J.Barnesas yra gerai žinomas lietuvių skaitytojams ir yra vienas tų britų autorių, kuris mūsų šalyje atrado vietą po Saule.
Šiais metais knygų mugėje leidykla „Baltos lankos“ pristato dar vieną šio autoriaus knygą „Kalbant atvirai“, kuri, kaip pastebėjo literatūros kritikas Marius Burokas, yra išleista dar 1991 metais, nors šiais metais pats autorius pasaulio skaitytojams pristatė naujausią savo knygą „The Only Story“.
„Manau, kad turėtume klausti „Baltų lankų“, ar jau ne metas į Lietuvą pradėti vilioti J.Barnesą?“, – diskusijoje retoriškai klausė J.Čerškutė.
Nors, kaip diskusijoje kalbėjo 15min vyr. redaktoriaus pavaduotojas, literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas, mūsų šalyje buvo išleista nemažai garsių šiuolaikinių britų rašytojų kūrinių, tačiau ne visais jais skaitytojai susidomėjo.
Tarp garsiausių britų autorių minimi ir Ianas McEwanas bei Martinas Amisas, kurie priklauso taip vadinamam „Oksfordo šelmių“ judėjimui, ir būtent apie jį dažniausiai kalbama šnekant apie šiuolaikinę Didžiosios Britanijos literatūrą, tačiau M.Amiso išleista tik viena knyga, o I.McEwano vertimai ne visuomet yra geros kokybės.
Tuo tarpu M.Burokas, kalbėdamas apie M.Amisą, sakė, kad Lietuvoje jis nėra leidžiamas, nes galbūt per daug kandus, jo kūriniuose daugiausia satyros, jei lygintume su kitais „Oksfordo šelmių“ judėjimo autoriais.
Beje, J.Barneso pavyzdys tinkamas apibrėžti ne tik britų literatūrą, bet ir tai, kaip patys britai supranta save. J.Barneso knygoje „England England“ pasakojama apie parką, kuriame demonstruojama viskas, kas britiška – galiausiai šį parką pamėgsta ne tik turistai, bet ir patys britai, nebeatskiriantys realybės nuo vaizduotės. J.Barnesas yra ir didelis Prancūzijos kultūros gerbėjas, vieną knygą „Something to declare“ paskyręs pasakojimui apie šios šalies gyvenimą.
A.Ožalas prisiminė ketvirtadienį Vilniaus knygų mugėje dalyvavusios Kristinos Sabaliauskaitės prisiminimus, kaip ji prieš penkiolika metų atvyko į Londoną. Prieš išvykdama ji galvojo, kad britų literatūrą išmano nemažai, tačiau atvykusi į Didžiąją Britaniją pamatė, kiek spragų reikia lopyti. Šiai minčiai pritarė visi diskusijoje dalyvavusieji - britų literatūros laukas toks platus, kad jį aprėpti visą tiesiog yra neįmanoma.
Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad išskirti kelis kertinius britų literatūros bruožus nėra lengva užduotis. Vieną tokių galima laikyti daugiakultūriškumą. Bene ryškiausias to pavyzdys – rašytoja Zadie Smith, kuri savo romanuose rašo apie visuomenę, kurioje kalbama skirtingomis kalbomis, išpažįstamos skirtingos religijos, atvykėliams kyla identiteto krizės.
Lietuvoje išleistos tik dvi šios autorės knygos ir abi jos nesulaukė didelio populiarumo, nors debiutinis šios autorės romanas „Balti dantys“, pasirodęs ir Lietuvoje, ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje sulaukė didelio dėmesio.
Daugiakultūriškumą, kaip pabrėžė A.Ožalas, derėtų suvokti atidžiau pažvelgus į pačius autorius. Jau minėta Z.Smith yra kilusi iš Didžiosios Britanijos, bet šiuo metu gyvena Niujorke ir rašo apie Londono gyvenimą. Kitas pavyzdys – praėjusių metų Nobelio literatūros premijos laureatas Kazuo Ishiguro, kuris yra gimęs Japonijoje, bet būdamas penkerių su šeima persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją.
Kalbėdami apie tai, kokių britų autorių kūrinių vertimų trūksta Lietuvoje, diskusijos dalyviai teigė, kad vertimų pasigendama visuose žanruose – nuo klasikos iki populiariosios literatūros. M.Burokas sakė, kad nėra sistemingai leidžiama klasika, galėtų būti išleisti ir tokių autorių kaip Williamas Blake’as darbai. A.Ožalas sakė, kad net ir tokie populiarūs Didžiojoje Britanijoje, o ir visame pasaulyje rašytojai kaip Johnas le Carre pas mus pristatomas labai mažomis porcijomis – išleistos vos kelios jo knygos. Galėtų būti daugiau leidžiama ir tokių pripažintų rašytojų kaip Grahamas Greenas darbai.
Beje, diskusijos dalyviai pastebėjo, kad kai kurie britų autoriai, nors ir pelnę pripažinimą visame pasaulyje, Lietuvoje visgi buvo menkai pastebėti. Kaip vienas tokių pavyzdžių galėtų būti Howardas Jacobsonas – jo „Finklerio klausimas“ Lietuvoje sulaukė menkai dėmesio, nors M.Burokas, kuris skaitė šią knygą originalo kalba, teigė, kad ši knyga savo satyra paliko puikų įspūdį. Taip pat verta paminėti ir jau aprašytą K.Izhiguro, kurio atnaujintų dviejų knygų – „Neleisk man išeiti“ ir „Dienos likučiai“ – leidimai Lietuvoje pasirodė pernai, tačiau kitų kūrinių į lietuvių kalbą taip ir neišverčiama.
