M.Enriquez vadinama viena įdomiausių šių laikų Argentinos rašytojų. Jos knygos apdovanotos ne viena premija, o kūrinys „Kodėl pavojinga rūkyti lovoje“ (jis išverstas ir į lietuvių kalbą, vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, išleido leidykla „Sofoklis“, ši leidykla išleido ir dar vieną jos knygą „Tai, ko netekome ugnyje“, išvertė Laura Liubinavičiūtė) pateko ir į „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą.
Savo kūriniuose ji perteikia nejaukumo, paslapties, baimės atmosferą, tyrinėja paribyje esančias patirtis, jai nesvetima siaubo, gotikinė estetika, ji paliečia ir socialines problemas. Kitą savaitę rašytoja lankysis Kauno literatūros savaitėje, o prieš ją – pokalbis apie tai, ką ji nori perteikti savo knygomis.
– Kažkada dariau interviu su jūsų tautiete Samanta Schweblin ir ji sakė, kad Lotynų Amerikoje rašytojams sunku išvengti politikos. „Kartais knygos neturi politinės potekstės, tačiau jų skaitymas turi. Mes gyvename Lotynų Amerikoje, labai politizuotose kultūrose“, – sakė ji. Ar sutinkate su mintimi, kad jūsų šalyje kūryba yra itin persmelkiama politikos?
– Visiškai sutinku. Net jei sąmoningai stengiesi išvengti politinio konteksto, kartais jis skaitant išlenda savaime. Nemanau, kad tai yra problema. Tam tikra prasme literatūra yra laiko, kuriame gyvena autorius, ir jo kultūros produktas. Taigi geriau su tuo susitaikyti, nes Argentinoje tai neišvengiama.
– Kaip manote, kiek skaitytojai kitose šalyse atranda būtent jūsų šalies realijų, paslėptų po metaforomis? Kiek Argentinos ir jos regionų yra jūsų istorijose? (Pats prieš kelis metus keliavau po šią šalį ir įsitikinau, kokia ji skirtinga).
– Argentinos mano istorijose yra daug. Tačiau, kaip minėjote, šalis yra labai skirtinga daugeliu atžvilgių: regionai skiriasi dydžiu, imigracija, vietiniais gyventojais, skirtingomis kultūromis – ji didžiulė. Mano pasakojimuose yra daug šios šalies, bet tikrai nesijaudinu dėl to, kiek skaitytojai atranda jos ar žino apie ją. Noriu, kad tos nuorodos tiesiog būtų paveikios, kai kurios gali būti universalios, kai kurios – ne. Aš pati skaitau knygas iš viso pasaulio ir nepretenduoju ką nors suprasti apie šalį, iš kurios kilęs rašytojas, net jei vietinė kultūra yra labai svarbi tų skaitomų kūrinių dalis. Tarkime, Yukio Mishima, savo kūryboje perteikia japoniškąją kultūrą, o Toni Morrison – afroamerikietiškąją... Aš leidžiu jiems pasakoti apie savo pasaulius, ir tai yra džiaugsmas, kurį suteikia literatūra, – tai juk nėra paskaita.
– Turbūt vienas dažniausiai jums užduodamų klausimų yra apie magijos, fantastikos susiliejimą su realybe. Čia turbūt vėlgi tenka atsigręžti į Lotynų Amerikos tradicijas. Kodėl, pagal jūsų versiją, Lotynų Amerikoje taip dažnai pasitelkiamos tokios priemonės?
– Nemanau, kad rašytojų, kurie pasitelkia tokias priemones, yra tiek daug, tai tik žinomiausi autoriai. Be to, Lotynų Amerikoje yra apie 20 šalių. Čilėje fantastikos tradicijų beveik nėra, o ji yra labai svarbi žemyno šalis kultūrai. Argentinoje fantastika buvo populiari iki septintojo dešimtmečio, pavyzdžiui, su Jorge Luisu Borgesu ir Julio Cortazaru, paskui ji tarsi išnyko, taip liko ir iki šiol. Naujojoje Kolumbijos literatūroje magija apskritai nefigūruoja, tarkime, Juano Cárdenaso ar Margaritos Garcíos Robayo kūriniuose. Jos nėra ir Roberto Bolaño knygose. Aš tai darau, bet nemanau, kad man daro įtaką Gabrielis Garcia Marquezas ar Juanas Rulfo, klasikiniai „magijos“ rašytojai, man didesnę įtaką darė Jorge Luisas Borgesas, Silvina Ocampo ir visa pietų fantastinė tradicija, kurią labai įkvėpė Europos (britų ir prancūzų) literatūra.
– Jūs renkatės apsakymų formą. Ką, jūsų nuomone, tai duoda kaip rašytojui, koks didžiausias iššūkis? Pamenu, Ianas McEwanas yra sakęs, kad lengviau rašyti didelės apimties knygą, nes trumpesnė knyga reikalauja didesnio susikoncentravimo. Ir koks skaitytojų požiūris į tokios formos pasakojimus? Nes, atrodytų, kad šiais laikais, kai mums vis sunkiau sukoncentruoti dėmesį, trumposios literatūros formos turėtų būti priimtinesnės, tačiau visgi romanai iki šiol laikomi dominuojančiu žanru.
– Aš taip pat rašau ir romanus, bet esu lėta, todėl jų parašau mažiau – trumpas istorijas rašyti lengviau. Niekada nesupratau, kodėl rašytojai mano, kad didelę knygą parašyti lengviau! Man yra priešingai. Bet manau, kad visi rašytojai yra skirtingi ir turi savo požiūrį. Galbūt romanai laikomi svarbesniais, nes jų neperskaitysi vienu prisėdimu. Net jei trumpi pasakojimai turėtų būti tinkamesni šiuolaikiniam skaitytojui, nes sunku ilgesniam laikui sukoncentruoti dėmesį, vis dėlto jiems reikia daug dėmesio, negali nustoti jų skaityti istorijos viduryje – jokiu būdu. O romanus galima skaityti mažomis dalimis.
– Jūsų kūriniuose baimė yra dažna tema. Ką jums pačiai reiškia panirti į tą baimės būseną? Ar baimės jausmą išreiškus žodžiais, jis tampa nebe toks baisus? Kokios jūsų didžiausios baimės?
– Manau, kad baimė yra labai dažnas ir normalus jausmas. Tyrinėju ją tikriausiai dėl to, kad ji mane trikdo labiau nei kiti jausmai, tarkime, pyktis ar net meilė. Aprašius baimę nėra dėl kažko mažiau baisu, nes naudojuosi ja siekdama per jos prizmę apmąstyti kitus dalykus, o ne siekdama kažkokio katarsio. Aš pati bijau smurto ir ligų, kaip, manau, ir dauguma žmonių.
– Kaip jūsų gyvenime apskritai atsirado susidomėjimas siaubo/gotikine literatūra? Ar vaikystėje mėgote siaubo istorijas?
– Vaikystėje mėgau siaubo pasakojimus. Ray'us Bradbury (kuris rašė ir siaubo kūrinius), Edgaras Allanas Poe, Mary Shelley, visa gotikinė seserų Brontė tradicija ir Argentinos fantastika buvo mano mėgstamiausios istorijos. Taip pat žodinė vaiduoklių istorijų ir „miesto legendų“ tradicija. Mane jos tiesiog savaime domino, rinkdavausi būtent tokias knygas iš lentynų, mūsų namuose nebuvo jokių uždraustų skaitinių. Tos istorijos man niekluomet nekėlė baimės, greičiau jau jaudino – buvo smagu.
Noriu, kad skaitytojai pagalvotų apie tai, ką slepia siaubas ir apie tikrovę, slypinčią po antgamtiškais, beprotiškais, žiauriais dalykais.
– Ar jūs stengiatės savo apsakymais šokiruoti? Kokias emocijas stengiatės sukelti skaitytojams?
– Taip, siaubo istorijos turi šokiruoti, tai neatsiejama. Šokiravimas neturėtų būti savitikslis, stengiuosi, kad jis būtų organiškas, susijęs su istorija. Noriu, kad skaitytojai pagalvotų apie tai, ką slepia siaubas ir apie tikrovę, slypinčią po antgamtiškais, beprotiškais, žiauriais dalykais. Pagalvotų apie jo priežastis.
– Jūsų apsakymuose yra daug nežinios, neišspręstų iki galo situacijų, pakibimo ties užuominomis. Neseniai dariau interviu su G.M.Burnetu, kuris sakė, kad jam atrodo „pasenęs metodas, kai skaitytojui pabaigoje pateiki tokį atsakymą, kokio jis ir tikėjosi“, todėl renkasi atviras pabaigas. Ar jūs irgi norite skaitytoją tarsi įtraukti į kūrinio kūrimą?
– Taip, aš teikiu pirmenybę atviroms pabaigoms. Nenoriu, kad mano kūriniai būtų patogūs, kur viskas išsprendžia savaime. Man atrodo, kad tai yra savų taisyklių primetimas. Tarsi autorius sakytų skaitytojui: viskas turi paaiškinimą, todėl viskas bus gerai. O aš nemanau, kad taip yra. Manau, kad viskas yra atvira ir neaišku, mes niekuo nesame užtikrinti, ir tai nėra blogai. Gyvenimas nėra saugus ir tvarkingas, todėl nemanau, kad tokios turėtų būti ir istorijos.
Gyvenimas nėra saugus ir tvarkingas, todėl nemanau, kad tokios turėtų būti ir istorijos.
– Jūs esate taip pat ir žurnalistė. Kaip žurnalistinis darbas veikia jūsų kūrybą? Kai kalbinau meksikietę rašytoją Fernandą Melchor, kuri taip pat dirba žurnalistinį darbą, ji sakė, kad „žurnalistika man buvo labai naudinga, nes išmokė visuomet pirmiausia galvoti apie skaitytoją. Kai rašai straipsnį, visada galvoji, kad kažkas jį skaitys ir turės suprasti, kas norėta tuo pasakyti“.
– Pritariu F.Melchor, bet aš to tikrai nedarau, nors gal turėčiau! Aš galvoju apie save, ir bent jau man tai yra vienas iš skirtumų nuo žurnalistikos. Žurnalistika išmokė mane rašyti aiškiai, kai to noriu, taip pat manau, kad galiu užuosti gerą, tikrą istoriją, kurią galiu išsukti, ir nebijau, kad pritrūks idėjų, jos ateis. Žurnalistika išmoko disciplinos.
– Kas buvo pagrindiniai jūsų tekstų įkvėpimai? Nors daugybė knygų mėgėjų visame pasaulyje žavisi Lotynų Amerikos rašytojų kūryba, patys rašytojai, kilę iš šio žemyno, neretai sako, kad jiems didžiausią įtaką padarė Europos, Amerikos literatūra.
– Tas pats galioja ir man. Aš mėgau tokius argentiniečių rašytojus kaip Jorge Luisą Borgesą and Julio Cortazarą, kurie padarė man didelę įtaką, tačiau taip pat ir Stepheną Kingą, Williamą Faulknerį, Toni Morrison, Arthur'ą Rimbaudą, simbolistus poetus, Clive'ą Barkerį, Shirley Jackson, J.G.Ballardą, Cormacą McCarthy, Vladimirą Nabokovą, Ray'ų Bradbury ir kitus, kurie buvo man svarbūs.
– Kokius šiuolaikinius Argentinos rašytojus galėtumėte išskirti?
– Samantą Schweblin, Gustavo Ferreyra, María Gainza, Luciano Lamberti, Diego Muzzio.
– Argentinos ekonomika pastaruoju metu išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Dabar prezidento postą užėmė Javier Milei. Kaip matote besikeičiančią Argentinos realybę šiuo metu?
– Argentinos ekonomika jau senų seniausiai išgyvena prastus laikus. Aš nebalsavau už J.Milei ir nepritariu daugeliui jo idėjų. Tačiau tikiuosi, kad aš klystu ir kad jis gali pagerinti situaciją. Kol kas tai, ką jis daro su kultūra ir švietimu, man atrodo labai neteisinga ir mane labai neramina.
– Netrukus atvyksite į Lietuvą. Ar stengiatės sužinoti daugiau apie šią šalį ir jos kultūrą prieš atkeliaudama čia?
– Taip, aš dievinu lietuvių dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, mėgstu jį nuo seniausių laikų, bet niekada net nesvajojau, kad galėsiu išvysti jo darbus. Aš taip pat labai mėgstu Joną Meką – žinau, kad jį galima laikyti pasaulio piliečiu, tačiau jo darbai susiję su Lietuva man suteikia didelį malonumą.
Be to, mano krikštamotės šeima kilusi iš Lietuvos, jų pavardė yra Sukevičiai. Jie imigravo į šalį pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje, taigi nėra taip, kad aš pažinočiau lietuvių kultūrą, tačiau ji nėra man visiškai nežinoma ir tolima. Argentinoje gyvena daugybė žmonių, atvykusių iš įvairių kraštų.
