Visame pasaulyje išgarsėjusią autorės trečiąją knygą „Mano šeima europiečiai. Pastarieji 54 000 metų“ iš švedų kalbos vertė Elena Kosaitė-Čypienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Interviu Karin Bojs pasakoja, kodėl svarbus genetikos mokslas, kokia jo nauda ir kokie aplink jį tvyrantys mitai patys žalingiausi.
– Kodėl Jūs susidomėjote genetika?
– Aš kone du dešimtmečius, iki 2013-ųjų, dirbau stambiausiame švedų dienraštyje „Dagens Nyheter“, vadovavau mokslo skyriui, dirbau su mokslo naujienomis. O DNR tyrimų srityje tuo metu kaip tik vyko įdomūs dalykai. Buvo atliekami įvairūs tyrimai – biologiniai, medicinos, kriminologiniai, genealoginiai. Netikėtai genetikai rasdavo atsakymus į klausimus, kurie daugybę metų keldavo archeologų ginčus. Daug metų rašiau straipsnius apie tai, kol kartą toptelėjo, kad turiu parašyti knygą „Mano šeima europiečiai“. Skamba keistokai, bet knyga tarsi kalbino mane, kol galiausiai išėjau iš darbo ir parašiau ją per dvejus metus.
– O kam žmogui išvis reikia nagrinėti savo genealogiją? Aišku, įdomu sužinoti šį tą apie savo proseneles ar prosenelius, bet kas iš to, jeigu sužinosi, kas buvo tavo protėviai prieš dešimtis tūkstančių metų?
– Čia esama dviejų dalykų. Vienas – profesionalus, tai yra mokslo požiūriu įdomu sužinoti, kaip žmonės persikeldavo iš vienos vietos į kitą, ieškoti atsakymų į archeologijos klausimus. Antra vertus, yra žmonių, kurie tiesiog domisi savo protėviais. Aš savo knygoje pasistengiau sujungti abu dalykus. Pasakoju apie savo šeimą ir, imdama ją kaip pavyzdį, – viso pasaulio istoriją. Tai padeda apjungti asmeniška su tuo, kas globalu, ir dovanoja gilesnį emocinį istorijos suvokimą. Tarkim, žmonės piešdavo olose, degino pirmuosius laužus, paskui ėmė kraustytis, bastytis, paplito kalbos – ir štai aš kalbu švediškai. Kaip tai atsitiko? Ir sužinojau, kodėl kalbu būtent šia kalba, DNR analizės dėka. Pajutau istorinį ryšį – toks būtų atsakymas.
– Kalbant apie asmenišką knygos dalį – ar sumaniusi parašyti knygą numatėte ir galutinį šios “kelionės” tikslą?
– Tyrimo esmė ir buvo ta, kad jis begalinis, nuolatos iškildavo ir iškyla nauji tikslai.
– Taip, einant kelias atsiveria prieš tave. Bet turbūt buvo pagrindinė kryptis?
– Kai kurie žmonės nepažįsta savo biologinių gimdytojų, jeigu jie, pavyzdžiui, buvo įvaikinti. Aš tokios problemos neturėjau. Bet užaugau labai mažoje šeimoje, dauguma mano giminaičių išmirė nuo įvairių ligų, jaučiausi tarsi be šaknų. Mano knyga, be kita ko, ir apie savo šaknų paiešką, ir sąsajas su bendromis šaknimis.
– Paprastai mokslo žurnalistai – iš principo smalsūs, godūs žinių, bet bet žinios ne visuomet teikia džiaugsmą. Ar tyrimo metu sužinojote ką nors tokio, ko nenorėjote žinoti apie savo protėvius?
– Turiu pažįstamų Norvegijoje ir Vokietijoje, kurių protėviai buvo nacistai, – to, žinoma, nesinori žinoti. Aš tokios problemos neturiu. Mano protėviai buvo valstiečiai. Baisiausias dalykas, atsitikęs šeimai: vienas iš mano protėvių – o jie buvo stambūs žemdirbiai, turėjo daug samdinių, – kaip paaiškėjo, buvo pakliuvęs į kalėjimą. O aš maniau, kad jie visi buvo darbštūs ir padorūs žmonės (juokiasi).
Neseniai sutikau merginą, kuri nieko nežinojo apie senelį iš mamos pusės, išskyrus tai, kad jis iš Ispanijos. Šeima pasidarė testą ir sužinojo, kad jis – joks ispanas, tiesiog tamsaus gymio. Tad visose šeimose esama mitų, kuriuos DNR tyrimas gali išsklaidyti.
– Mitas apie senelį iš Ispanijos gana nekaltas, nejau nuobodi tiesa geriau nei nekalta legenda?
– Pirmiausia aš esu žurnalistė, man svarbu sakyti tiesą. Dažniausiai žmonės džiaugiasi ją sužinoję, bet kartais tiesa nuvilia. Yra daug pavyzdžių: atlikęs DNR testą sūnus suranda tėvą, o tas jau galbūt vedęs, turi kitą šeimą. Pasitaiko ir laimingų pavyzdžių, kai vaikai rasdavo tėvus ir toliau bendraudavo. Visko pasitaiko, bet svarbiausia, kad vaikas būtų laimingas. Žinau istoriją žmogaus, kuris, atlikęs DNR testą, sužinojo, kad jo pusbrolis turi trylikametę dukterį. Sužinome tiesą ne tik apie save ir kartais ji padaro gyvenimą sudėtingesnį.
– Jūsų knyga išleista, išversta į daugybę kalbų. Ar asmeninis savos šeimos istorijos tyrimas baigtas?
– Tuo požiūriu mano šeimos istorija nėra labai įdomi, gerokai įdomiau gvildenti mūsų bendrą istoriją.
– Noriu paklausti Jūsų ne kaip autorės, o kaip žurnalistės, turinčios išsamių žinių apie genetiką. Nepaisant fantastiško šio mokslo vystymosi pastarąjį dešimtmetį, aplink genetiką tvyro daug mitų ir klaidingų nuostatų. Koks mitas Jums atrodo pats žalingiausias?
– XX amžiaus vidury Europoje buvo dvi didžiulės valstybės – Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija. Hitleris išpūtė „arijų rasės“ reikšmę – ir pasekmės, kaip žinome, buvo baisios. Jis manė, kad kai kurios rasės aukštesnės už kitas, kai kurios žemesnės – todėl žuvo milijonai žmonių. Stalinas nekentė genetikos. Jis kalino, trėmė ir žudė puikius biologus. Dėl šios priežasties sovietai dešimtmečiais atsiliko nuo genetikos mokslo vystymosi. Genams priskirti per daug reikšmės, kaip ir juos ignoruoti – neteisinga. Reikia ieškoti vidurio, nepervertinant genų reikšmės, kaip tai darė Hitleris, ar ignoruojant juos, kaip darė Stalinas.
– Dažnai nuogąstaujama dėl dar vieno dalyko: tyrimams atiduodame savo biologinę medžiagą, ji patenka trečiajai šaliai, tai yra tam tikrai kompanijai. Taip sužinome apie savo šeimą, bet kompanija gali subankrutuoti, parduoti savo duomenų bazę arba ją gali kas pasisavinti. Ar tai gali žmonėms atnešti žalos? Ar toks susirūpinimas iracionalus?
– Žinoma, reikia būti atsargiems ir pasitikėti tik stambiomis kompanijomis. Kai atiduodate biologinę medžiagą, turite žinoti, ko tikitės iš tyrimo, ir suvokti riziką. JAV, prieš kurį laiką ir Europoje, policija bendradarbiauja su kompanijomis, atliekančiomis genetinius tyrimus. Su jų pagalba randami, tarkim, giminaičiai žmonių, padariusių nusikaltimus. Vadinasi, jūsų biologinės medžiagos tyrimas padeda sugauti nusikaltėlį. Daugelis žmonių mano, kad tai gerai, ypač kai kalbama apie žudikus ir prievartautojus, bet svarbu, kad policija nepiktnaudžiautų šiomis žiniomis, nepanaudotų savo tikslams. Tad atsakymas: taip, atsarga išties svarbi.
– Ar genai lemia ir mūsų charakterio savybes? Pavyzdžiui, gerumas – genetiškai užkoduotas?
– Tokias mūsų savybės kaip gerumas kontroliuoja sudėtinga genų visuma. Geram žmogui atsitinka ir blogų dalykų. Savo knygoje rašau apie psichikos sutrikimo atvejus savo šeimoje. Tie patys genai daugeliui mano šeimos narių suteikdavo kūrybinės jėgos, vaizduotės. Be jų žmonės, galimas daiktas, nebūtų tokios išsivysčiusios būtybės. Tad ir už geras savybes tenka mokėti.
– Paskutinis klausimas: koks geros mokslo populiarinimo knygos požymis?
– Ji turi byloti tiesą, būti aktuali ir įdomi.
Pagal www.dn.se parengė Viltė Juodeikaitė
