Pastaraisiais metais istorinis romanas lietuvių literatūroje išgyvena suklestėjimą. Priežasčių tam yra neabejotinai daugiau nei viena. 2008 m. pasirodžiusi pirmoji Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos Silva rerum dalis šia prasme vadintina ledlaužiu, pasiūliusiu sugestyvią, skaitytojams itin patrauklią populiariojo istorinio romano koncepciją, kurioje dera kultūros istorijos mokslo žinios ir jausmų, nuotykinio romano žanrinės schemos. Tokią schemą savaip adaptavo pastaraisiais metais pasirodę ir nemažai dėmesio sulaukę skirtingus istorinius periodus – nuo II–III a. aisčių kasdienybės iki ponepriklausomybinės Lietuvos – rekonstruojantys, įvairios meninės vertės kūriniai. Aldonos Ruseckaitės Žemaitės paslaptis (2015), Ginos Viliūnės Magdalė, smuklės merga (2016), Rasos Aškinytės Glesum (2016), Rimanto Kmitos Pietinia kronikas (2016), Sabaliauskaitės Silva rerum IV (2017) – vos keli reprezentatyvūs pavyzdžiai.
Domėjimasis praeitimi, specifinė istorinių periodų interpretacija, ryškinant iki tol neaptartus, dažnai kiek ekscentriškus, kanoninei įvykių, asmenybių traktuotei prieštaraujančius faktus būdinga ne tik XX a. pabaigos – XXI a. pradžios literatūrai, bet ir humanistikai apskritai. Ši tendencija, maitinanti tiek pastaruoju metu aktualumo kiek netekusį naująjį istorizmą, tiek kultūros atminties tyrimus, grindžiama Vakarų kultūros specifiką apmąstančių teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą. O tai skatina atsigręžti į praeitį, ieškoti savosios tapatybės ištakų arba tiesiog įkvėpimo, vis dažniau kylančio perdirbant, reaktualizuojant tai, kas sena, užmiršta.
Ši tendencija, maitinanti tiek pastaruoju metu aktualumo kiek netekusį naująjį istorizmą, tiek kultūros atminties tyrimus, grindžiama Vakarų kultūros specifiką apmąstančių teoretikų prielaida, kad postmodernioji epocha žymi laikų ir pačios istorijos pabaigą.
Paprastai vertinant istorinius romanus pagrindiniu kriterijumi laikomas vadinamas istorinis objektyvumas ir korektiška faktų traktuotė. Pavyzdžiui, literatūrologė Brigita Speičytė Sabaliauskaitės romanui priekaištauja dėl vartotojiško požiūrio, kai „istorija ar, tiksliau, tam tikros detalės pasitelkiamos dabarties žmogaus malonumui ir pramogai [...]. Visagalis romano pasakotojas, neleisdamas niekam ištrūkti iš savo kontrolės, smaginasi įdomiu būdu: istorinis dekoras romane sukuriamas tam, kad taptų priemone iš šiuolaikinių pozicijų ironizuoti istorinę sąmonę, kuri to dekoro yra ženklinama, į kurią viena ar kita detalė nurodo“ (1). Kita vertus, Speičytės teiginys skatina susimąstyti apie tai, kad, nepaisant santykio su istorija specifikos, tai yra, nepaisant to, ar istorinė sąmonė ironizuojama, ar adoruojama, idealizuojama, vargu ar įmanomas kitoks nei dabarties žmogaus žvilgsnis, kuriam praeitis, nepaisant intencijų ir preferencijų, visuomet išliks nutolusi. O kiekviena pastanga ją priartinti visuomet susijusi su tam tikru adaptavimu, pritaikymu prie šiandienos aktualijų, lūkesčių.
Istorinių romanų bumo kontekste nė kiek nestebina, kad naujasis Undinės Radzevičiūtės romanas Kraujas mėlynas – istorinis. O pretekstas jį parašyti – noras pažinti savo giminės kraują, jo tamsias paslaptis. Tiesa, Radzevičiūtė geografiškai ir laikiškai nutolusius kontekstus aktualizavo ir anksčiau, pavyzdžiui, romane Žuvys ir drakonai (2013) dalis veiksmo vyksta XVIII a. Kinijoje. Tuo tarpu naujajame romane rekonstruojama pasakotojos protėvių, iš Kurliandijos (dabartinės Latvijos Kuršo teritorija) į Lietuvą atvykusių 1919 m., prabočių istorija.
Pagrindinis romano veiksmas vyksta XV a. antroje pusėje Livonijos žemėse – dabartinėje Latvijos ir Estijos teritorijoje. Svarbiausi veikėjai: didelės ir įtakingos Borchų giminės vyrai – Livonijos Ordino ir laisvieji Vestfalijos riteriai, ir net kardinolas. Svarbiausias iš jų – didelių ambicijų turintis Bernhardas von der Borchas. Šis Borchas siekia tapti Livonijos ordino magist¬ru ir „atgaivinti tą Teutonų ordino jėgą, prarastą prie Tanenbergo, ir surengti naują kryžiaus žygį. Į Totoriją!“ (p. 21–22). Borchų giminei priskiriama ir itališkoji atšaka – nuodytojai Bordžijos. Jiems atstovauja probėgšmom šmėstelintis Bernhardo pusbrolis kardinolas Rodrygas Bordža. Taigi romane nestokojama kovų, intrigų ir kelionių: sprendžiant galios klausimus, pasiekiama net Roma. Amžinajame mieste įvyksta susitikimas su popiežiumi Sikstu IV, čia Bernhardui pusbrolis įduoda paslaptingą juodą dėžutę, kurioje, be abejo, slypi betarpiškai persipynusį religinį ir politinį gyvenimą pakoreguosiantys nuodai.
Jei tektų Radzevičiūtės romanui ieškoti analogų šiandienėje kultūroje, tai būtų populiarūs serialai Kortų namelis ir Sostų karai. Kaip ir pastaruosiuose, pagrindinis romano konfliktas užsimezga, kai paskiras asmuo (ar asmenys) siekia įgyti kuo daugiau galios, valdyti kitus, keisti pasaulį. Norint tai įgyvendinti, protagonistui tenka naudotis vis baisesnėmis priemonėmis: sukčiauti, žudyti, atsisakyti meilės, išnaudoti artimuosius. Kaip ir minėtuose serialuose, valia galiai yra savitikslė. Todėl Radzevičiūtės romane nebelieka patetiškojo, jausmingojo pasiaukojimo klodo, kuris galėtų pateisinti įvairiais žiaurybes ar bent emociškai įtikinti protagonisto atliekamų veiksmų legitimumu. Bernhardas von der Borchas, kaip ir kiti riteriai, nė iš tolo neprimena, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus Mindaugo, Katedroje liejančio jausmingus monologus, kad visi žiaurumai – vardan Lietuvos. Borchas tiesiog nori tapti galingiausiu vyru Livonijoje ir ne tik; priklausymas Teutonų ordinui tėra sąlyga jo tikslams pasiekti.
Tiesa, romano pabaigoje, kai Bernhardas pamažu praranda turėtą galią, jį pradeda kamuoti kažkas panašaus į sąžinės graužatį, jis lyg ir suvokia, kad tam tikri jo veiksmai, pavyzdžiui, karas su Ryga, buvo neteisėti. Kartais jį net apima keisti beprotybės ir neveiklumo priepuoliai, tačiau sprendimas baigti karą pasirodo toks pat pragaištingas, niekur nevedantis. Net ir tikėjimas savuoju išskirtinumu tėra tuščia pretenzija, saviapgaulė. Todėl neatsitiktinai pagrindinis „moralas“ teigia ne ką kitą, o šiandien itin dažnai minimą vertybių ir apsisprendimų krizę, apskritai nuovargį, atrodo, tokį svetimą Europos jaunystei ar net paauglystei neretai prilyginamiems Viduramžiams, kai bet koks veiksmas pasirodo esantis tik dar vienas pragaištį priartinantis žingsnis:
Kuriuo keliu eiti, kai pasaulis aplink griūva ir bandant jį perdaryti, ir paliekant tokį, koks jis yra?
Kai jis griūva ir už jį kovojant, ir nedarant visiškai nieko? Kai jis griūva net tada, kai elgiesi teisingai? (p. 299)
Šia prasme Livonijos ordino magistro pasaulėjauta pasirodo itin artima, pavyzdžiui, Tomo Vaisetos romanui Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal (2016) ar net Kęstučio Navako Vyno kopijai (2016). Visų jų pasaulio modelis grindžiamas tuo, kad teisingo pasirinkimo nėra: protagonistai veikia tik tam, kad savo veiksmais greičiau priartintų prapultį, o pasaulis, kuriame jie gyvena, primena žaidimo be taisyklių lauką. Taigi galima būtų teigti, kad, nepaisant istorinio dekoro, romane net ne sprendžiamos, o tiesiog fiksuojamos šių dienų pasaulio būsenos.
Kita vertus, ir tam visų pirma pasitarnauja firminiu ženklu tapusi Radzevičiūtės ironija, vaizduojamas pasaulis, nors giliajame lygmenyje ir artimas dabartiniam, paviršiuje išlaiko savo tolimumą, neperregimumą. Loginių-priežastinių jungčių ir vadinamojo psichologizavimo atsisakymas, net grafinis teksto skaidymas lemia, kad Radzevičiūtės romanas primena metraštį, kroniką: fiksuojami įvykiai, tačiau jų sąveikos, priežasties ir pasekmės santykiai lieka užtamsinti. Lietuvių literatūrai taip būdingam istoriniam dramatizmui priešpriešinamas apsichologizmas ir jį lydintis absurdas. Keista, nebesuprantama atrodo ir riterių šlovės bei garbės samprata, ir meilė, ir kasdienybės, ir šventės, ir kovos. Pavyzdžiui, Justo Goiningeno-Giuntės ir riterio Keiserlingo kova įsiplieskia dėl to, kad Goiningenas-Giuntė nušauna varną – šiuos paukščius šaudyti draudžia magistras Borchas, kurio herbą puošia trijų varnų atvaizdai. Tačiau tiek arši, tarsi žūtbūtinė kova, tiek netikėta atomazga (kova neturi nugalėtojo, apskritai net neužsimenama, kaip ji baigėsi) ir tolimesnė kelionė, jos metu sutiktos kliūtys atrodo mažų mažiausiai keistai, gal net kiek fantastiškai:
Ir riteris Keiserlingas puolė jį kardu. Bet prieš tai liepė gintis.
Vienas kitą puolė ne tik raiteliai, bet ir žirgai, jiems irgi nusibodo tas risnojimas greta. Riteriai juos statė piestu ant užpakalinių kojų, ir jie kiekvieną akimirką buvo pasiruošę smogti priekinėmis kanopomis priešui į krūtinę ar įkąsti.
Jėgos tarp jaunųjų riterių pasirodė lygios, todėl kapojimasis užsitęsė, kol abu pavargo.
Ir kol abu suprato: jei nenustos, miegoti reikės lauke, ant žemės, kai aplink siautėja vilkų gaujos, papjaus kokį žirgą...
Būtina pasiekti Helmedą iki sutemstant. Tokiame miške naktį gali pasipainioti net dvigalvė gyvatė.
Bet pasiekė Helmedą tik paryčiui, nes naktį pasiklydo miške. O dar kelią link Ravelio pastodavo milžiniški akmenys. (p. 84)
Analogiškai komiškas ir absurdiškas Fridricho von der Borcho-Ispano ir visos Borchų giminės lemtį pragaištin pasukęs įvykis – gaudydamas šilingus ir raudonas, tik kilmingam asmeniui vilkėti deramas, kelnes pavogusį tarną Ispanas pasipainiojo senei, kuri jį ir visą jo giminę prakeikė vien todėl, kad spjaudama pataikė ne į Fridrichą, o į jo kolegą von Korfą. Ne mažiau mįslingas Magistro Borcho ir „nuodėgulinės“ graikų princesės Helenos, kuri politiniais sumetimais turėjo būti ištekinta už Magistro pusbrolio Fridricho, ryšys: nuo pat atvykimo į Livoniją tylėjusi Helena pirmuosius žodžius netikėtai prataria būtent Magistrui, pastarasis padovanoja jai sakalą, ji pakeičia juodą suknelę purpurine, o Magistras vis ieško progos ištarti Helenos vardą. Tačiau kas iš tiesų tarp jų įvyko – istorija nutyli. Kai santuoka tarp Fridricho ir Helenos buvo nutraukta ir princesė išvyko į Ravelį, „Magistras staiga suriko taip, tarsi pats sau iš pilvo būtų išsitraukęs įsmeigtą durklą“ (p. 170). Tačiau ar šis riksmas simbolizuoja skausmą netekus galimybės nuolat matytis su mylima moterimi, ar dėl nepavykusio politinio sandėrio – taip ir lieka neaišku. Ir būtent tokie neaiškumai, baltosios ir juodosios dėmės lemia pasakojimo grožį, apskritai paveikumą.
Romano atmosfera kuriama, įvykiai nusakomi ne tiesiogiai įvardijant, aiškinant, analizuojant, o per užuolankas, kartais – itin poetiškai. Pavyzdžiui, niūri ir žiauri, karinga Livonijos krašto atmosfera atskleidžiama ne aiškinant krašto meteorologinius ypatumus ir karinę galią, o pasitelkus sniego ir griaučių metaforą: „Po akinančia saule nuo aptrūnijusių medžių griaučių krito šlapi, baltos sniego mėsos gabalai. Atrodė, kad šviesa iš dangaus liejosi tik tam, kad švytėtų geležiniai riterių, arbaletininkų ir knechtų šarvai“ (p. 34). Arba ne mažiau grakštus ir lakoniškas epizodas, kuriame kiekvienas savaip pažeminti riteriai Von Korfas ir Fridrichas keliaudami link Magistro pilies neva kvailai rungtyniauja, nors iš tiesų jų žaidimas esti nevilties ir frustracijos išraiška:
O Fridrichas Ispanas lenktyniavo su von Korfu gražiuoju.
Šaudė į viską, ką užmatydavo pakeliui. Net į varles.
Tik varnų nelietė.
Pradžioje Hildebrantui taip pasirodė: riteris Fridrichas Ispanas su riteriu von Korfu Gražiuoju lenktyniauja, o trečią kelionės dieną Hildebrantas suprato, kad – ne.
Riteris Fridrichas ir riteris von Korfas norėjo užmušti visa ir visus, kas jų kelyje pasitaikys. (p. 125)
Simboliška ir tai, kad abu laisvieji riteriai neliečia tik varnų, t. y. Magistro von Borcho paukščių, nors būtent Magistras yra netiesioginis jų abiejų pažeminimo kaltininkas. Taip iš pažiūros komiška scena atskleidžia sudėtingus jausmų ir galių santykius.
Pastanga sukeistinti, nutolinti praeitį atskleidžiama „Epiloge“ – praeitis, kaip ir Borcho valdos, yra negrįžtamai nutolusi. Tai miręs, nebeegzistuojantis, vien vaizduotės galia atgaivintas pasaulis:
Tas pasaulis tiesiog griuvo.
Ir iš visų jėgų stengiantis jį išgelbėti ir nedarant visiškai nieko. (p. 352)
O protėviai, žvelgiant į juos šiandienio žmogaus akimis, „tie protėviai kaip kokie žvėrys“ (p. 354). Šia prasme Radzevičiūtės romanas sudaro radikalią opoziciją, pavyzdžiui, Mindaugo Kvietkausko esė knygoje Uosto fuga (2017) tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, pačiu teksto komponavimo principu (fuga kaip skirtingų gijų vijimasis) teigiamai idėjai, jog mūsų tapatybė slypi vadinamosiose „praformose“, o tarp praeities ir dabarties egzistuoja nors sutrūkinėjęs, tačiau iš esmės nenutraukiamas ryšys.
Sentimentais ir atpažinimo lūkesčiu grindžiamą santykį su praeitimi Radzevičiūtės pasakotoja ironizuoja kaip tetos Liucinos svaičiojimus:
Teta Liucina perskaičiusi šią knygą, žinoma, pasakys, kad tikėjosi ji visai ne to. [...]
Jau daug geriau, kad visi toje knygoje vaikščiotų baltais drabužiais ir „strauso“ plunksnomis ant skrybėlių, jodinėtų ratais aplink ežerą, šoktų, dainuotų [...]. Lietų akvareles, skaitytų knygas ir nuobodžiautų. Norėtų važiuoti į Paryžių, į parodą... Na, ko nors norėtų. Meilės kokios didelės. [...] O dabar su tokiais protėviais net neaišku ką daryti ir kur juos dėti. Ir ar mums tokie protėviai labai jau reikalingi? (p. 354–355)
Kita vertus, pabrėžtinas at(s)itolinimas, ironija paradoksaliai koreliuoja su minėtu analogų tarp šiandienos ir romano erdvėlaikio aktualizavimu. Šia prasme galima teigti, kad romanas tuo pat metu taiko dvi strategijas – sukeistinimo ir priartinimo. Esti ir stereotipų, nurodančių visų pirma į lietuvių literatūros kontekstą (pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo istoriniais motyvais sukurtas dramas). Pavyzdžiui, pabrėžtinas dvasininkijos išsigimimo akcentavimas. Riteriai romane yra tie, kurie kovoja atvirai, o dvasininkai – pasalūnai nuodytojai, intrigantai, seksualiniai priekabiautojai, sodomitai. Tokį paradoksą galima aiškinti kaip pastangą romaną padaryti patrauklų itin skirtingoms auditorijoms – ir tai, kuri nori mėgautis absurdu ir juoduoju humoru, ir tai, kuri adoruoja stereotipų ir klišių nevengiančius populiariuosius istorinius romanus bei serialus, ir tai auditorijos daliai, kuri visur ir visuose nori matyti vien save, savo laikų aktualijas. Todėl Radzevičiūtės romanui nusakyti atrodytų visai tinkama Umberto Eco intertekstualumo teorijoje vartojama dvigubo (ar keliagubo) kodavimo samprata: tai tokia teksto struktūra, kurioje dera mažiausiai kelis skaitymo būdus numatančios strategijos – dalis jų orientuota į masinę publiką, dalis – į elitinę.
1 Brigita Speičytė, „Uodas, menka bjaurybė, arba Smulkiu šriftu apie Silva rerum“, in: Literatūra ir menas, 2009-11-27, Nr. 3261.
