Kiek kartų nuo tos nakties ir dienos esame perskaičiavę 1940 m. birželio 14–15 d. paros valandas? Rašydami ar skaitydami apie tą vasarą bandome įsivazduoti, ką būtume darę vieno ar kito Lietuvos veikėjo vietoje. Kur būtume bėgę ar ką kvietęsi į pagalbą? Kokius ginklus būtume rinkęsi, o nusprendę šaudyti, į ką pirmiausiai šovę – į Smetonos portretą ar į bolševikų kareivį? Žinoma, tai valstybės, jos valdžios ir piliečių pasirinkimų, kurie niekaip kitaip neišmatuojami – tik pasirenkant ir žiūrint, kas bus, simboliai.
Bet į tokius klausimus naujoji knyga nesiekia atsakyti: nors joje daug metaforiškumo, ji siekia mums papasakoti ne apie paskutines epochos naktis, o apie visas dienas naktis iki tol – kas buvo dirbama, ko buvo laukiama, kas planuojama ir ko bijoma. Paskutinės dvi birželio savaitės – kaip iki tol užgyventos Lietuvos, jos moralinio ir materialinio turto veidrodis.
Pradėjusi skaityti knygą, ėmiau galvoti apie alternatyviąją istoriją. Kas būtų, jeigu Lietuvos valstybingumas nebūtų nutrūkęs 1940 m.? Galime tai matyti ir kaip siūlymą pabandyti įsivaizduoti, kad nenutrūko. Ne vieną kartą skirtingose knygos temose paminima, kad projektuota, jog 1950 m. jau tikrai viskas Lietuvoje bus gerai: iš to meto žmonių pozicijos ir labai praktinių planų matyti, kad iki tų metų turėjo nebetrūkti nei mokytojų, nei gydytojų, nei žemės ūkio specialistų. Koks autoriaus siekis, mums rodant šią neįvykusios ateities istoriją? Tikriausiai gydyti nuo lengvai pasigaunamo istorinio determinizmo. Tą Černiauskas mini ir knygos įvade, paslėptame po „Užsklandos“ pavadinimu. Taip siūlomas galvojimo eksperimentas – na, pabandykime įsivaizduoti, kad nieko nežinome apie birželio šešioliktąją ir visas tragedijas po to, įsijauskime ne į katastrofos neišvengiamumo žinojimą, o tik mažą nuojautos kibirkštėlę, svarstymą, kaip viskas bus toliau. Būtent toks, kol kas Lietuvos istoriografijoje unikalus bandymas, rekonstruoti ne katastrofos priežastis ir pasekmes, o tiesiog gyvenimą iki jos, yra labiausiai sveikintinas ir, manau, skaitytojų bus įvertintas.
Nostalgija tarpukario epochai nėra naujas reiškinys.
Negalima sakyti, kad panašių bandymų nebuvo – tačiau grynai mokslinės politinės istorijos studijose vis tiek siekiama logikos principais ir faktų pagalba sisteminti ir sintetinti praeitį tol, kol išsikristalizuoja koks nors daugmaž išsikeltas hipotezes atitinkantis atsakymas. Šiuo atveju sunkiau tiesiog papasakoti įdomią istoriją ar kelias istorijas sujungti į vieną. Tai bando daryti Černiauskas savo knygoje, ir jam tikrai neblogai pavyksta – cituojamuose šaltiniuose gyvai pinasi įvairių gyvenimo sričių kasdienybė ir svajonės, realybė ir pasakos.
Tačiau būtina pakalbėti ir apie dar vieną dėmenį – nostalgiją, be kurios tikriausiai nebūtų šios knygos, ir tikrai nebūtų šios recenzijos. Nostalgija tarpukario epochai nėra naujas reiškinys. Ne nauja ir Lietuvos istorijos rašyme. Žinoma, ji prasidėjo itin pragmatiškai ir gana tiesmukai – bandant reabilituoti Smetonos Lietuvą ir pagaliau sukurti savą, nuo sovietinės istoriografijos klišių nepriklausomą, tarpukario istorijos pasakojimą. Pačioje šios nepriklausomybės pradžioje sistemingai ir nuosekliai vykdyti tarpukario diplomatinės ir politinės istorijos tyrimai toliau tęsiami – savo akimis matau ateinančią jau trečiąją jaunųjų istorikų kartą, kuri ne šiaip žavisi šia epocha, bet yra pasiryžusi ką nors naujo ir brandaus apie ją pasakyti. Būtent politinės istorijos, laikytos gyvybiškai svarbia reabilituojant pirmosios nepriklausomos modernios Lietuvos valstybingumą, kontekstai ir horizontai jau yra gerokai prasiplėtę. Dabar tiriamos pačios įvairiausios faktinės istorijos temos, gilinamasi į kultūrinius ir visuomeninius procesus, grožio ir skonio sampratas, kasdienybės praktikų ir idėjų sklaidą bei tarpukario žmogaus savivokos niuansus. Galiu drąsiai teigti, kad 1940. Paskutinės Lietuvos vasaros autorius svariai prisidėjo prie šios plėtros ir madingo žavėjimosi.
Atrodo, tampa įmanoma ir netgi madinga mėgti tuos pačius valgius, papuošalus, auginti palmes ir čiūžinėtis pačiūžomis kaip beveik prieš šimtmetį.
Todėl visai įdomu pagalvoti, ar šis tarpukario epochos, kaip aukso amžiaus, ilgesys yra tik asmeninės nostalgijos objektas, ar kažkoks sąmonėjančios visuomenės bruožas? Lietuvos valstybė ir visuomenė pasiekė tokį gerovės ir savęs suvokimo Europoje tašką, kad pagaliau ėmėme gebėti ne tik džiaugtis mums maloniais kažkurios epochos pasiekimais, bet ir analizuoti ją visą – su nesąmonėmis ir nesusipratimais, nemaloniais ir prieštaringais reiškiniais. Tad gal tarpukaris pagaliau atsiskleidžia kaip iš tiesų gyvenusių žmonių istorija, o ne tik kaip mistinė prarastosios Atlantidos legenda?
Antras nostalgijos dėmuo šiek tiek sunkiau apibrėžiamas – vis galvoju, kad tik dabar, priešpandeminiame gėrio ir grožio siautulyje, pamažu grįžome į tokią gyvenimo, ne tik materialinio, kokybę, kad esame pajėgūs iš tiesų priartėti pasikalbėjimui su tais žmonėmis. Galbūt pagaliau žiūrėdama į savo senelių ir prosenelių nespalvotas nuotraukas mūsų karta mato ne tik vėliau katastrofos atsiųstus išbandymus, (ne)teisingus pasirinkimus ir tragiškus arba per plauką sėkmingus gyvenimus po jos? Atrodo, tampa įmanoma ir netgi madinga mėgti tuos pačius valgius, papuošalus, auginti palmes ir čiūžinėtis pačiūžomis kaip beveik prieš šimtmetį. Tikriausiai su savo seneliais jų jaunystės laikais rasčiau tikrai nemažai bendrų temų, netgi su tais, kurių niekada nepažinojau. Gal čia tas pats optimizmas, kad dabar viskas tik gerės, mus sieja su jais? Nors gal tai tiesiog kartų ir madų kaita, norisi nedrąsiai tikėti, kad pagaliau gyjame kaip tauta ir visuomenė mokydamiesi priimti praeities visumą, neneigdami jos žmonių galimybės nebūti didvyriais.
Tokia tad ir 1940. Paskutinė Lietuvos vasara – tai knyga tarp poezijos ir politikos. Pirmąją traktuojanti kaip išsamų ir patikimą istorijos šaltinį, o antrosios tikslingai vengianti, bet ji visada jaučiama šalia. Tai itin stilinga knyga. Autorius prisipažįsta, kad karantinų apribotas mobilumas leido susitelkti ties knygos stilistika ir konstruktyvistika. „Užsklandoje“ minimi penki principai, kuriais vadovautasi knygos rašyme. Juos trumpai perfrazuoti galėtume taip: vengti išankstinio žinojimo; pasitelkti kuo įvairesnius šaltinius – tiek viešus, tiek privačius; paslėpti istoriko darbo „virtuvę“; sulaužyti pasakojimo chronologiją; sujungti kuo įvairesnes socialines ir tautines perspektyvas. Planuojantiems skaityti knygą reiks patiems įsivertinti, ar autoriui tai pavyko. Todėl pagyrų skiltį čia galime ir baigti.
Kodėl recenzijoje reikalingos ne tik pagyros? Mano nuomone, tai ir yra perskaitytos knygos tęsinys – tiek jos autoriui, tiek tam vienam skaitančiajam, tiek būsimiesiems. Klausimai ir negalėjimas į juos atsakyti dažniausi veda prie įdomiausių diskusijų.
Tiek knygos pavadinime, tiek jos turinyje suvokiamas autoriaus noras rašyti ne tik lietuvių, o iš tiesų – Lietuvos istoriją. Ne tik Kauno, bet ir Vilniaus Lietuvos, ne tik didmiesčių ar provincijos, bet ir mažų miestelių, lietuvių emigrantų ar išeivių istoriją. Vis dėlto pripažinkime, kad tai daugiausia „naujakurių“ istorija – ar ją pasakotų naujasis vilnietis, atvykęs studijuoti iš Kauno, ar išsimokslinęs pieninės vedėjas, radęs pirmąją darbo vietą. Veržlumo ir jaunystės, ateinančios į kūrybą jaunosios kartos balsas garsiausias ir girdimiausias. Tarsi nebūtų buvę apniurusių burbeklių ir netikėtojų tokios Lietuvos tikrove. Žydiško, lenkiško ir sovietinio pasaulio nuotrupos šiek tiek atskleidžia, kad vizijos apie esamą ir būsimą Lietuvą tikrai buvo itin spalvingos, bet ar tikrai taip darniai sutarusios judėti progreso ir šviesos kryptimi? Nors galbūt toks autoriaus tikslas – užsiminti, o ne papasakoti?
Kai kur tai primena tiesiog tos dienos naujienų išvardijimą.
Nepaisant stilingo ir pretenzingo fizinio knygos konstravimo, didelio dėmesio jam, šiek tiek siūbuoja vidinė teksto konstrukcija. Vizualiai knyga atrodo beveik nepriekaištingai – simboliniai skyrių pavadinimai, poetinės užsklandos ir atsklandos, europinių ir lietuviškų garsenybių dienoraščių gretinimas, vis grįžtantis tam tikras motyvas. Tačiau pasakojimo gija vietomis itin fragmentiška. Suprasdama, kad kitų knygos apžvalgininkų įvardytas „kaleidoskopas“ turimas omenyje kaip žavus faktų ir įvykių žaismas, turiu pasakyti, kad kai kur tai primena tiesiog tos dienos naujienų išvardijimą, kurių niekas kitas be datos ir nesieja. Nors teksto pateikimo sumanymas subtilus, visgi tos sąsajos ir yra vieta, kurioje žaidžia istorijos rašytojo ir skaitytojo vaizduotė. Kartais rašytojo vaizduotė iš tiesų lieka už teksto, bet skaitytojas irgi nebūtinai pats ras ryšius. Žinoma, aiškiai matyti ir autoriaus mėgstamiausios temos – (ne)darbas, karyba, žemės ūkis. Tai tikrai puikios knygos dalys.
Tačiau negalime sakyti, kad šioje knygoje nėra „pasakotojo“ – jis tikrai prabyla, kai kuriose vietose itin daug pasako, netgi nutylėdamas. Vienintelis dalykas, kurio nesupratau (arba labai asmeniškai priėmiau kaip erzinantį) – tai tarpukario kalbos imitacija. Galbūt ji parinkta (gudraus redaktoriaus palikta?) tyčia, bet laikraštinės akivaizdybių retorikos ar švelnaus pamokslavimo tono perėmimas į „pasakotojo“ eilutes tekstui tikrai neprideda grakštumo. Arba recenzijos autorė nepagavo bajerio.
Nepaisant šių, galbūt irgi ne itin juokingų pastebėjimų, 1940. Paskutinė Lietuvos vasara – įdomi ir džiuginanti knyga, paliekanti po savęs norą sužinoti ir surankioti dar daugiau detalių apie žmones, laiką ir buvusias, o gal ir besitęsiančias svajones. Pavykęs bandymas savaip konstruoti knygos pasakojimą galbūt įkvėps autorių ar jo kolegas imtis dar sudėtingesnių ir kontroversiškesnių temų – pradėtas pasakoti istorijas pratęsti po birželio. Negalima nepastebėti ir laiko, kuriame ši knyga pasirodo – trumpo vasaros atokvėpio, grėsmingo rudens laukimo. Galbūt toks laikas šiek tiek palengvina reikalus vaizduotei: juk ir mes iki pat užpraeitų metų kovo galvojome, kad esame nemirtingi, tiesa?
Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 4.
