Pasak vienos knygos autorių, architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, 2015 m. pasirodęs pirmasis Kauno architektūros gidas akimirksniu tapo bestseleriu: „Architektūros gidas kaip žanras yra specifinė knyga. <...> Didelis susidomėjimas Kauno architektūros gidu parodė, kad egzistuoja knygų apie Kauno miesto XX a. istoriją vakuumas. Gidas – ne langų, stogų, architektūros stilių fiksavimas, ne tik informacinė medžiaga, bet ir socialinė bei kultūrinė miesto istorija. Man atrodo, kad tai buvo knyga, kuri užpildė žinių troškimą.“
Pristatyme taip pat dalyvavo Kauno Europos kultūros sostinės 2022 Mito skyriaus vedėjas, žurnalistas ir rašytojas Rytis Zemkauskas bei architektūrologas Vaidas Petrulis.
V.Petrulis siūlė nepamiršti, kad Kauno architektūra yra gavusi Europos paveldo ženklą, kuris, jo nuomone, galėtų tapti svarbiu akcentu formuojant pasakojimo naratyvą.
Kalbėdamas apie tarptautinę auditoriją, visų pirma, specialistus, V.Petrulis atkreipė dėmesį, jog Kaunas neturėjo nuoseklios modernistinės vizijos ir vystėsi spontaniškai: „Kaunas – tai 10000 modernizmo veidų miestas, užsieniečius šis aspektas sudomina“, – sakė V.Petrulis.
Pasak jo, platesniame kontekste svarbi ir kultūros diplomatijos dimensija. Kaunas mums pasakoja apie trapią to meto Europą. Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog Kauno modernizmo architektūra buvo suformuota vos per 13 metų, o miestas buvo formuojamas kaip laikinoji, o ne nuolatinė sostinė – tai neįprasta tarptautiniame kontekste.
Dar vienas pjūvis, kuris V.Petrulio nuomone galėtų būti įdomus pristatant Kauną tarptautiniame kontekste – 1930-ieji. „Šis laikas pasauliniame kontekste labai įdomus, tai modernizmo sprogimas, ir vietos, kurios atspindi tą sprogimą, yra tikrai įdomios“, – sakė V.Petrulis, atkreipdamas dėmesį, jog Kauną galėtume vadinti miestu, sukurtu modernizmo dvasios.
R.Zemkauskas teigė, jog jo tikslas – iš viešosios erdvės panaikinti išsireiškimą „laikinoji sostinė“. „Paryžiaus komunos mes nevadiname Paryžiaus komuna, mes sakome Paryžius“, – teigė R. Zemkauskas, siūlydamas nebevartoti „laikinosios sostinės“ termino ne istoriniame kontekste.
Jo teigimu, šiandien žvelgdami į modernistinį paveldą, matome, apie kokį miestą svajojo to meto lietuviai. „Niekaip negaliu atsistebėti tuo trumpu laikotarpiu“, – sakė R.Zemkauskas, minėdamas ir faktą, jog prancūzų kalba tarpukario Kaune tapo pirmąja užsienio kalba, taip bandant atsiriboti nuo lietuviams nedraugiškų Rytų kaimynų įtakų, ir siekį kurti išskirtinai baltą Kauno architektūrą. „Kaunas atsiskleidžia detalėse, mažuose dalykuose“, – sakė R.Zemkauskas, atkreipdamas dėmesį, jog jų ieškojimas visad yra darbas su savimi – ir Romoje, ir Venecijoje prieš turistų akis atsiskleidžia ne tik išskirtinė architektūra, bet ir kičas.
V.Petrulis siūlo nepamiršti ir į Kauno modernizmo reprezentatyvumo aspekto: „Turime labai didelį potencialą. Išskirtinės kokybės norėjimas būdingas ne tik Lietuvai, tai postindustrinio pasaulio fenomenas“, – sakė V.Petrulis, vildamasis, jog kada nors ir Indijos magnatai rinksis investuoti į autentišką Kauno tarpukario architektūrą.
M.Drėmaitė atkreipė dėmesį, jog atsiranda teigiančių, jog lietuviai tiesiog pakvaišę dėl Kauno modernizmo architektūros – ar tikrai tai teisingas požiūris? Tačiau R.Zemkauskas buvo įsitikinęs, kad niekas daugiau su tokia aistra į Kauno architektūrą žiūrėti negalėtų ir tai yra visai natūralu: „Mes tapome laisvi ir tarsi pabudome iš komos. Kai herojus pabunda iš komos, jo gyvenimas prasideda iš naujo. <…> Nereikia stabdyti savęs laimėje.“
