Retai į tokias keliones besileidžianti M.Billing šį kartą lankėsi Vilniuje, Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur vyko diskusija apie A.Lindgren kūrybą ir kino filmo apie garsiąją vaikų knygų autorę peržiūra. Prieš renginį M.Billing bendravo su 15min.
„Jei būdavo vakarėlis, į kurį susirinkdavo ir suaugusieji, ir vaikai, ji (A.Lindgren – aut. past.) mieliau eidavo pažaisti su vaikais ir pažiūrėti, kuo jie užsiima, nei likdavo ir bendraudavo su suaugusiais“, – interviu pasakojo A.Lindgren anūkė.
Bene garsiausia švedė pasaulyje dar mokykloje išsiskyrė savo sugebėjimu rašyti. Tačiau rašytoja tapo gana keistomis aplinkybėmis – susilaužiusi koją ir prikaustyta prie lovos ji nusprendė užrašyti istorijas apie Pepę Ilgakojinę, kurias pasakojo savo dukrai.
Vėliau šis gimtadienio dovana turėjęs tapti rankraštis virto knyga ir vienu garsiausių vaikų literatūros personažų istorijoje. M.Billing sako, kad toks literatūrinis personažas kaip Pepė Ilgakojinė ateityje neturėtų išnykti, nes jis yra per daug svarbus daugeliui žmonių.
Su A.Lindgren knygomis užaugo ne viena karta. Ir ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje – A.Lindgren knygos išverstos į daugiau nei 85 užsienio kalbas.
O ko galime pasimokyti iš A.Lindgren knygų? Kokia ji buvo senelė? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė rašytojos anūkė M.Billing.
– Esate Astrid Lindgren anūkė. Kokia ji buvo senelė? Ar ji jums skaitydavo pasakas, įvairias istorijas, savo knygas?
– Ji mėgdavo skaityti mums, anūkams, kai tik tam turėdavo galimybę. Daugiau skaitydavo kitų autorių knygas nei savo. Tai būdavo klasikiniai kūriniai. Kai mes vasaromis būdavome vasarnamyje, ji mums skaitydavo „Brolius Liūtaširdžius“, nes būtent šį kūrinį ji buvo parašiusi vasaros metu. Tačiau kitas savo istorijas skaitydavo rečiau.
Kartą mano brolis buvo labai piktas, labai rėkė, o ji norėdama jį nuraminti pasakė: o tu žinai, ką vieną kartą iškrėtė Emilis iš Lionebergos? Jis atsakė: ką? Taip ji pradėjo pasakoti istorijas apie Emilį. Ji iš pradžių istorijas apie šį personažą papasakojo mano broliui, vėliau užrašė ir tai tapo knyga (knyga „Emilis iš Lionebergos“ pirmą kartą išleista 1963 m.).
– O kurią A.Lindgren istoriją jūs mėgstate labiausiai?
– Kiekvieną kartą, kai aš skaitau kokią nors jos knygą, randu joje kažką naujo. „Ronją plėšiko dukterį“ skaičiau labai daug kartų ir kiekvieną kartą aš šioje istorijoje atrasdavau skirtingus ir naujus „kabliukus“, kas yra įdomu. Bet aš manau, kad „Mes Varnų saloje“ yra mano mėgstamiausia, nes ji apibūdina mano vaikystę.
„Pepę Ilgakojinę“ aš labiau skaičiau kai suaugau, nei kai buvau vaikas, kiti – priešingai. Žinau, kad čia, Lietuvoje, yra mėgiama knyga „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, tačiau Švedijoje ji nėra tokia populiari, nes Švedijoje ją populiaria pavertė kino filmas, tačiau jame Karlsonas nėra vaizduojamas toks mielas. Bet manau, kad šios istorijos yra labai juokingos.
– Kokį svarbiausią dalyką jus išmokė A.Lindgren? Ką išmokote iš jos?
– Dabar, kai aš jau suaugau ir sužinau vis daugiau ir daugiau apie jos darbus, kuriuos ji padarė, manau, kad pats svarbiausias dalykas, ko galima iš jos išmokti, yra toks – mes privalome viską pradėti nuo vaikų, turime jiems suteikti laimingą vaikystę. Tai yra svarbiausia pasaulyje – vaikams turime suteikti meilę, leisti jiems žaisti, leisti būti vaikais ir tai padės aplinką paversti geresne vieta.
– A.Lindgren mėgo laipioti medžiais. Ar jūs taip pat turėjote tokį pomėgį?
– Niekada nebuvau tokia laipiotoja medžiais, kokia buvo ji (juokiasi).
– Ji visą savo gyvenimą buvo tarsi vaikas: mėgo juokauti kaip vaikas, laipioti medžiais, ką irgi mėgsta daryti vaikai.
– Jei būdavo vakarėlis, į kurį susirinkdavo ir suaugusieji, ir vaikai, ji mieliau eidavo pažaisti su vaikais ir pažiūrėti, kuo jie užsiima, nei likdavo ir bendraudavo su suaugusiais.
M.Billing: „Kiekvieną kartą, kai aš skaitau kokią nors jos knygą, randu joje kažką naujo“.
Ji labai aiškiai prisimindavo savo vaikystę – ne visus sutiktus žmones, bet prisimindavo gamtą, kaip tuomet kvepėjo gėlės, atrodė medžiai. Gamta užėmė svarbią vietą jos vaikystėje ir viso gyvenimo metu.
– A.Lindgren yra viena populiariausių knygų vaikams autorių pasaulyje. Jos knygos mėgstamos ir dabar. Kaip manote, kur yra jos sėkmės paslaptis?
– Manau, ji rašė tiesiog dėl džiaugsmo, kurį sukeldavo istorija. Ji nesistengė nieko išmokyti, o norėdavo tik papasakoti linksmą istoriją vaikams. Ji visada sakydavo, kad rašo vaikui, esančiam joje pačioje.
– Ką mes galime išmokti iš A.Lindgren knygų?
– Norint pajusti skaitymo malonumą, knygos vaikams turi būti linksmos, įdomios, jaudinančios. Jos turi sudominti vaiką ir leisti pamatyti kitą pasaulį. Kiekviena skirtinga istorija kartu yra ir naujas pasaulis. Keliauti galima su knygomis. Svarbu – skaitant šias knygas jausti malonumą.
– A.Lindgren buvo ne tik garsi rašytoja. Ji darė didelę įtaką ir tuometiniams politikams, visuomenei, politiniams sprendimams. Kaip jai pavyko tapti tokia įtakinga?
– Ji žinojo, kaip reikia rašyti, kad žmonės suprastų, ką ji norėjo pasakyti. Tuo pačiu ji buvo labai sąžininga, nebuvo savanaudė. Ji buvo labai susidomėjusi klausimais, kurie, jos manymu, buvo labai svarbūs ir kai ji kalbėdavo, tai darydavo ne savo, bet kitų labui. Ji prisiimdavo atsakomybę už tuos žmones, kurie kalbėdavo nedaug. Manau, kad iš dalies tai lėmė, kodėl jos tokia įtaka buvo.
– Ką šiuo metu Švedijoje apie A.Lindgren kalba žmonės?
– Ji ir šiandien yra gyva švedų gyvenimuose, nes ne viena karta užaugo su jos knygomis ir istorijomis. Žmonės cituoja ją ir jos personažus. Tikriausiai ji yra populiariausias visų laikų Švedijos žmogus (juokiasi).
– Esate ne tik A.Lindgren anūkė, tačiau ir dirbate fonde „Saltkråkan“, kuris rūpinasi A.Lindgren paveldu. Kokia yra jūsų fondo misija?
– Tai yra įprasta kompanija, verslas. Mūsų tikslas – platinti ir parduoti A.Lindgren knygas kiek įmanoma daugiau rinkų visame pasaulyje. Manome, kad jos užrašyti žodžiai yra naudingi pasauliui, tad mūsų tikslas, pardavinėti jos knygas. Tačiau yra skirtingi būdai, kaip galima prisiliesti prie knygų – kai kurie vaikai neskaito knygų ir jie nori pamatyti kino filmą, teatro spektaklį, pažaisti kompiuterinį žaidimą ar turėti programėlę savo telefone. Žaislai, lėlės – yra daug būdų, kaip prisiliesti prie knygų istorijų. Mes manome, kad be to, kokią veiklą mes vystome greta knygų pardavimų, yra pačių knygų populiarinimas.
Taip pat mes norime populiarinti pačios A.Lindgren vardą – didinti jos žinomumą, pasakoti, kokia ji buvo.
– Ar jums dažnai tenka keliauti ir žmonėms pasakoti apie A.Lindgren gyvenimą?
– Asmeniškai aš keliauju rečiau. Mes esame turėję kelias tokias keliones, kaip ši, kai keletas mano kolegų ir šeimos draugų keliavo ir pasakojo apie A.Lindgren gyvenimą. Bet mes visada dalyvaujame knygų mugėse ir kituose renginiuose, kurie svarbūs norint pradėti prekiauti knygomis įvairiose rinkose.
– Šiais metais pasaulis mini 110-ąsias A.Lindgren gimimo metines. Ne viena karta užaugo su jos knygomis. Kaip manote, kokia ateitis laukia jos knygų? Ar šios istorijos įdomios šiuolaikiniams vaikams, ateities kartoms?
– Aš tikiuosi, kad ateities kartos skaitys jos knygas. Tai yra mūsų misija. Manau, kad kai kurie personažai, pavyzdžiui, Pepė Ilgakojinė yra tokie garsūs, kad negali išnykti – jie per daug svarbūs daugeliui žmonių. Galbūt yra mažiau populiarių istorijų nei istorija apie Pepę Ilgakojinę, bet padarysime viską, ką galime geriausio (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Dinos knygos“ autorė H.Wassmo: „Visa mano kūryba yra pastangos sukurti kažką didesnio nei aš pati“
