„Žodis yra laisvė“, – skelbėme tame žurnale, ir baltarusių poetė Sabina Brilo esė taikliai pastebėjo, kad „rasti tinkamus žodžius yra vienintelis būdas paaiškinti tai, kas nesuprantama, įnešti bent šiek tiek šviesos ten, kur tvyro tamsa. Įvardyti ir suprasti – gal būtent tai ir yra „nugalėti“?
Šįkart, pasirinkę temą „Knygos yra gyvenimas“, norėjome plačiau pažiūrėti į tai, ką knygos reiškia mums, skaitantiems, rašantiems ar kitais būdais prisiliečiantiems prie literatūros. Kaip jos neretai tampa geriausiu būdu suvokti, kas daro mūsų gyvenimus prasmingus. Arba tai gali būti kovos su užklumpančia bejėgyste pasaulinio griuvimo akivaizdoje priemone. Neseniai publikacijoje 15min „2023-iųjų vilties ženklai“ Andrius Jakučiūnas rašė, kad mūsų poetai praėjusiais metais kaip pašėlę vertė ir publikavo daug karo realybės persmelktos šiuolaikinės ukrainiečių poezijos, ir tai galbūt „irgi vienas iš būdų kovoti su šiuo metu tokia įprasta būsena, kai atrodo, kad jokios vilties nėra“.
Norėjome pakalbėti, kaip knygos gali padėti suprasti pasaulį ar save, gydyti ar sužeisti, paguosti ir išlaisvinti. Prajuokinti ar atskleisti didžiausias baimes, kurias perskaitę, papasakoję, kaip šiame žurnale interviu metu sako rašytojas Georgi Gospodinovas, paverčiame jas mažiau gąsdinančiomis. „Literatūra įvardija pasaulį“, – interviu „Penkiolikai“ sako kitas žymus rašytojas Ianas McEwanas.
Tačiau literatūra suteikia ir dar daugiau. Ji sujungia mus, skaitančiuosius, kartais net nematomais, tačiau puikiai pajaučiamais saitais. O kartais ji jungia skaitančiuosius literatūrinėse bendruomenėse, kavinėse, knygos sukelia aršias diskusijas visuomenėje – apie tai irgi rasite pasakojimų šiame žurnale. Mums buvo įdomu pažvelgti ir į tai, kokie rašytojai būna pakilę nuo savo darbo stalo – pasidomėti jų pomėgiais, ką jie išranda ne tik knygų puslapiuose, bet ir virtuvėje ar rinkdamiesi savo aprangos stilių. Juk atskirties tarp kasdienybės ir literatūros nėra, – viskas susilieja, susipina.
Šiame žurnale rasite pokalbių su tokiais pasaulyje žinomais rašytojais ir rašytojomis kaip Annie Ernaux, su kuria kalbėjomės jos namuose netoli Paryžiaus, ar jau minėtais I. McEwanu, G. Gospodinovu ir kitais, taip pat ir lietuvių kūrėjai – Rimantas Kmita, Undinė Radzevičiūtė ir daug kitų įsileido mus į savo knyginius pasaulius. Rasite nemažai rekomenduojamų knygų sąrašų, padedančių nepaklysti knygų labirintuose.
Ir, žinoma, kaipgi be dirbtinio intelekto. Jis – viena karščiausių temų šiomis dienomis, mintys apie jį prasprūsta ne viename pokalbyje su rašytojais, apie tai ir reportažas iš Frankfurto knygų mugės. Mes ir patys pažaidėme su dirbtiniu intelektu, bandydami pažiūrėti, kokios jo galimybės kuriant vizualiąją žurnalo pusę. Nors yra nemažai apokaliptinių pranašų, teigiančių, kokį stiprų smūgį jis suduos knygų leidybai, visgi nevertėtų užmiršti, kad knygų pabaigos prognozių jau girdėjome ne kartą. Kaip taikliai pavadinta pokalbių tarp Jeano-Claude‘o Carrière‘o ir Umberto Eco knyga – „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. Taip, dirbtinis intelektas neabejotinai keis mūsų gyvenimus, tačiau esminis dalykas dabar – diskutuoti apie jį, aiškintis jo galimybes, pavojus ir pažiūrėti, kaip kuo kūrybiškiau mes galime jį panaudoti.
***
Vienas banaliausių užduodamų klausimų – kokią knygą pasiimtumėte į negyvenamąją salą, – gerai pagalvojus, nėra toks jau ir bereikšmis ar banalus. Jau vien tai, kad daugybei žmonių būtent knyga atrodo kaip geriausias vienatvės išgyvenimo, kasdienybės praturtinimo šaltinis, daug ką pasako apie knygų galią. Kaip ir posakis, kad skaitydami knygas galime nugyventi tūkstančius skirtingų gyvenimų. Bet visgi pirmiausia jos padeda giliau nugyventi savo pačių gyvenimus.
