiškai. Jie atviri ir juose daugybė informacijos, kaip ji nosinaites, kaklaraiščius Konstantinui mezga, kiek jis visko jai atsiunčia, kaip žiedelį dovanoja ir taip toliau. Bet nuo tos bičiulystės ir meilės jau nesinorėjo eiti giliau“, – teigia laidos viešnia. Tad cituodama laiškų turinį A.Ruseckaitė stengėsi Žemaitės aistrą ir ilgesį perteikti kuo atsargiau, taip pat pagalvodama, kas gali apie tai perskaityti: „Visada galvoji, kaip reaguos artimieji. Ir net jei jau niekas Žemaitės, kaip močiutės, promočiutės ir gal propromočiutės, nebeatsimena ir negali atsiminti, vis tiek yra pagarba giminėms.“
A.Ruseckaitė tiki, kad paslapčių tekstuose gali likti, ypač jei toks buvo žmogaus, apie kurį rašoma knyga, noras. Ji pastebi: jei Žemaitės laiškai nebūtų buvę paviešinti dar iki biografijos išleidimo, greičiausiai būtų laikiusis moteriško solidarumo ir jų turinio visai neminėjusi: „Būtų be galo sunku, kadangi ji kiekvieno laiško Konstantinui pabaigoje rašo: „Mesk į ugnį, kad tik neišeitų į žmones.“ Kai rašiau, sąžinės graužimo nejaučiau, nes jie jau buvo Žemaitės „Raštų“ VI tome (1957) išspausdinti, juos visi galėjo perskaityti, naudoti savo kūryboje.“
Kiek kitaip buvo rašant knygą apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir jo gyvenimo moteris. Viena iš jų – mūza Irena Kostkevičiūtė – savo archyvą, saugomą Vilniaus universiteto bibliotekoje, įslaptino iki 2040 m.: „Galėjau tikriausiai prašyti jos vyro, kad leistų prieiti prie medžiagos – jis turi tokią teisę, gali leisti ir anksčiau pasižiūrėti. Bet, manau, jeigu moteris kažką nori slėpti iki tų metų, kol nebebus jau tos kartos, kuri pažinojo ir ją, ir tą patį V.Mykolaitį-Putiną, jeigu ji kažką labai norėjo išsaugoti kaip paslaptį, tegul lieka paslapčių.“
Mažiausiai pavydi Salomėjos Nėries likimo
Knygose aprašydama moteris A.Ruseckaitė daugiausiai mokėsi būtent iš Žemaitės: „Žemaitė man artimesnė savo įtaigumu, gyvenimo kelio turėjimu ir jo nepametimu. Kad ir kas jos gyvenime vyko, ką ji darė, net ir ta meilė – viskas išsirutulioja iš įdomios, stiprios, drąsios moters gyvenimo ir daugeliu atveju ji gali pasakyti stop.“ Kitai literatei Salomėjai Nėriai, kurios biografiją užrašė, autorė likimo nepavydėjo: „Nenorėčiau jos gyvenimo. Koks sunkus laikas, nepavydėtinas, neaišku, kuri kita moteris tame laike būtų išgyvenusi. Galbūt įdomiausia ir spalvingiausia buvo poetės jaunystė, studijų metai, visokie vakarėliai, žygiai, studentų „Šatrijos“ meno draugija. O paskui prasideda kančios. Meilė vedusiam dėstytojui, paskui jau subrendusi išteka, vaikelis gimsta ligotas, su zuikio lūpele, vilko gomuriu, metus jo niekam nerodo. Tada įsivėlimas į tą politiką, susimaišymas, naivus tikėjimas. Kaip ir priversta ji tą Stalino poemą parašyti. Kyla karas, kur tu dėsies, reikia trauktis. Jai tiesiog nebuvo atokvėpio.“
Knygoje apie S.Nėrį rašytoja, kalbėdama apie faktus, stengiasi išlaikyti atjautą ir empatiją poetei. „Buvo sunku rašyti apie ją, kadangi turėjau pateikti visą to laiko tiesą. Įsivedžiau tokį veikėją, kaip Suvalkijoje sakome – smaką, kuris ją kaltino: o kodėl tu parašei tą, o kodėl tu darei aną? Tada yra gerieji balsai, kurie nori pažvelgti į laiką, į kontekstą, kažkaip jai padėti. Tos jos klaidos yra gyvenimas. Turi vienaip ar kitaip pamilti ją, kaip savo veikėją. Veikėjo negali nemylėti, kad ir koks jis būtų“, – tvirtina laidos viešnia.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
