„Aš kaip baronas Miunhauzenas save už plaukų ištraukiau iš pelkės“, – sako Narine Abgaryan, Lietuvoje pamėgtų romanų „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ ir „Simonas“ autorė. Abi šias knygas vertė Alma Lapinskienė, išleido BALTO leidybos namai.
Knygų apžvalgininko Audriaus Ožalo pokalbyje su armėnų rašytoja – apie tai, kaip rašymas išgelbėjo iš nevilties gniaužtų, magiškus patyrimus ir tikėjimą, kad viskas bus gerai.
– Ne vienam interviu esate minėjusi, kad rašyti pradėjote iš beviltiškumo. Kas jus atvedė į literatūrą?
– 34-erių man diagnozuota išsėtinė sklerozė. Kai perskaičiau ir sužinojau, kad tai sunki liga, išsigandau: mano sūnui septyneri, gyvenime neįsitvirtinau, einu į nemėgstamą darbą – buvau blogiausia buhalterė pasaulyje. Kaip gyvensiu toliau, kam patikėsiu sūnų? Su tokia diagnoze gyvenau penkerius metus. Nežinau, kas nutiko, kad aš, panirusi į depresiją, pradėjau rašyti juokingas istorijas apie savo vaikystę. Matyt, tai buvo tokia priverstinė psichoanalizė – kaip galima visiškoje juodumoje rašyti tokius juokingus tekstus, kad net rašydama pati juokiesi, nemoku to paaiškinti. Man kai kada atrodo, kad aš kaip baronas Miunhauzenas save už plaukų ištraukiau iš pelkės. Tas istorijas skelbiau savo tinklaraštyje, mane susirado leidykla ir pasiūlė išleisti knygą. Kai pasirodė pirmoji knygelė, po mėnesio mano diagnozė buvo atšaukta. Tai buvo tokia stebėtina istorija, toks aplinkybių sutapimas. Knyga tapo bestseleriu, ją pamėgo, ji mane ir išgelbėjo. Tapau rašytoja, išėjau iš buhalterijos, sveikata susitvarkė, ir viskas po truputį pradėjo gerėti. Mane lydi jausmas, kad įvyko stebuklas ir kad reikia tikėti stebuklais, tada jie tikrai vyksta.
– Galima sakyti, kad knygos jus išgelbėjo. O teko ką nors paaukoti?
– Rašyti nėra lengva, daugybės energijos reikalaujanti istorija išsekina ne tik morališkai, bet ir fiziškai. Tačiau kokia laimė mokėti tokią kainą! Taip džiaugiuosi, kad dabar galiu rašyti, ir esu dėkinga už kiekvieną dieną, nugyventą iki tol, kol tapau rašytoja. Jei tai buvo atpildas už tuos penkerius depresijos metus, esu jiems dėkinga, nes mane užgrūdino ir parodė teisingą kelią. Mano močiutė visada sakydavo: kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos, būtinai atsiveria, tik reikia jų ieškoti. Negali stovėti prie uždarytų durų ir verkti. Jos ten yra, jos atsidarė.
Negali stovėti prie uždarytų durų ir verkti. Jos ten yra, jos atsidarė.
– Rašote knygas suaugusiesiems ir vaikams. Nuo ko priklauso pasirinkimas – dabar rašysiu vaikams, dabar rašysiu suaugusiesiems?
– Niekada nežinau, apie ką parašysiu knygą, deja. Žaviuosi rašytojais, kurie iš pradžių apmąsto siužetą, herojus, paskui pradeda kurti. Knyga „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ buvo sumanyta kaip apsakymų apie senus žmones rinkinys, ketinau rašyti trumpus, optimistiškus pasakojimus, bet išėjo visiškai kitokia istorija. Šiame romane dar atsirado povas, kuris buvo neplanuotas. Ir mane apėmė siaubas, nes nežinojau, ką su juo daryti. Tai bandžiau jį nužudyti, tai bandžiau priversti išskristi, ir kai galų gale ši istorija baigėsi, jaučiausi laimingiausiu pasaulyje žmogumi. Taip ir su knygomis: nežinai, apie ką, kam jos bus – vaikams, suaugusiesiems. Tiesiog sėdi ir pradedi rašyti. Ir tekstas vieną akimirką ima krypti į kurią nors pusę, o tu kaip avis eini paskui ir galvoji: pirmyn, laviruok.
– Jūsų romanas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ Lietuvoje tapo populiarus, šiuo metu tiražas kartojamas trečią sykį.
– Esu radusi keletą lietuviškai parašytų atsiliepimų, juos išsiverčiau pasitelkusi gūglo vertyklę. Suprantu, kad ji gerai išvertė kokius 15 procentų, bet jie man taip sušildė širdį. Tai tarsi palaiminimas iš aukščiau. Kai keletą romano, išleistų įvairiose šalyse, viršelių įkėliau į savo feisbuką, lietuviškas surinko daugiausia balsų, žmonės vis rašė, kad yra fantastiškas. Jiems labai patiko ir man buvo labai malonu.
– Labai stipri šio romano pradžia: Anatolija atsigula numirti. Kaip jums kilo mintis taip pradėti knygą?
– Maniau, kad iš pradžių ji atsiguls numirti, o paskui namas ims griūti ir jai teks keltis, kažką taisyti, tvarkyti, kad būtų tvarkinga, ir tik tada ramiai iškeliaus Anapus. Idėja buvo tokia. Ketinau sukurti panašią istoriją kaip režisieriaus Georgijaus Danelijos „Neliūdėk!“. Man labai patinka šis filmas. O išėjo visai kita istorija, nenujaučiau, kad Anatolijai viskas baigsis kitaip. Mintis buvo tokia: pradėti nuo blogo, baigti geru.
– Jūsų knygoje svarbus supratimas: kol esi gyvas, viskas įmanoma. Ne visada istorija baigiasi liūdnai. Reikia tiesiog gyventi.
– Tiek daug juokingų dalykų vyksta, jei norite tai matyti. Romanas „Simonas“ prasideda laidotuvėmis. Tą istoriją man papasakojo mama: mirė žmogus nuo insulto, po priepuolio jam pamėlo ausys. Mama nuėjo į laidotuves, sėdi giminaičiai, sielojasi, kad negražu su mėlynomis ausimis, galvoja, kaip jas nudažyti, kad velionis atrodytų oriau. Galima tuo pasibaisėti, tiesa? O galima nusijuokti, tai tokia tragikomedija. Mūsų gyvenime pilna tragikomedijų, jeigu jas matysi, pamilsi, jų nesigėdysi, patikėkite, gyventi pasidarys daug lengviau. Tai irgi yra psichologinis momentas. Juoktis arba – priešingai. Tai yra puiku, tokia ribinė būsena, padedanti atsilaikyti.
– Kita tema, taip pat viena svarbiausių jūsų kūryboje, – kaip rašote apie senus žmones, jūsų požiūris į juos. Kodėl seni žmonės jus taip domina?
– Gal todėl, kad mano karta augdama daugiau bendravo su vyresniąja, juk mamos ir tėtės dirbo, todėl daugiau dėmesio teko močiutėms ir seneliams. Mano vaikystė prabėgo tarp senų žmonių, kurie daug pasakodavo. Prosenelė, senelės, senelis. Ir dar vienas dalykas mane jaudina: jeigu nuvažiuosite į bet kurį kaimą Armėnijoje, Lietuvoje ar Europoje, sutiksite daugiausia senų žmonių, nes jaunimas išvažiavęs, kai kada atvyksta anūkai. Ten susidaro įspūdis, kad matai gyvenimo pradžią ir pabaigą – mažus vaikus ir senukus. Tokia padėtis mane labai skaudina, norėčiau ką nors pakeisti, bet nežinau kaip. Nemėgstu žodžio „senis“, bandžiau jį kuo nors pakeisti, bet nepavyko, tad tiesiog pakeičiau požiūrį į šį žodį. Senis – tai močiutė ar senelis, kuriuos nuoširdžiai mylime. Norisi, kad jie gyventų, būtų su mumis kuo ilgiau, kad būtų sveiki kuo ilgiau. Suprantu, tai neįmanoma, bet man labai norisi, todėl apie tai rašau.
– Man atrodo, Armėnija – labiau patriarchalinė šalis, kiek suprantu, ir požiūris į senus žmones – močiutes, senelius – kitoks nei Europoje?
– Suprantama, visai kitoks, bet kaime Armėnijoje – taip pat vieni senukai, nes vaikai išvyko uždarbiauti, vasarą atvažiuoja anūkai, ir tai viskas, ką ten matai. Jie tokie senutėliai, sukiužę, bet nenusimena, dirba, ką nors veikia, sėja, pjauna. Mano tėtis, visą gyvenimą dirbęs gydytoju, išėjo į pensiją ir nutarė, kad atėjo laikas užveisti daržą. Jis toks visiškai varganas žemdirbys, niekas tame darže neauga, o jei ir auga – be jo pastangų. Tačiau jis stengiasi ką nors užauginti ir man atsiųsti. Pernai gavau tris kilogramus česnakų. Sakau: tėti, kam man tie česnakai, o jis – nieko baisaus, tegu būna. Tai jį tiesiog palaiko, šildo sielą, tai švelnu, nuostabu ir aš tai labai vertinu. Tegu jo darže kasmet auga česnakai.
– Manau, Lietuvoje tas pats. Kai tėvai ir mamos vaikų klausia „Ar turi ko valgyti?“, jie kalba apie meilę. Tai meilės išraiška.
– Taip, tai net ne patriarchališkumas, o kažkokia biblinė tiesa, turinti būti mumyse, tie paprasti dalykai, įsakymai „nevok, mylėk savo artimą“ priklauso prie kategorijos tų, kuriuos turime vertinti labiau už bet kokius materialinius.
– Romane „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ rašote apie Armėnijos kalnų kaimelį, įstrigusį laike. Yra šio kaimo prototipas ar viską išgalvojote?
– Šis kaimas – faktiškai mano Armėnija. Kaimas, kuriame užaugau, vakuumas, į kurį patenka bet kuri maža šalis, labai priklausanti nuo išorinių aplinkybių. Tikriausiai Lietuva, Latvija, Estija tai patyrė tam tikru gyvavimo laikotarpiu, kai imperija griūva, o tu bėgdamas nuo vilko užbėgi ant meškos. Tau reikia kaip nors išgyventi, esi sutrikęs, nežinai, ką daryti, kad, tarkime, kitiems taptų šiek tiek lengviau. Mes visi tai išgyvenome, kas išsikapstė patyręs mažesnių nuostolių, kas didesnių, bet labai tikiuosi, kad padarysime tam tikras išvadas, nes esame atsakingi ateinančioms kartoms. O Maranas, tas kaimas aukštai kalnuose, iš esmės yra bet kuri maža, nuskriausta, pasimetusi šalis, kuri patyrė daug išmėginimų ir ateityje tikriausiai dar patirs, bet mes gyvensime, nepasiduosime, stengsimės...
– Manau, jūsų knyga – taip pat apie atmintį, nes žmonės, gyvenantys tame kaime, prisimena. Jie prisimena artimuosius, prisimena, kas buvo prieš daugybę metų, ir tarsi saugo prisiminimus, daro tai, ko jauni žmonės jau nedaro.
– Kada nors tie jauni žmonės taip pat tą darys – vienaip ar kitaip, kai jiems bus per 40. Tada pradedi suprasti dalykus, apie kuriuos anksčiau, būdamas 25-erių, 35-erių, nesusimąstei. Kai atsiduri kritinėje padėtyje, ką gali daryti – prisiminti ir tikėtis. Štai Marano žmonės taip ir gyvena, tie prisiminimai jiems, žinoma, suteikia jėgų gyventi toliau. Todėl... Taip, tai prisiminimų istorija, mūsų šaknys. Negalime gyventi be šaknų.
– Visi kritikai jūsų knygą vadina magiškojo realizmo žanro kūriniu. Bet ką jums reiškia šis pasakiškumas, gal net naivumas? Ši tema, šis būdas matyti, žiūrėti į daiktus pro magiškumo prizmę?
– Taip, veikiausiai taip. Pirma, tai autoriaus bejėgiškumas, tokia magiška tikrovė, į kurią lengvai neri, kai nepakanka tam tikros pasakojimo argumentacijos. Juk pasaka labai gelbsti, leidžia pabėgti nuo tikrovės, pažvelgti už griežto pasakojimo ribų, kurių reikalauja proza. Gali praplėsti tas ribas, atrišti sau rankas, leisti tai, ko neleidžia kiti autoriai, kurie griežčiau laikosi tų ribų. Antra, man regis, tai yra tam tikra pasaulėjauta, vidinė būsena ir, žinoma, tam tikras infantilumas. Už Márquezą nekalbėsiu, nes jis yra didis, pasaulinė įžymybė, bet iš patirties žinau, kad pasakiškumas, šioks toks vidinis infantilumas, nepasitikėjimas ir yra magiškojo realizmo esmė. Kitoks pasaulio matymas, kai įmanoma viskas, įskaitant gerą pabaigą, nes tai yra pasaka.
– Tai pasaka knygoje, o kaip jūs pati žiūrite į pasaulį? Ar pasaulyje, kurį matote, taip pat esama tam tikro magiško sluoksnio?
– Kadangi kiekvieno žmogaus gyvenime būna nutikimų, kurių niekaip nepaaiškinsi, suprantama, kad magiškasis realizmas, magiškas poveikis, kažkokia mūsų gyvenimo paralelinė tikrovė neabejotinai egzistuoja. Mano gyvenime buvo tokia istorija, kai žuvęs bendraklasis mane faktiškai išgelbėjo. Jis buvo sunkus paauglys, skriausdavo visą klasę, visi jo nemėgo ir jis mūsų baisiai nemėgo. Po mokyklos jis žuvo. Kai mano vaikas buvo mažas, 7–8 mėnesių, labai prastai miegodavo, o kai užmigdavo, aš miegodavau su juo. Kartą paguldžiau jį, užkaičiau virdulį arbatai ir užsnūdau. Virdulys užvirė, vanduo išgaravo ir užgesino liepsną. Butas buvo mažas, dujų greitai daugėjo... Susapnavau žuvusį bendraklasį, jis man smarkiai stuktelėjo per petį ir pasakė: tu kai ką užmiršai. Prabudau ir supratau, kad bute kaupiasi dujos. Greitai pašokau ir išvėdinau namus, išjungiau dujas. Žinote, kas keisčiausia, – paskui man ant rankos, kur jis trinktelėjo, atsirado mėlynė. Neprisimenu, gal kur susimušiau, gal koks sutapimas, bet mėlynė, kurią pastebėjau kitą dieną, mane pribloškė ir nustebino, susidarė įspūdis, kad tas vaikinukas, kuris mus visą gyvenimą niekino, išgelbėjo mane, mano vaiką. Gyvenime tiek visko vyksta – kas tai, jei ne magiškasis realizmas.
– Prisiminkime, kaip viskas vyko, kai išleidote pirmąją knygą...
– Taip, matyt, tokios istorijos rodo, kad ką nors reikia keisti arba kad viskas bus gerai, visi išmėginimai kada nors baigsis ir paskui bus gerai. Aš tai traktuoju taip.
– Jūsų knyga turi labai daug skaitytojų, pelnė daugybę apdovanojimų, yra mėgstama. Ar galite sakyti, kad Armėnijoje jaučiatės žvaigždė, žmonės jumis didžiuojasi? Skaičiau, kad turistai net važiuoja į jūsų miestą, kuriame užaugote.
– Neseniai nutiko juokingas įvykis: viena šeima nerado namie mano tėvų, bet nesutriko, susitiko su kaimynais ir paprašė jų pasirašyti „Maniunioje“, įsivaizduojate? Jie sąžiningai pasirašė. Tai taip pat juokingas magiškasis siurreralizmas. Užaugau mieste, mažame miestelyje, kur niekada nebuvo skatinamas pasipūtimas. Tarkime, kai atvažiuoju, iškart tampu vaiku, nes bet kuris suaugęs žmogus, bet kuris senukas gali mane susistabdyti gatvėje ir griežtai paklausti: kaip tu elgiesi, ar mums nedarai gėdos, nerieti nosies? O aš stoviu, pirštu gremžiu delniuką ir sakau: ne, ką jūs, gražiai elgiuosi ir panašiai. Todėl žvaigždiškumo nėra. Iš esmės jo ir negaliu turėti, nes... Tikiuosi, kad sužvaigždėjimas yra tam tikras neprotingumo požymis, dėkui Dievui, kad turiu šiek tiek daugiau proto ir jo užtenka į visa tai žiūrėti su humoru.
– Prieš kelerius metus „The Guardian“ jus priskyrė prie ryškiausių Europos autorių. Kaip apskritai reaguojate į titulus, juk ryškiausias Europos autorius – labai skambu.
– Net pasidrovėjau parašyti savo feisbuke. Jei atvirai, mane už tai leidėjas paskui labai barė: juk supranti, kad privalai apie tai rašyti, tai juk išties labai svarbu. Tada parašiau trumpą žinutę, pridėjau savo tinklaraščio nuorodą. Mane ten pavadino... Aš droviuosi, tai baisu, nieko negaliu sau padaryti. Dabar jums pasakoju ir raustu.
– Romanas „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ išverstas į nemažai kalbų. Ar pastebite, kad svetur jūsų knyga vertinama kitaip, ar manote, kad jos temos yra universalios, ir Armėnijoje, ir, pavyzdžiui, Anglijoje visi ją supranta vienodai?
– Į ją reaguojama skirtingai, pavyzdžiui, Škotijoje ir Airijoje ji yra populiaresnė negu Anglijoje, Australijoje – negu Amerikoje. Natūralu, kiekvienas regionas, kiekvienas gyventojas, kiekvienas skaitytojas savaip vertina ir interpretuoja. Todėl ji labiau pritapo Kanadoje negu JAV. Sprendžiant iš to, kiekvienas įžvelgia kažką savo, savaip supranta ir interpretuoja.
– Žinote atsakymą, kodėl taip būna?
– Gaunu teigiamų atsiliepimų, padėkų, bet paaiškinimų, kodėl knyga patiko, nebūna. Patinka, ir tiek. Tai ne kiekvienam suprantama istorija. Kodėl ji, tarkime, populiaresnė Bulgarijoje negu Vengrijoje, taip pat neaišku. Jei suprasčiau, kuo tai galima paaiškinti, galbūt bandyčiau rašyti universaliau.
– Ne vienas skaičiusiųjų romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ sako, kad „Simonas“ atrodo tarsi tęsinys. Žinoma, personažai, temos visiškai kiti, tačiau jaučiasi bendros gijos – tarytum vienas romanas peraugo į kitą. Jūs tai jaučiate? Rašytojas Michailas Šiškinas yra sakęs, kad iš esmės skirtinguose kūriniuose rašo tą pačią knygą...
– Nejaučiu perėjimo iš vieno romano į kitą, bet skaitytojams geriau matyti. Jei jiems atrodo, kad „Simonas“ tam tikra prasme yra romano „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ tęsinys, tegu taip ir būna. Juos sieja veiksmo vieta, herojai, kurie gyvena tokį pat nelengvą gyvenimą, tačiau nenustoja tikėti gėriu ir amžinybe. O siužeto tragikomiškumas – labai armėniška: mokėti juoktis ir verkti tuo pat metu. Mano senelis tvirtino, kad būtent šis sugebėjimas padėjo mums išgyventi.
Su Michailu Šiškinu sutiksiu. Kiekvienas autorius rašo vieną ir tą pačią knygą, to paties ar kito žanro. Ir tai galima paaiškinti: juk kiekviena knyga – apie tave patį. Apskritai pasauliui pasakoji tik apie save ir savo santykį su aplinka.
– „Simoną“ galima skaityti įvairiais pjūviais, tačiau jeigu jums reikėtų apibūdinti, apie ką iš esmės šis romanas?
– „Simonas“ – apie tai, kad reikia pamiršti skriaudas. Kad kiekvienas naujas susitikimas mus ko nors moko ir nuo kažko apsaugo. Ir kad vienintelė meilės savybė – gydyti.
– Vos prasidėjus karui Ukrainoje, pasitraukėte iš Rusijos, kur gyvenote jau ne vienus metus.
– Ir nežinau, ar kada nors grįšiu į savo namus. Atsidūriau keistoje situacijoje: esu rusų rašytoja, bet nesu Rusijos pilietė. Faktiškai negaliu jausti kaltės dėl to, kas vyksta, bet šio karo sunkumas prislėgė širdį. Ir mano tėvynėje Armėnijoje vis tęsiasi nenumaldomas karas, nežinau, kada jis baigsis. Rašyti pavyksta per didžiulius vargus, bet save verčiu tai daryti. Reikia dirbti. Kito recepto nugalėti šį chaosą aš nežinau.
– Jūsų knygose labai svarbi karo tema. Kodėl prie jos vis grįžtate?
– Todėl, kad mačiau karą, žinau, kas tai yra. Baisiausia ne tik pats karo vyksmas, bet ir kai jis baigiasi, paskui prasideda visai kitoks gyvenimo laikotarpis, žmonėms reikia atsigauti po traumos, o jie nepajėgia. Pamenu Berdą po pirmojo Karabacho karo, kiek pamišėlių tada klaidžiojo gatvėmis, ir dar jaunų. Vyresnieji gal sirgo kokiomis nors onkologinėmis ligomis, o jauni, kurie patyrė tą baimę ir išgyveno, tiesiog mokėjo savo kainą. Ir tas mažas pokario miestukas su daugybe išprotėjusių žmonių gatvėse liko mano pasąmonėje visam laikui. Todėl labai sunku nekalbėti. Bet, man regis, jeigu jį matei, bent retkarčiais kokiuose nors apsakymuose gali papasakoti. Pirma, išsivaduoji nuo savo chimeros, antra, naiviai galvoji: jei tai ir neužkirs kelio karui, o to nebus, bent ko nors pamokys kitus. Pasisaugoti, jei, neduok Dieve, jiems nutiks tas pats. Bent suprasti, kaip iš to išsikapstyti.
– Paskutinis klausimas tegu būna apie tai, kokį svarbiausią jausmą, kokią žinutę norėtumėte perteikti savo knygomis ir kūryba, ką svarbiausia norėtumėte pasakyti?
– Norėčiau pasakyti, kad nereikia laikyti nuoskaudų, nes jos naikina. Labai norėčiau, kad mano močiutės žodžiai liktų kiekvieno galvoje: kai užsidaro vienos durys, būtinai atsidaro kitos. Vienintelis dalykas, kurį privalote padaryti, – tiesiog nusisukti nuo uždarytų durų. Tada pamatysite atvertas duris. Nekaupkite nuoskaudų, jos gramzdina į dugną. Paleiskite viską, taip atlaisvinsite širdyje vietos gėriui, gerumui ir amžiniesiems dalykams.
