1917 m. pasirodęs norvegų literatūros klasiko Knuto Hamsuno romanas „Žemės syvai“ (norv. Markens grøde), 1920-aisiais jam pelnęs Nobelio literatūros premiją, ilgai laukė savo eilės būti išverstas į lietuvių kalbą. Taip sutapo, kad lietuviškai šis kūrinys išleistas išskirtiniais norvegų literatūrai metais, beveik tuo pat metu, kai Nobelio literatūros premija apdovanotas rašytojas Jonas Fosse.
Iš norvegų kalbos „Žemės syvus“ išvertė Giedrė Rakauskaitė, suredagavo Jonas Vabuolas, išleido leidykla „Jotema“ (2023). Už tai, kad šis klasikos kūrinys pagaliau tapo prieinamas lietuvių skaitytojams, matyt, reikėtų dėkoti ir Lietuvos kultūros tarybai, skyrusiai paramą. Ar parama galėjo būti panaudota geriau? Į šį klausimą turėtų padėti atsakyti šis mano tekstas.
Perteikti viską, neperteikti nieko
Minėtąjį romaną, „žemdirbystės evangeliją“, Knutas Hamsunas parašė norėdamas įkvėpti optimizmo savo amžininkams, nualintiems Pirmojo pasaulinio karo. Tai ir civilizacijos istorija, ir žemdirbio išaukštinimas, mėginimas nužymėti idealią tvarką žemėje. Tiesa, autorius sulaukė kritikos už šiame romane gan atvirai reiškiamą rasistinį požiūrį į tam tikras žmonių grupes, ypač samius. O skaitant vertimą galima pastebėti sąmoningas ar nesąmoningas pastangas tai užglaistyti.
Dabar sunku pasakyti, kodėl per daugiau nei šimtą metų niekas nesiėmė išversti šio romano į lietuvių kalbą. Be kitų motyvų (tematinių, ideologinių), matyt, turėjo įtakos ir tai, kad jį galima laikyti sudėtingiausiu iš visų Hamsuno kūrinių vertimo požiūriu. Tai nemenkas iššūkis vertėjui, reikalaujantis puikaus kalbos ir konteksto išmanymo, literatūrinės pajautos ir kūrybiškumo. Taip pat verta paminėti, kad lig šiol tiesiogiai iš norvegų kalbos išverstas vos vienas kitas šio autoriaus kūrinys.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vertėja Giedrė Rakauskaitė (ir redaktorius Jonas Vabuolas) gan sėkmingai susidorojo su jiems tekusia užduotimi. Skaitant tekstą, daug kur juntama gero stilisto ranka, maloniai stebina žodyno turtingumas, vykę archainės kalbos intarpai. Kūrybiškai sprendžiamos kai kurios vertimo problemos. Sklandžiai sudėlioti veikėjų dialogai, tiksliai aprašyti tam tikri ūkio darbai, įrenginiai ir buities detalės.
Vis dėlto, panagrinėjus atidžiau, taip pat palyginus su originalo tekstu, atsiskleidžia daugybė trūkumų, dažnai kylančių dėl klaidingai suprasto originalo teksto, o tam tikri pasažai, iš pažiūros sklandūs, vertintini kaip daugžodžiavimas, neturintis daug bendro su originalo mintimis. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių: „dėl iškilmingesnio nuolankumo jis kilniadvasiškai maloniai ir kvailai šypsosi [...]“. Išvertus tai, kas parašyta originale, skambėtų maždaug taip: „kad atrodytų nuolankus, maloniai ir kvailai šypsosi [...]“.
Čia visai tiktų prisiminti turinio vienovės principą, kurį suformulavo vertimo teoretikas Valentínas García Yebra: „perteikti viską, kas sakoma originale, neperteikti nieko, ko jame nesakoma“. O nesakoma daug ko, ir tai pasistengsiu atskleisti tolesnėje apžvalgoje, nors ir nepretenduojančioje į išsamumą.
Per didelis užmaršumas?
Vienas labiausiai į akis krintančių šio vertimo trūkumų – jo nenuoseklumas. Kartais susidaro įspūdis, kad vertėja nebeprisimena, kaip vieną ar kitą žodį vertė ankstesniame knygos skyriuje ar net prieš porą pastraipų, o gal išvertusi knygą taip ir neperskaitė viso teksto nuo pradžių. Dėl tokio „užmaršumo“ skaitant kartais sunku sekti mintį.
Pavyzdžiui, Ūlinė, išgelbėjusi medžio prispaustą Akselį, padeda jam namo parnešti lopetą sniegui kasti ir kirvį. Bet kitoje pastraipoje šie įrankiai pavirsta „instrumentu“. Daug painiavos ir su samišku apavu, elnio odos kurpėmis: net tame pačiame dialoge jos įvardijamos ir kaip naginės, ir kaip auliniai, tad tampa nebeaišku, apie ką kalbasi Izaokas su Ūline. Arba jų pokalbis apie dingusią „avį su ėriuku“: tik perskaičius originalą tampa aišku, kad vis dėlto avis buvo viena, bet ėringa.
Naujakurys Izaokas dar net stogo virš galvos neturi, miega iš eglišakių susikrautame guolyje (ne „žolynų pataluose“, nors ir skamba poetiškai), bet ant kupros iš miestelio tempia maišus su „virtuvės reikmenimis“ ir „indais“ (ne darbo įrankiais ir padargais, kaip originale). Kažkodėl parsineša ir „mentelę“, kuri toliau tekste sėkmingai transformuojasi į kastuvą. Įdomu, kad visokie virtuvės įrankiai, samčiai ir maišikliai, vertėjos supratimu, taip pat yra „indai“. Dar Izaokas ant pečių parsineša krosnelę, o kai ją pastato, tada jau pirkioje stovi krosnis.
Norėdamas įdirbti lauką Izaokas ne plėšia velėną, o „purena dirvožemį“, ne kasa griovius, o „rausia kelmus“, bet paskui ir vėl grįžtama prie tikslesnio vertimo. Ir vertėja neįžvelgia didelio skirtumo, ar Izaokas kerta medžius, ar tašo rąstus. Bandydamas įsavinti laukinius žemės plotus, naujakurys darbuojasi „kauptuku“, kuris vėliau pavirsta į kirtiklį, neabejotinai tinkamesnį įrankį toje situacijoje.
Net, atrodytų, paprasti moteriški rankdarbiai verčiant kelia sunkumų: „mezgimas“ vietoj nėrimo vąšeliu, nors vėliau prisimenamas ir tikslus atitikmuo. O virbalai, kuriais mezgama, nežinia kodėl pavirsta „siuviniu“.
Didžiąją romano dalį Izaokas ir kiti naujakuriai savo sklypuose iš akmenų vis stato kažin kokias „sienas“ (o juk pastatai mediniai). Ir tik į romano pabaigą pirmą kartą paminimi žodžiai „pamatai“ ir „pamūrė“, nors trobesių per kelias naujakurių sodybas jau pristatyta daugybė. Ir akmenis toms „sienoms“ skaldo ne akmenų skaldykloje, o rausia iš žemės ir tampo iš kažin kokio sąnašyno.
Atskiro dėmesio nusipelno ir maisto produktai. Vertėja sunkiai skiria kiaulieną nuo lašinių, lašinius nuo kumpių, šviežią pieną nuo virinto, riebią grietinę nuo rūgpienio, o grietinėlę nuo grietinės. Sūriai šioje knygoje verdami, į tvartą einama melžti pasiėmus geldelę, ne (medinius) kibirus. Viešnią Izaokas siūlo pavaišinti koše su grietinėle, o žmona sakosi neturinti grietinėlės. Bet čia kalbama apie tradicinį norvegų patiekalą rømmegrøt, kurio pagrindinis ingredientas – grietinė, ne kruopos. Vertėjos supratimu, svečiai vaišinami „tuo, ką patys valgo“, o ne geriausiais valgiais, kokių tik gali pasiūlyti.
Kreivas šleivas Izaoko paveikslas
Pirmiausia apie Izaoką sužinome, kad jis „vyras stiprus ir žiaudrus“. Nežinau, kokias asociacijas pastarasis epitetas kelia kitiems skaitytojams (Lietuvių kalbos žodyne randu paaiškinimą „piktas, žiaurus“), bet adekvatus vertimas būtų „stambus“, „tvirto sudėjimo“ ar pan.
Pirmame knygos puslapyje rašoma, kad jis barzdotas ir jo barzda „geležies raudonumo“, tarsi tokia ir būtų natūrali geležies spalva. Tačiau toliau romane vietoj spalvos atsiranda ir vis įkyriai kartojama „styranti barzda“: „leido savo styrančiai barzdai kerotis“, „pakramtė savo styrančią barzdą“ ir t. t. Iš tikrųjų autoriaus norėta pasakyti, kad Izaokas yra rusvaplaukis, o jo barzda – rūdžių spalvos, ir nieko apie styrojimą.
Pasitikėjimo nekelia ir vertėjos vaizduojamas Šiaurės Norvegijos gamtos paveikslas, ypač dažnai ji klysta versdama paukščių ir augalų pavadinimus.
Ypač įsimintinas šis pagrindinį veikėją apibūdinantis pasažas: „Izaokas su savo styrančia barzda ir žambuotu, į medžio kamieną panašiu kūnu, it koks pamėkliškas pelkynų trolis viesulu prasinešdavo anapus įskilusio lango.“ Kad ir kaip dramatiškai skambėtų ši citata, vieninteliai tiksliai išversti žodžiai yra „Izaokas“, „barzda“, „kūnas“ ir „langas“. Iš tikrųjų Izaokas yra žemas, kresnas ir bjaurus pažiūrėti (lyg per iškreiptą stiklą). O apie „pelkynų trolį“ – atskira kalba.
Hamsuno minimas kvernkall – mitinė skandinavų būtybė, gyvenanti vandens malūnuose, prie krioklių, vaizduojama kaip mažas barzdotas (gal net rusvabarzdis) žmogelis. Visai kitokias asociacijas kelia „pelkynų trolis“. Kodėl jis dar ir „pamėkliškas“, t. y. primenantis vaiduoklį, lieka neaišku. Autorius tik pirmą kartą prideda epitetą „bjaurus“ ar „baisus“, o vėliau vadina jį tuo mitologiniu nykštuku. Nuolat kartojamas epitetas „pamėkliškas“ iškraipo originalą ir prasilenkia su geru stiliumi, kaip ir šioje citatoje: „žodžiai giliai sujaudina pamėklišką pelkynų trolį“.
Neskoningai skamba ir kitas per visą romaną kartojamas epitetas – „grublėtas stuobrys“. Lietuvių kalboje „stuobrys“ turi itin neigiamų konotacijų ir visai nedera su poetine autoriaus kalba, ypač kai kūrinio pabaigoje piešiamas idiliškas sėjančio žemdirbio vaizdas.
Tekste, kur vyras aukštinamas kaip nuostabiausias Dievo kūrinys, kūrinijos valdovas, vertėjos valia jis tampa tiesiog „tvariniu“, o kitoje vietoje Izaoko didingumas prilyginamas ištisai Izraelio tautai: „Ak, Izaokas buvo didingas, pavyzdžiui, kaip kokia Izraelio tauta, nuolat baudžiama ir išduodama, bet vis tiek neprarandanti tikėjimo.“ Tik originale nėra nė žodžio nei apie tautą, nei kokią nors bausmę ir čia rašoma apie biblinį personažą Izraelį (Jokūbą), o visa kita reikėtų priskirti vertėjos autorystei.
Markgrafas be markos
Nenuostabu, kad pagrindinis kūrinio apie žemdirbystę motyvas yra „žemė“ (norv. mark), apie tai byloja ir romano pavadinimas – „Žemės syvai“ (norv. Markens grøde). Originalo tekste šis žodis minimas itin dažnai ir įvairiomis reikšmėmis, taip pat ir kaip dūrinių dėmuo. Deja, vertime šio leitmotyvo beveik nelieka. Sprendžiant iš pasikartojimų, tas kūrinys turėtų būti apie gūdumas, glūdumas, užkaborius, užkampius, pašalius ir t. t. Poroje vietų vertėja lyg ir bando kompensuoti praradimus, folk i marken versdama „žmonės ant žemės“, tačiau toks vertimas neatrodo nei vykęs, nei tikslus. Tad kai lietuviškame vertime Izaokas pavadinamas „markgrafu“ (norv. markgreve), sunku įžvelgti sąsają su kūrinio pavadinimu ar leitmotyvu, su žeme ar ta konkrečia vietove, į kurią atsikraustė naujakuriai.
Antrasis pavadinimo dėmuo, „syvai“, kažin ar atitinka norvegiško grøde reikšmę. Kūrinio pabaigoje, kur minimas pavadinimo žodžių junginys, lietuviškas vertimas skamba dirbtinokai. Norvegiškai grøde gali reikšti ir derlių, ir pasiekimus ar vaisius. Romano pavadinimas taip pat nevienareikšmis: tai ir derlius, kurį užaugina žemė, ir žemėje slypintys turtai (kalnakasybos tema), ir darbo vaisiai toje konkrečioje vietovėje.
Nei tetervinas, nei kurapka
Pasitikėjimo nekelia ir vertėjos vaizduojamas Šiaurės Norvegijos gamtos paveikslas, ypač dažnai ji klysta versdama paukščių ir augalų pavadinimus. Ar ežeras, ar upė, irgi neatrodo svarbu šio vertimo autorei.
Kad painiojami kirai ir žuvėdros, tai nieko naujo. Tačiau vertėja niekaip neapsisprendžia, ar šiaurės platumose gyvenantį paukštį žvyrę vadinti tetervinu, ar kurapka. Dar keisčiau, kai romane iš tikrųjų rašoma apie tetervino patelę: tada ši tampa „kurapkėle“, nors aiški aliuzija į tetervinų poravimąsi.
Taip pat sunkiai sekasi atskirti bruknes nuo viržių, baravyką nuo kazlėko (šis dar ir „šmėkliškas“, o ne milžiniškas, kaip originale). Romane iš tikrųjų aprašomi ne gluosniai, o blindės. Vertėjos minimi „varpeliai“ – tai katilėliai, o „vilkdagiai“, pasirodo, yra ne kas kita kaip gargždeniai ir tada tampa aiškiau, iš kur ta ryškiai geltona spalva.
Norėtųsi, kad tokie kūriniai, pasaulinės literatūros klasika, būtų verčiami ir leidžiami ne skubotai, ne pernelyg pasitikint savo jėgomis, o kruopščiai atlikus namų darbus.
Kad geriau kvepėtų, savo sūnums Izaokas liepia pasitrinti melisa, esą augančia ant kalvos. Tačiau originale tam tikslui naudojamas kitas augalas – aštraus kvapo bitkrėslė. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad į knygos pabaigą vertėja šią savo klaidą ištaiso, galbūt supratusi, kad melisa nėra natūraliai paplitęs augalas šiaurės platumose, o gal tiesiog nusprendusi užmesti akį į žodyną.
Kaip „nusiversti“ lygioje vietoje
Viena iš svarbių temų romane – vaikžudystė. Slapta pagimdžiusios dvi moterys nužudo savo kūdikius ir stoja prieš teismą. Tačiau grynai vertėjos valia joms gresia ne mirties bausmė, kaip pagal to meto įstatymus, o kalėjimas iki gyvos galvos. Ir tikriausiai kad nebūtų taip žiauru, viena moterų savo kūdikį ne smaugia, kaip rašoma originale, bet „guli ir glosto“.
Kai mieste vyksta vietinių gyventojų apklausos kūdikio nužudymo byloje, rašoma, kad „mieste vyko kaimo gyventojų surašymas“. Teisme kaltinamąją ginantis advokatas, pasirodo, tebestudijuoja teisę (nors iš tikrųjų yra baigęs teisės mokslus ir čia vertėjai, matyt, pakišo koją neišmokta pamoka apie veiksmažodžio laikus). Tokios klaidos stebina, ypač turint omenyje, kad Giedrė Rakauskaitė yra išvertusi ne vieną detektyvinį romaną.
Galbūt ir žaizdų dezinfekavimas savo šlapimu, gyvenant laukinėje gamtoje, pasirodė per daug drastiškas būdas, tad vertėja tiesiog leidžia žaizdai nukraujuoti. Dar veikėjai visą laiką kažkaip kryžiuoja rankas, nors iš tikro – susineria jas ant krūtinės. Rankas kryžiuoja net ir tada, kai iš tikrųjų – suglaudžia delnus. O „piktai pliaukštelėjo sau per šonus“ reikėtų suprasti: užsispyrė. Sunku patikėti, kad tenka tai rašyti, bet kai kitą kartą perskaitysi, kad kas nors „pirštais nusišnypštė nosį“, mielas skaitytojau, suprask, kad tas žmogus nusisuko.
Pustuštė piniginė lyg niekur nieko tampa „riebaluota“, antstoliui patinka „bastytis po turgus“ (ne surašinėti turtą). O prekybiniai mainai – tai, pasirodo, „triukai“, išmainyti – tai „ištempti“. Vyras ragina savo žmoną: pašok, pašok, „kojų čia daug“ (suprask – galėsi pamiklinti kojas). Kai Izaokas perlenkdavo lazdą auklėdamas vaikus, jis „pakildavo per aukštai“, nors ir nėra duomenų apie kitokią žolę nei ganykloje.
Bibliniai, religiniai motyvai, kurių gausu romane, ir jų vertimo ypatumai nusipelnytų atskiro straipsnio. Čia ir „putlūs cherubinai“, ir „bedvasiai gyvūnai“, ir „prieš Dievo sostą kaip nekaltasis avinėlis“ (t. y. prieš Dievą ir Avinėlį), „sandora“ (suprask – poteriai) ir t. t.
Be to, vertėja sunkiai perpranta sudėtingesnę sintaksę, neatpažįsta tariamosios nuosakos, keblumų kelia neiginiai ir loginė sakinio struktūra: „neįmanoma jokia mintis“ (suprask – įmanoma kiekviena mintis), „po pažastimi buvo pasikišęs portfelį“ (suprask – neturėjo net portfelio), „bet dažnai“ (suprask – nedažnai), „iškelia Izaoką iš kitų vyrų ir žiūri į pasaulį jo akimis“ (suprask – ir nenori jokio kito vyro).
Trumpai apibendrinant
Džiaugsmą ir smalsumą pasirodžius norvegų klasikos kūriniui labai greitai pakeitė nusivylimas. Tikriausiai panašiai jaučiasi ir kiti apkvailinti knygos skaitytojai bei pirkėjai. Šiuo atveju, be abejo, labiausiai pastebimas aplaidus vertėjos darbas ir jos nekompetencija, tačiau būtų ką prikišti ir redaktoriui bei pačiai leidyklai, pražiūrėjusiems net elementarias rašybos klaidas („gerėjosi“, turbūt nuo žodžio „geras“, ir t. t.).
Norėtųsi, kad tokie kūriniai, pasaulinės literatūros klasika, būtų verčiami ir leidžiami ne skubotai, ne pernelyg pasitikint savo jėgomis, o kruopščiai atlikus namų darbus, konsultuojantis su šios srities žinovais ir, jei reikia, pasitelkiant kokybiškus vertimus į kitas kalbas. Vienas tokių – Hamsuno kūrybos eksperto Sverre’ės Lyngstado vertimas į anglų kalbą su išsamiais komentarais.
Norėtųsi kada nors sulaukti ir profesionalaus šio romano vertimo į lietuvių kalbą, tokio, kuris savotiškai reabilituotų Izaoką, vieną ryškiausių Knuto Hamsuno sukurtų personažų, žemdirbio idealą, kuris dabar, deja, neribotam laikui lieka su visais nevykusiais epitetais ir styrančia barzda – panašiai kaip Mozė su savo ragais.
