Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“ gerbėjų tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Menko protelio niujorkietį Čarlį Gordoną, kuris moka tik iššluoti kepyklą ir pernešti į kitą vietą bandeles, dažniausiai jų neišmetęs ant žemės, dar rašyti ir skaityti, tik nėra girdėjęs apie kablelius, ką jau kalbėti apie kitus skyrybos ženklus, ypatingesnius nei taškas, užgriūna kaip tik tokia laimė.
Mokslininkai šį jauną vyrą pasirenka kilniam eksperimentui – nori paversti protingu, todėl prašo pokičiu dienine, kaip rašo pats Čarlis, fiksuoti savo mintis ir kasdienius nutikimus. Jis nuo vaikystės trokšta tapti protingu, todėl kruopščiai atlieka visas užduotis. Tik psichologo pakištuose rašalo tyškaluose mato ne ką kitą, o rašalo tyškalus, nors kiti žmonės įžvelgia galybę dalykų. Jam baisiai pavydu matyti, kaip Aldžernonas – baltas peliukas, dalyvaujantis tokiame pačiame eksperimente, – be didelių problemų randa išėjimą iš labirinto. Čarliui iš pradžių net tai vargiai pavyksta.
Bet netrukus jis leisis į žmonijos istorijoje neregėtą kelionę. Čarlis – tinkamiausias kandidatas bandomajai operacijai, kuri turėtų padidinti jo proto galią ir kurią jau atlaikė Aldžernonas. Eksperimentas pavyksta, žmogaus, kaip ir pelės, protiniai gebėjimai išauga tiek, kad pranoksta net gydytojų, sumaniusių šią metamorfozę.
Silpnaprotis po operacijos tarytum gimsta iš naujo. Jis ryte ryja knygas, geria į save žinias, mokosi naujų žodžių ir kalbų, gilinasi į pačias įvairiausias sritis, per dieną sužinodamas tiek, kiek eilinių sugebėjimų žmogui galbūt prireiktų metų. Per keletą mėnesių Čarliui tenka nueiti viso gyvenimo kelią. Jis perpranta eksperimento esmę ir noriai padeda mokslininkams – fiksuoja savo pojūčius ir mąstymo pokyčius, aktyviai dalyvauja rengiant sensacingą pranešimą.
Deja, šie, nors ir elgiasi su juo lyg su kolega, nesusilaiko kartais nepriminę, kad iš idioto sukūrė žmogų. „Vietoj tuščiavidurio silpnapročio padaro, naštos visuomenei, turėjusiai baimintis neatsakingo jo elgesio, dabar turime orų, jautrų žmogų, pasirengusį prisidėti prie visuomenės gerovės“, – kalba vienas iš tribūnos, tarytum Čarlis būtų net ne laboratorijos pelė, o neregėtas prietaisas. Panašiai žmonės elgdavosi anksčiau, kai jis buvo ne viso proto, – kalbėdavo nesislėpdami ir šaipydavosi.
Čarlį, įgijusį ne tik proto, bet ir kur kas aštresnius jausmus bei suvokimą, ką slepia viena ar kita frazė, tokie žodžiai žeidžia. Jam nesinori būti bandomajam triušiui, demonstruojamam per mokslines konferencijas.
Jis tarytum susidvejina – protingas vyras mintyse ar sapnuose vis grįžta į vaikystę, tik dabar suvokdamas, ką reiškė tėvų ar jaunesnės sesers Normos, bendradarbių, kitų žmonių žodžiai, kaip jis pats elgėsi ir kaip matė pasaulį. Tapęs protingu, skaudžiai suvokia, kokia našta ir gėda buvo tėvams – mamai, kuri pirmaisiais metais visus įnirtingai tikino, kad sūnus užaugęs bus protingas, tik dabar mąsto truputį lėčiau, o gimus normaliai dukrai nuoskaudą dėl ligoto pirmagimio išliedavo pliekdama nuolat apsišlapinantį berniuką, ir tėčiui, kuris pirmiausiai galvojo apie specialią mokyklą, o vėliau malšindavo įsismarkavusią žmoną. „Kai Norma vešėjo mūsų sode, aš tapau piktžole, kuriai buvo leidžiama egzistuoti tik ten, kur ji nebūtų matoma – kampuose ir ten, kur nepasiekia šviesa“, – toks buvo gyvenimas po sesers gimimo.
Kvailiukas Čarlis, atsirandantis šalia netinkamiausiais momentais, protingajam trukdo net mylėtis su mylima moterimi.
Atrodo, mokslininkai padarė milžiniškos svarbos atradimą. Bet kas laukia Čarlio toliau? Mokslininkai džiaugėsi neįsitikinę, kad pokytis negrįžtamas. Stebėdamas Aldžernoną, jis nesunkiai gali nuspėti savo ateitį. Tapęs nepaprastai protingas, Čarlis suvokia, kad kuo greičiau įkreti proto, tuo greičiau jis išvarva lyg pro rėtį. Vadinasi, trumpas intelekto švystelėjimas blokš jį į dar didesnę tamsą. Bet ar ne geriau kartais gyventi tik šia minute, matyti šypseną ir galvoti, kad kitas tau linki tik gero, nesukti galvos, ar kiekvienas tavo veiksmas atitiks kokias nors visuomenės normas…
Romanas „Gėlės Aldžernonui” (leidykla „Trigrama“) lietuviškai išleistas prieš kelerius metus, bet ką tik jį perskaičiau antrą kartą. Žinant, kuo viskas baigsis, lyg ir neturėjo taip užkabinti, bet ašarų ir vėl negalėjau suvaldyti. Sunku pasakyti, kuo knyga taip patraukė, nors siužetas neįmantrus, herojų nedaug, didelės intrigos nėra. Tikriausiai užkabino beviltiškas knygos liūdnumas ir Čarlio lemties neišvengiamumas. Net grimzdamas į užmaršties upę, kai smegenys funkcionuoja ekonominiu režimu, o kableliai vėl dingsta iš rašto, jis neša intelekto užkrautą papildomą naštą – suvokimą, kad protingieji silpnapročių nelaiko lygiaverčiais žmonėmis.
Knyga atrodo tvirtai „sukalta“ moksliniu požiūriu – prisodrinta psichologijos mokslo terminų ir kitų detalių, sunku suabejoti, kad vos per kelis mėnesius galima įgyvendinti panašų eksperimentą (reikėtų prisiminti, kad veiksmas vyksta XX a. viduryje). Bet moksliniai intarpai teksto neapsunkina ir nepaverčia jo sunkiai įkandamu analitiniu straipsniu.
Nieko keisto, mat romano autorius atstovauja ir kūrybinei, ir mokslo sritims. „Gėlės Aldžernonui“ – labiausiai išpopuliarėjęs JAV rašytojo, diplomuoto psichologo Danielio Keyeso kūrinys. Už to paties pavadinimo apsakymą 1959 m. autorius gavo „Hugo” apdovanojimą, o 1966 m., išplėtojus apsakymo siužetą, parašytas romanas pelnė „Nebulą”.
