Buvo ne viena priežastis, dėl ko būsimasis rašytojas norėjo tarnauti Adolfo Hitlerio armijoje. Jaunimas buvo sužavėtas kino kronikų, radijo pranešimų apie nenugalimą Vokietijos kariuomenę. Apie A.Hitlerio nusikaltimus tuo metu jauni žmonės negalėjo nutuokti. Be to, G.Grassas norėjo ištrūkti ir iš savo namų, iš miesčioniškos aplinkos – kaip rašo knygoje „Svogūno lupimas“, „iš ankšto dviejų kambarių buto, kuriame man priklausė tiktai negili niša po kairiojo svetainės lango palange“.
Nors pratybos buvo sunkios ir G.Grassas bandė simuliuoti geltą, pačios SS pajėgos jo nebaugino, o Hitlerio žodžiais ir nacių pergale Antrajame pasauliniame kare jis tikėjo iki paskutinės akimirkos.
Karas baigėsi, G.Grassui nespėjus iššauti nė vieno šūvio.
Faktas, kad G.Grassas apie šį savo gyvenimo epizodą atvirai prabilo po daugiau negu 60 metų, rodo ir tai, kokia jautri Vokietijoje nacizmo tema ir kaip sudėtinga apie tai kalbėti. G.Grasso prisipažinimas sukėlė daugybę reakcijų, pasigirdo raginimų atimti iš rašytojo Nobelio premiją, tačiau vėliau vis dėlto pripažinta, kad tai ne tik didelės meninės ir dokumentinės vertės meistriškai sukurta autobiografija, bet ir knyga, padėjusi ir kitiems vokiečiams prabilti apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo ir pokario patirtį.
