Romano „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė sėmėsi iš savo psichoterapinio darbo praktikos.
Tai devintoji šios psichoterapeutės bei rašytojos knyga. Prieš tai ji yra išleidusi esė, populiariosios psichologijos, tikrų istorijų knygų bei keletą romanų.
Susitikime, kuriame keltas klausimas „Kaip gydo psichoterapinis romanas?“, taip pat dalyvavo ir savo įžvalgomis apie šį kūrinį su skaitytojais dalijosi psichologas Andrius Jančiauskas bei rašytoja, literatūrologė Vitalija Maksvytė.
Kaip pabudinti miegančią gražuolę?
Tai jau ne pirmas psichoterapinis Genovaitės Petronienės romanas. Prieš kelerius metus pasirodė jos knyga „Pakelk mane aukštai“. Ir nors šiame kūrinyje nagrinėjamos temos yra kiek kitos, tačiau kartu viskas susieina į žmonių tarpusavio santykius bei paties asmens požiūrį į save patį.
Renginio pradžioje gausiai susirinkusiai auditorijai, kurioje daugiausia buvo matyti moterys, autorė pristatė pagrindines naujo savo romano „Artumo laboratorija“ temas.
Pasak jos, nėra žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su vienišumo problema tiek asmeniniame gyvenime, tiek ir gyvenant poroje.
„Kaip ir mano romano veikėja Vita, dienomis mes bandome užsiimti įvairiomis veiklomis ir tuomet mums viskas atrodo visai neblogai. Tačiau naktimis per sapnus ar kitokius simptomus išlenda tai, kas yra paslepiama ir nuo ko bėgame, naršydami internete ar užsiimdami įvairiausiomis veiklomis“, – teigė rašytoja pabrėždama, kad kiekviename mūsų slypi ta dalis, kuri ilgisi meilės. Būtent ją psichoterapeutė įvardijo „Miegančiąja gražuole“, pamiršusia, kas yra žmogiška šiluma.
Antra svarbi šio romano tema – tai populiarios pažinčių svetainės, kuriose įsivaizduojame, kad kaip vitrinose galime išsirinkti savo būsimą meilę. Tačiau, anot G.Petronienės, meilė yra dovana, kuriai reikia augti.
„Per pažinčių programėles susitinkame žmones, kurie savo būsena yra panašūs į mus pačius. Maža to, panašūs į mūsų buvusius mylimuosius, į mamą ar tėtį, į tuos, kurių iki šiol mes nesame supratę. Šitokiu būdu dažnai mes vis lipame ant to paties grėblio“, – kalbėjo psichoterapeutė ir rašytoja.
Jos teigimu, bendraudami su gyvais žmonėmis, anksčiau ar vėliau susiduriame su savo pačių ar partnerių žaizdomis. Tai, natūralu, nors ir sunku, nes santykyje iškyla tai, kas yra jautriausia. Šitaip, G.Petronienės teigimu, mes dažnai patenkame į savo jausmų košę, tai gali ir sugniuždyti.
„Jei susipažinus su žmogumi galėtum iškart atvirai pasakyti savo stiprybes ir silpnybes, tai padėtų vystyti santykius. Bet taip retai būna. Štai kodėl artumas – tai nuolatinis kelias. Todėl kai sunku vidiniame pasaulyje įsivesti tvarką, reikia milijoną kartų pargriūti ir vėl atsikelti“, – teigė psichoterapeutė.
Paklausta, kaip trumpai galėtų apibūdinti šią knygą, autorė teigė, kad ši knyga apie tai, kaip galime keisti save santykiuose – ir tai didžiulė problema daugeliui, visą gyvenimą besisukantiems toksiškų santykių labirintuose.
Literatūra kaip terapija
Psichoterapiniai romanai – tai labai specifinis žanras, kuris yra tarp dabar itin populiarios saviugdos literatūros ir grožinės kūrybos. Paklaustas, kaip pats vertina psichoterapinių romano vaidmenį, psichologas A.Jančiauskas prisipažino, kad į saviugdos knygas žiūri gan kreivai ir jų yra perskaitęs vos vieną kitą.
Vis dėlto, anot jo, į psichologiją jis atėjo netyčia perskaitęs žinomo amerikiečių psichiatro Irvino D. Yalomo knygą.
„Šia prasme Genovaitės knygos kažkuo labai panašios. Neseniai teko bendrauti su žmogumi, kuris buvo tokios būsenos, kad į savo vienatvę negalėjo įsileisti nei jam norinčių padėti kunigo, nei psichiatro. Tačiau psichoterapinis romanas buvo kaip tik tas įrankis, kuris tuo momentu jam galėjo padėti ir jis tai į savo nesaugumo ir vienatvės teritoriją galėjo įsileisti. Šia prasme derindama grožinę kūrybą su terapine patirtimi, Genovaitės knygos išties gali padėti ir veikti terapiškai“, – kalbėjo A. Jančiauskas.
Pasak jo, žmonių tarpusavio santykiai yra sudėtingas dalykas, nes abu žmonės ateina į santykį su savo istorija, atsineša sudėtingas savo šeimų patirtis, ankstesnių santykių žaizdas ir nesėkmes. Štai kodėl, anot psichologo, yra būtina dirbti su savimi ir, pažinus savo pačių bei kito žmogaus problemas ir žaizdas, imtis pamažu jas gydyti.
„Tai sudėtingas, bet įmanomas kelias. Svarbu, kad būtų išorinių pagalbininkų. Psichoterapinis romanas gali būti vienas iš žingsnių pakeliui į sveikesnį santykį su savimi pačiu“, – teigė psichologas.
Paklausta, kiek pagrindinė romano veikėja Vita turi bendro su ja pačia ar jos pacientais, G.Petronienė teigė, kad pas ją lankosi pacientai, kurie iš dalies kažkuo panašūs į ją pačią. Todėl sukurti šios personažės istoriją, įvardyti jos mintis ir jausmus nebuvo sudėtinga, nes Vitos gyvenime yra dalis ir jos pačios bei jos pacientų.
Anot jos, bent metus palankęs psichoterapijos seansus kiekvienas žmogus tampa šiek tiek tvirtesnis ir ima gebėti tyrinėti ir analizuoti savo jausmus, patirtis bei emocijas. Ir tai yra kelias į sveikesnius santykius.
