„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Artumo ilgesys Vytauto Pliuros eilėraščiuose

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais dalinamės Los Andžele gyvenusio Vytauto Pliuros eilėraščiais iš knygos „Švelnumas pragare“, kuriuos vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė yra rašiusi: „Svarbiausia V.Pliuros eilėraščių tema universali, net chrestomatinė – tai artumo ilgesys, nuolatinis betarpiško santykio siekis pasaulyje, kuris taip dažnai primena pragarą. O pragare visi kenčia vienumoje. V.Pliuros pasakotojas artumo ieško romantinėje meilėje ir sekse. Orgazmo akimirkomis nukrinta kaukės ir savo partnerius niekinantys meilužiai, kurie giliai viduje patys savęs nekenčia, pagaliau „tampa žmonėmis“ (p. 95). Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.
Los Andželo peizažas (asociatyvi nuotr.)
Los Andželo peizažas (asociatyvi nuotr.) / Sterling Davis nuotr./ Unsplash nuotr.

- vertė Marius Burokas

Motina

Nesikalbėjau su motina dvidešimt dvejus metus

Pabėgau iš namų keturiolikos

Man buvo gėda, kad esu gėjus

Čikagoje mane maitino juodaodžiai valkatos

Mokė, kaip išgyventi

Visuose televizoriuose universalinių vitrinose

mirgėjo Martinas Liuteris Kingas

Užeidavau į parduotuves pasišildyti

Matydamas dvidešimt jo veidų ekranuose

Jaučiausi saugus

Dabar turiu jaukų namą ant ežero kranto Viskonsine

Tiek metų

Grąžindavau jai visus atvirukus ir laiškus

GRĄŽINTI SIUNTĖJUI

Kai mokiausi pradinėse klasėse, ji pati nupiešė man specialų

Helovino atviruką – atidarai juokingą

mažą langelį, o ten klaiki pabaisa

rodo tau liežuvį

Šiandien nuėjau į Šiaurinius dokus
Dangus tamsiai raudonas, violetinis

Nusileidžiu žemyn, nes dauguma valčių jau prišvartuota

Išsitiesiu vienoje iš jų, bangos jas šnarena

linguodamos,

lyg gulėčiau lopšyje, laikydamasis už krašto

Sūpuojuos Sūpuojuos

Viena po kitos įsižiebė žvaigždės

Užuodžiau vandenyje palietus degalus

Žvaigždės žvilgėjo it ilgesio pilnos akys Viskas susiliejo

Staiga mane pakėlė dvi rankos

Priglaudė, meiliai Burkavo Burkavo Burkavo

Tyliai žvangtelėjo

Draugiškas vaiduoklis Kasperas, vaikiškas barškutis

Užuodžiau mamos kvepalus, nebuvau jų užuodęs daugybę metų

Bangos tapo motinos plaukais

Pasklido per tamsų vandenį

Jos saulėti saulėti plaukai

- vertė Gediminas Pulokas

Vienos nakties nuotykis

Susitikom bare baklažanų spalvos sienom,

cigarečių dūmai raitės atsimušdami nuo biliardo stalo

lyg besiplaikstanti cirko palapinė.

Priėjai prie manęs tarytum įtemptu lynu,

lyg tau būtų grėsę parkristi ir užsimušti.

Nebuvo jokio apsauginio tinklo.

Klounai pritrenkti sumirksėjo,

iš rankų paleido rausvus balionėlius.

Liūtų tramdytojais persirengę prekeiviai savo

kūnais pakerėti vienas paskui kitą nuvirto nuo

baro kėdžių ir subyrėjo it kliunkiai pliumpiai –

iš jų liko tik ištiškę tryniai

ant pjuvenom dengtų grindų.

Muzikos automatas žviegė lyg pasmerktasis,

tempiamas prie elektros kėdės.

Nusinešiau tave namo kaip katė katinuką,

švelniai apžiojęs tau kaklą,

šnopuodamas į vyriškus spenelius.

Tavo rankos – šakos, laikiusios mano pirmąjį

namelį medyje.

Vos krutu lyg dar tik besivystantis vaisius.

Tu glostai man galvą, glostai pridėjęs ranką

mano mamai prie pilvo. Čia manęs nieks nenuskriaus.

Babaušis – užrakintas spintoj. Jis spardo duris – lyg

į pragarą kaukšėtų Hitleris.
Raktą aš prarijau.

Galop nebesibaiminu, kad tu mylėsi mane...

Nebesibaiminu, kad aš mylėsiu tave.

Nežinau tavo vardo.

Po šios nakties mes daugiau niekada nesusitiksim

Los Andželas praris tave –

mažytį žuveliuką, švystelėtą į teliūskuojančią jūrą.

Mudu abu bežadžiai.

O ir ką jau čia pasakytum.

Du nebyliai Marse.

Žaidi su mano ausim, lyg ausį matytum

pirmą kartą gyvenime.

Kupidonas, išsekintas AIDS, išsitraukia strėlę,

tačiau pristinga jėgų įtempti lanką.

Jis ilsisi ant lempos gaubto, pagaminto iš mano odos.

Aš beveik ateistas,

bet palūžtu ir parpuolęs ant kelių

imu melstis Viešpačiui už savo meilužį.

Tu pradedi bučiuoti mane taip, lyg kiekvienu

bučiniu gautum gurkšnį deguonies.

Tamsa nesėkmingai pabando įsliūkinti

pro atvirą langą.

Puošnūs naktiniai drugiai su šakninio alaus ir aukso

spalvų marmuro raštais išmargintais sparnais,

seniausiai, manyta, išnykę, lakioja palei šviestuvą tarytum

protonai aplink branduolį.

Ūmai tave ištinka orgazmas. Susigėsti, kad baigei

šitaip greit.

Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją. Redakcija susisieks tik su atrinktais autoriais asmeniškai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą