Šis antikinis detektyvas – pirmoji rašytojos, buvusios mokytojos Danilos Comastri Montanari detektyvų serijos knyga lietuviškai. Ne tik Italijoje didelio populiarumo sulaukusi serija dedikuota Publijui Aurelijui Stacijui, keturiasdešimtmečiui Romos senatoriui, garsėjančiam įspūdingais turtais, lengvabūdiškumu ir detektyvo gyslele, susidūrus su kraują stingdančiomis žmogžudystėmis. Pirmojoje knygoje „Saugokis šuns“ senatoriaus laukia itin sunki užduotis – išsiaiškinti net kelių vienos šeimos narių žmogžudysčių motyvus ir kaltininką.
Žinoma, ši serija traukia ne tik dėl visų klasikiniam detektyvui būdingų bruožų, bet ir dėl puikiai sukurtos istorinės scenografijos. Prieš skaitytojo akis kaip gyvas iškyla amžinasis miestas, kupinas žmogiškųjų ydų, silpnybių ir nusikaltimų, niekšybių ir žiaurių papročių. Prieš atsiverčiant šį antika persmelktą detektyvą – keletas A.Katkevičiaus pastebėjimų ir rekomendacijų.
– Kuo sudomino antikinis detektyvas „Saugokis šuns“? Kodėl ėmėtės versti?
– Man visada patiko klasikiniai detektyvai, o ypač – istorinėje scenografijoje. Ką turiu galvoje, sakydamas „klasikiniai“: kamerinė erdvė, įtariamieji gali būti visi, žudikas nustatomas ne deginant įtariamajam padus žarijomis ir ne daužant per galvą lygintuvu, bet išmąstant, pasitelkus logiką. Kaip sakytų vienas iš garsiausių klasikinių detektyvų personažų Erkiulis Puaro, pasitelkus „pilkąsias smegenų ląsteles“, daug ką lemia psichologijos išmanymas. Man patiko visi Boriso Akunino kūriniai – ir apie Erastą Fandoriną, ir apie seserį Pelagiją, – olando Roberto van Guliko serialas apie teisėją Di (maždaug septintas amžius po Kristaus Kinijoje) ir, žinoma, klasikų klasika – Umberto Eco „Rožės vardas“.
Detektyve „Saugokis šuns“ tai ir turime – klasikinis detektyvas imperatoriaus Klaudijaus Romoje, I a. po Kr. vidurys. Na, ir, žinoma, labai gražus pagrindinio veikėjo vardas – Publijus Aurelijus Stacijus. Kai pamačiau, jog Danila Comastri Montanari jau yra išleidusi kelias dešimtis šios serijos detektyvų, iš kurių keturis man teko malonumas perskaityti, tai niekaip negalėjau susiturėti. Itališkai, deja, vis dar ne tiek jau daug žmonių skaito Lietuvoje.
– Humoras, aistros, intrigos, pranašystės... Kokia antikinė Roma atsiskleidžia detektyve „Saugokis šuns“? Koks Romos vaizdas Jums susiformavo verčiant šią knygą?
– Iki šiol apie senovės Romą, tik maždaug 70 metų vėlesnę, man teko pasakoti verčiant Alberto Angelos mokslo populiarinimo knygas: „Viena diena senovės Romoje“, „Meilė ir seksas senovės Romoje“, „Romos imperija. Kelionė paskui monetą“. „Saugokis šuns“ aprašoma Klaudijaus laikų Roma nelabai skiriasi nuo Trajano laikų Romos, vaizduojamos Alberto Angelos knygose. Sakyčiau, kad Klaudijaus laikų Roma, palyginti su Trajano (didžiausio Romos imperijos klestėjimo laikai), yra tiesiog detektyvinių siužetų lobynas, kiekviena tų laikų patricijaus ir ne tik patricijaus biografija – serialo verta istorija. Ką, beje, įrodė Robertas Gravesas, parašęs romaną „Aš, Klaudijus“, kuris jau 1976 metais tapo serialu.
Kokia Roma Danilos Comastri Monanari detektyve? Įdomi. Ir tai svarbiausia. Ir kartu ji nėra svetima. Namas yra namas, meilė yra meilė, pinigai yra pinigai. Kas galbūt išsiskirtų – aristokrato garbės suvokimas. Pasiryžimas mirti dėl garbės. Besąlygiška meilė Romai. Ir šioks toks stoiškas atsiribojimas nuo aistrų šurmulio. Čia galbūt reikia pasakyti, kad Publijus Aurelijus Stacijus yra doras stoikų filosofijos pasekėjas.
– „Saugokis šuns“ socialinė sankloda ir pati aplinka yra visiškai kitokia nei šiandien, bet žmogiškos aistros, poelgių ir nusikaltimų motyvai tie patys. Ar galime sakyti, kad nusikaltimuose slypi kažkas universalaus?
– Žmogaus prigimtis apskritai nėra baisiai smarkiai pakitusi per tūkstantmečius. Iš esmės tai lemia mūsų biologija: dvi kojos, dvi rankos, plaštakai statmenas nykštys, vaikštome vis dar stačiomis, viršus yra ten, kur ir anksčiau, apačia irgi, daugintis galime nebūtinai rujos metu. Na, ir dar tai, kad savimi iš esmės žmogus esti tik sociume – tiek vienokioje ar kitokioje bendrijoje, tiek santykiuose su kitais žmonėmis.
Daugiau – žmogus tampa žmogumi tik sąveikaudamas su kitais žmonės. Detektyvas, kaip ir meilės romanas, buvo, yra ir bus amžinas žanras, nes kalba apie žmonių santykius, apie tai, kas žmones paverčia žmonėmis – geresniais ar blogesniais, gražesniais ar bjauresniais. Ir taip, žinoma, nusikaltimas kaip tam tikro laikotarpio žmonių bendrabūvio normų pažeidimas buvo, yra ir bus universalus dalykas. Ir dar – normos pažeidimas iš esmės yra įdomesnis nei norma.
– Taigi, gal todėl nemažai daliai žmonių taip įdomu skaityti apie žiauriausius nusikaltimus ir klastas?
– Kaip jau sakiau, normos pažeidimas, anomalija dažnai įdomesnė nei norma ar dėsnis. Sutikite – įdomiau, kai iš bokšto iššokęs vaikinas, užuot nukritęs ant žemės, ima ir pakyla. Arba kitas, užuot paskendęs ežere, nueina vandens paviršiumi. Berods, Napoleonas, ketindamas nubausti tuometę žiniasklaidą, buvo užsimojęs drausti spausdinti kriminalines naujienas. Prieš dvidešimt penkerius metus viename lietuviškame dienraštyje nebuvo populiaresnio puslapio už penktą puslapį, kur buvo spausdinama, kur koks sugyventinis kiek išgėręs ką padūrė.
Iš tų laikų išliko tradicija viename komerciniame Lietuvos televizijos kanale konstruoti savo vakaro žinias taip: „Labas vakaras, svarbiausios naujienos: avarijoje žuvo du, gaisre nukentėjo kūdikis, gerai žinomas jaunuolis, pasiėmęs kirvį, vaikėsi gyvenimo draugę. O dabar pereisime prie kriminalinių naujienų...“ Galbūt, kaip sako psichologai, tai plaukia iš to, kad matydami, jog kažkas nutiko ne mums, patiriame palengvėjimą ir šiokį tokį laimės pojūtį. Galbūt tai tas pats instinktas, kuris kvietė (bijau žodžio „vertė“) eiti žiūrėti, kaip cirke mirmilonas vaikosi reciarijų ar kaip ant ešafoto nukertama galva karalienei.
– Kodėl ir kam rekomenduotumėt perskaityti šią knygą?
– Na, jeigu šįvakar dėl mums visiškai nesuprantamų priežasčių joks televizijos kanalas nerodo nei „Midsomerio žmogžudysčių“, nei „Puaro“, imkite D. Comastri Monatanari detektyvą. Tai vieno vakaro (na, gerai, dviejų) detektyvas. Ne tik mįslė, kurią smagu nagrinėti, bet ir šiek tiek įvesdinimo į Romos imperijos kasdienybę.
