- Armanda Rudelytė
Apie tai, kaip krito akmenys
Kartą iš mano akių iškrito akmuo,
jis atsimušė į grindis ir sudužo į daug akmenukų.
Vieną užkasiau po žeme ir kitais metais iš jo išaugo akmenų medis.
Kitą padovanojau žmogui, kuris dažnai kalbėdavo apie savo nelaimę,
tarsi ji būtų jo laimė, gavęs akmenį jis nustojo išvis kalbėjęs.
Kitą įmečiau į vandenį, norėjau patikrinti jo svorį, bet jis pavirto žuvimi ir
niekada negrįžo pas mane.
Ketvirtą pardaviau muzikantei – pasirodymo metu vietoje gėlių, metė jį į
žmones išreikšdama savo džiaugsmą ir netyčia užmušė žmogų.
Dar kitą įdėjau į knygą, norėjau jį sudžiovinti. Tada jis pradėjo kalbėti
žmogaus balsu, aš išsigandau ir jį sudeginau.
O dar kitas bandė išskristi pro langą, jam užaugo sparnai, kai netyčia
apliejau jį vandeniu. Gaila, kad akmens skrydis buvo trumpas, aš jį
numušiau su keptuve. Daugiau jis nebeskraidė.
Priešpaskutinis pradėjo klykti, tikriausiai išmoko tada, kai grįžo tas
beprotis. Man atsibodo tie klyksmai, todėl uždariau jį į dėžutę,
užrakinau ir numečiau nuo kalno.
Buvo ir septintas, gėda pasakoti... bet jį pavogė varnos, bandžiau
atsiimti jį, jis atsisakė, nes jam patinka laisvas varnų gyvenimo būdas.
O aš dar dabar matau jį tebevaikštantį su aklojo lazdele.
Paskutinį įsidėjau atgal į akį.
Daugiau nebeverkiau.
