Penkios knygos vyresniojo vaikiško amžiaus skaitytojams, kuriems neramu realybėje ir traukia į mistiškas, magiškas vietas. Bet pirmiausia apie knygą, kurios galima klausytis vaikų darželyje, o vėliau vis iš naujo perskaitinėti iki žilos senatvės, nes joje yra tokių loginių rebusų ar net istorinių aliuzijų, kurie išgliaudomi tikrai ne iš karto. Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“ yra tokia chrestomatinė, kad ją pristatinėti yra tas pats, kaip aiškinti, kas yra duona ir druska. Bet jei jau leidykla „Nieko rimto“ jos leidimą vėl pakartojo, vadinasi niekas iki soties neatsiskaito mažos smalsios mergaitės nuotykių, į kuriuos ją įklampina greitas baltas triušis. Stebuklų šalyje galima gerokai ūgtelėti atsikandus pyragaičio, sutikti gudriai besišypsantį Češyro katiną, o beprotiškos arbatėlės gerti susirenka patys beprotiškiausi svečiai. Regis nieko ypatingo, nes tokių keistenybių vyksta visose pasakose. Tačiau matematikas ir logikos specialistas L. Carrollis knygoje prislėpė tiek keistų idėjų, kad šį kūrinį iki šiol nesiliaujame interpretuoti vis iš naujo savaip. Taigi, mažiausiems skirtos nuostabios Roberto Ingpeno iliustracijos, o vyresniesiems – vis dar neišaiškinti pasaulio pažinimo klodai, kurie veriasi per stebuklus.
O dabar lengvai įrodysime, kad „Alisa Stebuklų šalyje“ tikrai yra viena įtakingiausių knygų literatūros istorijoje. Imame į rankas Vaivos Vasiliauskaitės romaną „Pabusk“ ir iš karto suprantame, kad L. Carrollio kūrinį ji tikriausiai skaitė ne vieną ir ne du kartus. Ir visai neseniai, nes knygos autorė dar tebesimoko mokykloje! Jos debiutinės knygos veikėjai taip pat šešiolika metų, o tai reiškia, kad ji pačiame jaunatviškų ieškojimų ir paklydimų įkarštyje. Po vaikystėje patirtos traumos mergaitė daug ko neprisimena, sunkiai susišneka su tėvais ir bendraamžiais, o vieną vakarą atsiduria keistame pasaulyje, kuriame plyti vaiduokliški sodai, bastosi keisti žvėrys, kuriame jos draugai atrodo lyg visai nebe tie...
Galime įtarti, jog perskaitę knygą, visai nemažai sužinosime, kas dedasi ne tik jaunosios rašytojos, bet ir jos bendraamžių galvose.
Maginės fantastikos žanro knygose visada daug šiurpinančios tamsos ir garsų, paslaptingų veikėjų ir bauginančių jų galių, emocinės įtampos ir nerimo – viso to, ką dievina paaugliai. Ir autorė tuo mėgaujasi – gal net kiek persistengia. Tačiau šį kartą gotiškas vaizdas siejamas su paaugliškos sielos tamsa, emocijomis ir pasaulio suvokimu. Galime įtarti, jog perskaitę knygą, visai nemažai sužinosime, kas dedasi ne tik jaunosios rašytojos, bet ir jos bendraamžių galvose. Vaizdas nelabai džiuginantis... Tačiau per sapną ieškodama tikrovės, o santykiuose pasitikėjimo ir meilės, mergina pagaliau suranda save. Nors, dar ne dabar. Mūsų laukia antra romano dalis, kurią ji tikriausiai šiuo metu ir rašo.
Ir kuo čia dėtas L. Carrollis? Ogi, V. Vasiliauskaitės herojė taip pat – Alisa, netikėtai atsidūrusi Stebuklų šalyje. Senasis tekstas susigėręs į jos romaną kaip išlieta arbata į staltiesę.
Sunku patikėti, bet 88-ame Kristinos Gudonytės knygos „Jie grįžta per pilnatį“ puslapyje – vėl Alisa, ir vėl iš „Alisos Stebuklų šalyje“. Nes kažkam ir čia lemta prasmegti skradžiai žemę ir atsidurti kitame pasaulyje. Bet apie viską nuo pradžių...
Naujasis ir ilgai rašytas romanas išduoda patirtį, nes autorė jau išleidusi tris knygas („Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“) paaugliams. „Jie grįžta per pilnatį“ idėja tarsi išplaukia iš ankstesnės knygos „Ida iš šešėlių sodo“, kurioje dvi paauglės pateko į legendinius Vilniaus požemius ir išvydo senąjį miestą.
„Jie grįžta per pilnatį“ idėja tarsi išplaukia iš ankstesnės knygos „Ida iš šešėlių sodo“, kurioje dvi paauglės pateko į legendinius Vilniaus požemius ir išvydo senąjį miestą.
Naujosios knygos Bertai, kuri įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną, jos draugams Žygiui ir Augiui viskas klostosi labai panašiai. Netikėtai sutiktas nemirtingas Tvardovskis burtažodžiais pasidarbuoja taip, kad prieš skaitytojų akis visa didybe atsiveria renesansiškasis Vilnius, gyvenantis vieną gražiausių savo periodų. Taip, vaikinai su visa kino kamera ir Y kartos įpročiais šlumšteli į 1535 m. miestą, ir autorė turi puikią progą į nuotykinio romano smagumus įpinti kruopščiai surinktą ir edukacijai paruoštą istorinę medžiagą. Žinoma, ne tokią tikslią kaip rimtose monografijose, bet vaizdžią lyg spalvotame kine: dvarų intrigos, architektūra, miestiečių kasdienybė, kankinimai... Į dūzgiantį XXI a. Vilnių taip pat per klaidą atkeliauja tokio pat paaugliško amžiaus kunigaikštis Žygimantas Augustas. Ir ši silpniausia charakterinė romano grandis verčia pripažinti, kaip taikliai ir įtikinamai sukurti kiti K. Gudonytės veikėjų charakteriai. Koks intriguojamas atrodo 500 metų besitęsiantis Tvardovskio gyvenimas, kaip švelnėja Bonos Sforzos bruožai, ir dar guvūs, smalsūs, šmaikštūs paaugliai, kuriuos K. Gudonytė pažįsta artėdama su pagarba ir meile.
Catherynne M. Valente „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ mus ir vėl kviečia sekti mergaitę Rudsėję, pačią nuobodžiausią jos gyvenimo dieną Žaliojo vėjo nuneštą į Pasakų šalį. Taip, paraleliniai pasauliai tiesiog užvaldę vaikų literatūrą... Regis, niekas nebenori gyventi paprastai, ir autoriai lenktyniauja, kam pavyks sukurti dar keistesnę vietą, kurioje dedasi protu nesuvokiami dalykai. Ir Catherynne M. Valente tekstai gali būti pavyzdys, rodantis, kaip nuo „Ozo šalies burtininko“, „Narnijos kronikų“, „Piterio Peno“ laikų keitėsi paralelinių pasaulių fantastikos knygos: keistėjo, greitėjo, ryškėjo, tirštėjo, kaip ir visas šiuolaikinis pasaulis aplink mus. Jau pradžioje beskaitant veikėjų sąrašą, galima liežuvį nusilaužti, o vėliau kiekviena detalė perkeičiama taip, kad nė krisleliu neprimintų realybės. Nors knygos struktūra beveik nepakito, nes pagrindiniam veikėjui vis tiek reikia įveikti save, atlikti žygdarbių ir ką nors svarbaus suprasti. O čia naudingų patarimų dalija ir iš klasikos knygų pasiskolintas pasakotojo balsas, kuris išduoda, kad už vaikiškos istorijos slypi daugybė aliuzijų į suaugusiųjų problemas. Pavyzdžiui, Pasakų šalyje mergaitė nori sugrąžinti Markizės pavogtą daiktą ir yra priversta susimąstyti, kad lygiai taip realiame gyvenime gubernatorius pasiėmė jos tėtį, kuris iš mokytojo virto kariu.
Catherynne M. Valente savo knygas apie nelengvo ir karšto būdo mergaitę rašė po skyrių skelbdama savo internetiniame bloge. Taip įgijo daug gerbėjų ir palaikymo, kurie paskatino parašyti net trilogiją. Dvi kitas istorijos dalis leidykla išleis visai netrukus.
Ir pagaliau knyga, kurioje nebeteks bastytis į kitus pasaulius. Ne, ragana dantistė pati atkeliauja į nedidelį miestelį traukyti nekaltų vaikų dantukų. Na, taip, gal jie ir ne visai be nuodėmės, nes iškirmiję dantys rodo labai negerus dalykus. Tačiau net apie tokius juokaudamas pasakoti moka Davidas Walliamsas, kurio knygos tinka kolekcionavimui – jų daug ir niekada neatsibosta. Na, kaip gali atsibosti įvairiausi keistuoliai, šaržuoti charakteriai, detektyviniai prieskoniai, truputis siaubo ir šlykštynių, o tada dar gaudynės trileriui tinkamu greičiu. Viso to pilna ir naujai išėjusi „Demonė dantistė“. Tačiau svarbiausia joje visai ne tai, o nuoširdus pasakojimas apie tikrus ir pačius brangiausius pasaulyje dalykus – meilę, artumą, draugystę ir net pasiaukojimą. Tai kaip tuomet vertinti knygą, kurios viršelyje aiškiausiai parašyta – „baisiai juokinga“, o beskaitydamas bent kelis kartus apsiašaroji? Žinoma, kad aukščiausiu balu, nes joje yra VISKO. Taip, kaip ir turi būti.
