Astridos laukė ilgas kelias iki populiariausios visų laikų Švedijos moters titulo. Lapkričio 14 d. švedų rašytojai turėjo sueiti 111 metų, tad ta proga siūloma prisiminti kokia buvo jos kelionė. O žiniasklaidai išplatintame pranešime rašoma, kad po mėnesio kino teatruose pasirodys filmas apie A.Lindgren gyvenimą.
Rašytojos vaikystė buvo laiminga. Ji buvo tarsi ta, kurią Astrida aprašė knygose „Mes varnų saloje“ ar „Padaužų kaimo vaikai“ – žaisminga ir nerūpestinga.
„Mes tiek žaisdavom, žaisdavom ir žaisdavom, kad nuostabu, kaipgi nenusižaisdavom iki mirties“, – savo vaikystę prisimena ji. Tačiau vaikystė baigėsi, kai Astrida suprato, kad nebegali žaisti. Tada jai buvo 13 metų. Atsisveikinimas su vaikystės metais jai buvo labai skausmingas. O prasidėjusi paauglystė ir jaunystė Astridai atnešė naujų patirčių.
Jos paauglystė buvo pažymėta maišto. Pašėlusi Astrida buvo ta pirmoji moteris savo gyvenvietėje, kuri nusikirpo ilgąsias kasas, o tai mažo Vimerbiu miestelio gyventojams atrodė labai neįprasta. Jie prašydavo, kad ji nusiimtų kepurę, kad galėtų pamatyti jos trumpus plaukus.
Būdama nepaprastai imli ir žingeidi, tuo metu mergina pažiūrėjo visus teatro spektaklius ir filmus, kurie tik pasiekė mažąjį Vimerbiu miestelį. Be to, Astrida be galo mėgo šokti – nuo tradicinės muzikos iki tuo metu visai naujo džiazo. Kaip sako pati Astrida, „Tuo metu aš patyriau didžiulę transformaciją ir akimirksniu tapau tuo, kas vaidinama „džiazo aistruolis“.
Jau tada miestelyje garsėjanti, kaip puikiai įvaldžiusi rašymo meną, ji buvo vadinama vietine Selma Lagerliof. Tada Astrida tvirtai nusprendžia, kad rašytoja ji tikrai niekada nebūsianti. Kad ji būtų žinojusi.
Tačiau visos linksmybės griuvo, kai aštuoniolikos metų ji tapo nėščia. Šį kartą savo miestelyje rašytoja „išgarsėjo“ visai kitaip. „Dar niekada nebuvo tiek daug apkalbų apie tokį menką dalyką, bent jau ne Vimerbiu. Tai, kad visų tų apkalbų priežastis buvau aš, mane vertė jaustis lyg būčiau įmesta į gyvačių pilną duobę. Todėl aš nusprendžiau kuo greičiau pabėgti iš šios duobės“, – prisimena tą laiką Astrida. Bėgdama nuo bendruomenės spaudimo, ji išvyko į Stokholmą, kur praleido sunkius metus, vargiai sudurdama galą su galu.
Tačiau sunkiausia jai buvo būti atskirtai nuo sūnaus Lasės, kurį buvo privesta atiduoti auginti svetimiems. Būtent per savo vaiką jį patyrė vienišo vaiko skausmą. Astridos jaunystės drama įgalino ją kitaip pamatyti vaikystės pasaulį, pajausti skausmingą, beglobę vaikystę. Ši patirtis atsispindi jos knygose „Mijo, mano Mijo“ ir „Rasmusas klajūnas“.
Būtent tai, pačios rašytojos žodžiais kalbant, ją privertė visada bet kokiose aplinkybėse rinktis vaiko pusę. Ir štai taip gimė jos knygos – apie vaikus, skirtos vaikams, kai ne tik suaugę, bet ir patys vaikai stebisi, kaip ji – tokia pagyvenusi moteris – sugeba taip gerai suprasti vaikus. O ji pati sako, kad rašo tam vieninteliam vaikui – tai yra sau.
