Pirmasis kūnas prirakintas prie kuolo: auka uždusinta, subadyta, ant kaklo kaba deganti padanga. Kas tai? Gaujų įvykdytas kerštas ar daug tamsesnis nusikaltimas?
Kažkas prie kriminalisto seržanto Logano Makrėjaus durų palieka kaulų ryšulėlius, bet pareigūnas turi didesnių rūpesčių. Konkuruojančios narkotikų prekeivių gaujos kovoja dėl produkto ir teritorijos, dingo paauglių porelė, kažkas žaloja imigrantus iš Azijos, Loganui ramybės neduoda nauja ambicinga detektyvė seržantė, be to, jis sulaukė nepageidaujamo vietinės gaujos vado dėmesio.
Aptikus dar vieną kūną, paaiškėja, kad šios dvi žmogžudystės sutampa su naujo populiaraus romano siužetu. Ir galbūt nedideli kaulų ryšulėliai daug svarbesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Siūlome šios knygos ištrauką.
– Kas tau, po velnių, negerai? – vyriausioji inspektorė Styl mosavo rankomis. – Kaip galėjai nežinoti?
Visas vagonėlių parkas buvo aptvertas. Senoji ponia Foster iš ketvirtojo vagonėlio su papūga stovėjo prie virtuvės lango ir netekusi žado žiūrėjo į kelis baltais kostiumais vilkinčius technikus, šukuojančius visą teritoriją.
– Na... – Loganas parodė į savo namus, prie kurių su pincetais ir įrodymams skirtais maišeliais darbavosi du technikai. – Tai gyvenamasis vagonėlis, jo stogas plokščias, todėl nuo žemės nematyti.
– Dėl Dievo meilės, juk tu kriminalistas!
– Tai nebuvo...
– Kaip galėjai gyventi su tokia dovanėle virš galvos ir nieko nežinoti?
Kažkas truktelėjo Loganui už rankovės:
– Šefe? – tai buvo konsteblė Sim. – Jie norėtų sužinoti, kada stogas remontuotas paskutinį kartą.
Loganas į ją įsmeigė akis.
– Jei tai būtų paskutinis stogdengys, tikrai žinočiau, kad jis mirė ir supuvo!
Styl prunkštelėjo.
– Labai abejoju, atsižvelgiant į paskutinius įrodymus.
– Ne, šefe, jiems reikia užlipti, kad apžiūrėtų palaikus, ir... žinote... nenori įlūžti.
– Viskas tam stogui gerai.
– Žinoma, išskyrus tai, kad ant jo guli lavonas.
Loganas užsimerkė. Nusprendė suskaičiuoti iki dešimties. Ištempė tik iki šešių.
– Ar tikrai neturi naudingesnių darbų?
Styl papurtė galvą.
– Nustebsi, bet skeletas ant tavo prakeikto vagonėlio stogo yra vienas iš mano prioritetų. Kodėl su tavimi niekada nebūna aišku? Kodėl visada...
– Po velnių, ne aš jį ten užkėliau, supranti? – jis pirštu parodė į stogą. – Ne mano darbas.
– Šefe? – vėl kreipėsi konsteblė Sim. – Atvyko taryba.
Iš pagrindinės gatvės į vagonėlių parką pypsėdamas suko aplankstytas sunkvežimis su bortais. Viena jo pusė buvo kraupiai įlenkta, rūdijantys įbrėžimai darkė miesto tarybos logotipą. Gale buvo pritvirtinta nedidelė geltona antžeminė platforma.
Pigiau ir greičiau už prakeiktus pastolius.
Po penkių minučių platforma jau dardėjo asfaltu, ją vežė vyrukas mopso veidu, tarybos uniforma ir darbine liemene.
Styl iškėlė ranką.
– Gerai, saulute, užteks. Perimame.
Vyrukas sustabdė platformą, bet neišlipo. Jo balsas buvo šiurkštus kaip švitrinis popierius.
– Ar turi leidimą valdyti tokį daiktą, mergike? Nes jei neturi, tai net nesiartink. Darbo sauga.
– Ką vadini mergike? – Styl išpūtė krūtinę. – Po velnių, aš vyriausioji inspektorė ir...
– Dėl manęs gali būti ir karaliaus proktologė, be tarybos sertifikato prie šito daikto nelįsi. Nenoriu, kad Darbo saugos komitetas išspardytų man šikną.
Styl susiraukė, iš kišenės išsitraukė elektroninę cigaretę, įsikišo ją į burną ir kelis kartus patraukė. Garai sklaidėsi šiltame vasariškame ore.
– Gerai, gerai, kas nors Bartui Reinoldsui atneškite darbinį kostiumą. Jis – mūsų naujasis vairuotojas.
– Taip, taip, – ūsuotasis Bartas Reinoldsas palinko virš platformos turėklų, kad geriau įsižiūrėtų į Logano vagonėlio stogą. – Tokių vaizdų kasdien neišvysi.
Platforma buvo iškelta beveik keturis metrus, todėl puikiai matėsi visas stogas. Norėdami geriau apžiūrėti, Styl ir Loganas žengė krašto link, ir platforma sudrebėjo.
Vyriausioji inspektorė griebėsi už turėklo.
– Ar šis daiktas saugus?
– Kartą prie Rainio tvarkydami kelią radome kaukolę. Storulis Dagas ją norėjo parsinešti namo vietoj peleninės. Visada nenormalus buvo.
Gelsvai pilki kaulai ant vagonėlio stogo gulėjo kaip meninė instaliacija: bedantė kaukolė uždėta ant sukryžiuotų šlaunikaulių, apatinis žandikaulis – kitoje pusėje, dar mėtėsi dubens kaulai ir krūtinkaulis. Visus šiuos palaikus supo iš šonkaulių ir slankstelių išdėliotas apskritimas. Greta buvo supiltos žemių krūvelės.
– Nemanau, kad jie čia guli seniai. Nėra nei samanų, nei kerpių, – pasakė Loganas.
– Taip, – tarybos darbuotojas Bartas Reinoldsas linktelėjo. – Gal tai Keitas Ričardsas?
Styl gūžtelėjo.
– Nemanau, jis buvo storesnis. – Tada ji kumštelėjo Loganui. – Juk sakiau, kad tai ne Rubeno darbeliai.
– Kaip tu gali...
– Jam būtų per sudėtinga. Be to, kaip toks storulis užsiropštų ant stogo ir neįlūžtų?
Stebėjimo patalpa neseniai buvo perdažyta magnolijų spalva, todėl atrodė apgailėtinai, netvarkingai ir dvokė dažais. Loganas plastikine kėde prirėmė duris.
– Geriau?
– O kaip tau atrodo? – Styl ranka trinktelėjo į nedidelį ekraną, pakabintą virš pilko darbinio paviršiaus. – Nagi, mažuti...
Ekranas ėmė šnypšti ir traškėti. Tada jame pasirodė trečioji apklausų patalpa. Vaizdas dėl kameros kampo buvo kiek iškraipytas.
Rubenas sėdėjo kitoje stalo pusėje, atsigręžęs į kamerą, jo masyvūs pečiai buvo nuleisti, plaukai vienoje galvos pusėje prigludę, o kitoje išsitaršę. Atrodė, kad net iš tolo galima užuosti iš kiekvienos poros garuojantį su skrandžio sultimis sumišusio alkoholio tvaiką. Greta sėdinčiam žmogui smarvė netrukdė arba jis to neparodė.
Sendžio Moiro-Farkuharsono kostiumas tikriausiai kainavo daugiau, nei Loganas uždirbdavo per mėnesį. Ar net per du. Balti marškiniai nepriekaištingai išlyginti, kaklaraištis dailiai užrištas. Advokato plaukai buvo išretėję ir pražilę, bet jam pavyko išlaikyti didingą orumą.
– Pasakykite man, seržante, kada mano klientas galėjo įvykdyti šį tariamą nusikaltimą?
Loganas bakstelėjo į ekraną.
– Eina jis šikt, „tariamą“.
Nugara į kamerą sėdėjęs pareigūnas peržiūrėjo savo užrašus.
– Vakar ryte, apie pusę šešių.
Kriminalistas seržantas Belas buvo ne lieknesnis už Rubeną, bet per pusę galvos žemesnis. Jis buvo nusivilkęs švarką ir atsiraitojęs rankoves – plaukuotos inspektoriaus rankos galėjo tikti ir gorilai.
– Nagi, Skambaliuk, paklausk jo apie kaulus.
Styl atsiduso.
– Tu apsėstas kaip velnias.
– Tuomet pareiškėjas apsipažino. – Advokatas iš portfelio išsitraukė popieriaus lapą. – Turiu panelės Klojos Slesor pasirašytą liudijimą, kuriame teigiama, kad mano klientas visą naktį... romantiškai praleido su ja.
– Suknistas veršis meluoja!
Styl švilptelėjo.
– Romantiškai? Rubenas? Jėzau, įsivaizduoji jį jojantį ant moters? Sutraiškytų viską, net savo paties kiaušus.
– Ar jūsų pareiškėjas turi liudininkų, kurie patvirtintų jo fiktyvią įvykių versiją?
– Oho, man atrodo, kad tuoj tave iškruš, Lazai.
– Kaip policijos pareigūnas, kriminalistas seržantas Makrėjus...
– Atsiprašau, seržante, ar dabar policijos pareigūnai yra aukščiau įstatymų? – Sido šypsena buvo kaip reptilijos. – Ar jiems netenka tokios pačios įrodinėjimo naštos, kaip ir visiems kitiems?
– Jis man trenkė į nosį! – Loganas griebė prie sienos pritvirtintą nedidelį mikrofoną ir paspaudė raudoną mygtuką. – Jis man trenkė į nosį!
Kriminalistas seržantas Belas krūptelėjo, įsikišo pirštą į ausį ir pajudino mažą belaidę ausinę.
– Oi...
Loganas vėl paspaudė mygtuką.
– Atsiprašau. Paklausk jo apie kaulus.
– Rubenai, – kriminalistas seržantas Belas palinko, – kieno tie kaulai?
Storulis šniurkštelėjo ir susiraukė:
– Ką?
– Tie, kuriuos siuntinėjai kriminalistui seržantui Makrėjui.
Jis pažvelgė į teisininką, tada atsisuko į inspektorių.
– Gal tau galvoj negerai?
– Kas buvo ta moteris? Ką nužudei?
Tyla. Rubenas atsilošė ir sukryžiavo didžiules rankas.
Styl prunkštelėjo ir griebė mikrofoną iš Logano rankos.
– Taip, šaunuolis, Skambaliuk, pasistengei. Dabar tau tikrai viską išklos.
– Mano klientas nenužudė nieko, kriminaliste seržante Belai. Mano klientas yra įstatymus gerbiantis pilietis ir piktinasi tokiais kaltinimais.
– Šnypštikas Sidas vėl atsidarė portfelį. – Turėčiau jus įspėti, kad Grampiano policijos jau laukia pasekmės dėl neteisėto sulaikymo, todėl jūsų vietoje be rimtų įrodymų kitais kaltinimais nesišvaistyčiau. – Advokatas atsistojo ir palinko virš stalo. – Kadangi viską jau aptarėme ir įrodymų jūs neturite, siūlau mano klientą nedelsiant paleisti. Ši apklausa baigta.
