Naujoji knyga – sukrečiantis pasakojimas, paremtas tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija, neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.
1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jaunystei ir grožiui, netrukus paskiria ją mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau ši galia jai daug kainuoja.
Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimtį metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriško, sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinsiantį meilę.
Kviečiame skaityti knygos pabaigoje autorės Heather Morris paliktą prierašą apie tai, kaip ji sužinojo apie Cilką ir kodėl apsisprendė papasakoti jos istoriją.
***
− Pasakojau apie Cilką?
− Ne, Laleʼai, nepasakojai. Kas buvo Cilka?
− Ji buvo narsiausias mano pažįstamas žmogus. Ne narsiausia mergina; narsiausias žmogus.
− Ir?
− Ji išgelbėjo man gyvybę. Buvo graži, smulkutė ir išgelbėjo man gyvybę.
Trumpas pokalbis, keli žodžiai, ištarti vieną dieną, kai kalbėjausi su Laleʼu apie laikus Aušvice-Birkenau, kai jis buvo Aušvico tatuiruotojas.
Daug kartų su Laleʼu grįžome prie Cilkos. Laikiau jį už rankos, o jis pasakojo, kaip ji išgelbėjo jam gyvybę ir ką padarė, kad atsidurtų tokioje padėtyje, kur galėtų išgelbėti jam gyvybę. Prisiminti jam buvo skaudu, o mane tai sukrėtė. Tai buvo šešiolikametė mergaitė. Vos šešiolikos. Cilka mane pakerėjo, negalėjau suprasti nė suvokti, kokia tvirta turėjo būti tokia jauna mergina, kad tiek ištvertų. Ir kodėl ji turėjo būti taip žiauriai baudžiama už tai, kad pasirinko gyventi?
Klausiausi Gitos Šoa įrašo, kur ji pasakoja apie Cilką (nors nemini jos vardo), jos vaidmenis stovykloje, taip pat 25-ajame bloke, ir kaip Gitai atrodė, kad ji neteisingai smerkiama. „Pažinojau merginą, kuri buvo bloko alteste. Dabar ji gyvena Košicėje. Visi sako, kad ji buvo šiokia ir tokia, bet ji tiesiog turėjo daryti, ką liepė esesininkai. Jei Mengeleʼė pasakydavo jai, kad toks ir toks žmogus turi atsidurti 25-ajame bloke, ji tą žmogų ir priimdavo, suprantat? Su tiek žmonių negalėjo susidoroti. Bet to nesupranta žmonės, ten nebuvę visą laiką. Tad sako: tas buvo blogas, anas geras, bet aš štai ką pasakysiu – vieną išgelbėjai, o kitas turės kentėti. 25-ajame bloke negalėdavai nieko ištraukti.“ Taip pat ji paminėjo „po visko“ aplankiusi ją Košicėje, tą sakė ir Lale’as.
Ieškojau Cilkos, paminėtos kitų išgyvenusiųjų liudijimuose. Radau. Ar tai mane guodė? Ne, nė kiek. Radau prieštaringų pastabų, pavyzdžiui: ji darė blogus dalykus, kad liktų gyva; ji davė man papildomą davinį, kai sužinojo, kad aš iš to paties miesto kaip ji; ji šaukė ir rėkė ant pasmerktų moterų; ji slapta pakišo man maisto, kai neabejojau, kad mirsiu iš bado.
Ėmė ryškėti paveikslas labai jaunos moters, mėginančios išgyventi mirties stovykloje, seksualiai atsidavusios ne vienam, bet dviem aukštiems esesininkams. Pasakojimas apie narsą, užuojautą, draugystę; pasakojimas, kaip Laleʼo, kuriame viską darai tam, kad išgyventum. Tik Cilka už tai buvo dar dešimt metų įkalinta šalčiausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire.
Išėjus Aušvico tatuiruotojui, mane plūste užplūdo elektroniniai laiškai ir žinutės iš viso pasaulio. Daugelyje iš jų buvo klausiama: „Kas nutiko Cilkai?“
Redaktoriams ir leidėjams pritariant, ėmiau tyrinėti ir pamažu atskleidžiau istoriją, įkvėpusią šį romaną.
Pasikviečiau į talką profesionalų tyrėją Maskvoje ir aiškinausi, kaip atrodė gyvenimas Vorkutoje – gulage, kuriame Cilka praleido dešimt metų.
Nukeliavau į Košicę, pasikviesta žmonių, kuriems priklauso butas, penkiasdešimt metų buvęs Cilkos ir jos vyro namais. Sėdėjau tarp keturių sienų, kur gyventa Cilkos. Savininkė pasakojo ne vieną mėnesį po to, kai atsikraustė, čia jautusi Cilkos dvasią.
Sėdėjau ir šnekėjausi su kaimynais ponu ir ponia Samuely, kuriems abiem daugiau kaip devyniasdešimt metų. Jie pasakojo nutikimus iš ilgų dešimtmečių gyvenimo greta Cilkos ir jos vyro.
Sutikau dar vieną kaimyną, bendrapavardį Kleiną. Jis papasakojo, kad jiedu su Cilka buvo vieninteliai žydai visame name. Jie tyliai pasišnekėdavo per svarbiausias žydų šventes. Dalijosi viltimi, kad vieną dieną nuvyks į Izraelį. Jis sakė, kad nė vienas taip ir nenuvyko.
Miesto kapinėse aplankiau Cilkos ir jos vyro kapus, atidaviau pagarbą, padėjau gėlių, uždegiau žvakutę.
Su vertėjais ir vienu iš savo leidėjų nuvykau į Sabinovą už valandos kelio į šiaurę nuo Košicės, kur pamatėme Cilkos ir jos seserų gimimo liudijimus.
Mums parodė jos tėvų santuokos liudijimą ir pasakė senelių vardus.
Bardejove, kur Cilka su šeima gyveno ir iš kur buvo išvežta, skaitėme išrašus iš mokyklos, kurią lankė Cilka ir jos seserys. Visos buvo labai giriamos už elgesį ir manieras. Cilkai ypač sekėsi matematika ir sportas.
Klaidžiojau senamiesčio gatvelėmis. Stovėjau prie namų, kur kadaise gyveno Cilka, glosčiau miesto sienos griuvėsius, šimtus metų saugojusius gyventojus nuo priešų, bet negalėjusius apsaugoti Cilkos nuo reikalavimo paklusti naciams. Kokia graži vieta, taiki vieta – 2019 metais.
Mane guodžia mintis, kad Cilka beveik penkis dešimtmečius praleido su vyru, kurį mylėjo, o draugai ir kaimynai kalba, kad nugyveno gražų gyvenimą. Ponia Samuely pasakojo, kaip Cilka draugių ratelyje kalbėdavo labai mylinti savo vyrą. Kitos moterys, nejautusios tokios aistros saviškiams, ją pašiepdavo.
Rašydama apie prievartavimus – taip, kitaip to nepavadinsi – Aušvice-Birkenau, radau labai mažai ką paminėta nufilmuotuose liudijimuose. Bet aptikau vėliau parašytų straipsnių, kaip su išgyvenusiosiomis šia tema kalbėjosi moterys interviuotojos. Jos atskleidė, su kokia didžiule gėda tos moterys nugyveno dešimtis metų, niekada neprasitardamos apie prievartą, niekada niekieno nepaklaustos: „Ar naciai prieš tave seksualiai smurtavo?“ Gėda mums, o ne joms. Jos dešimtis metų nugyveno su tiesa, su tikrove, kuri jas ištiko, palaidojusios ją giliai širdyje.
Atėjo metas įvardyti tuos prievartavimus ir seksualinio išnaudojimo nusikaltimus. Jie dažnai neigiami, nes nebuvo „oficiali nacių politika“. Konkrečiai Schwarzhuberį netgi radau pavadintą „vypsančiu gašlūnu“ (taip sakė kalinė gydytoja), o viename liudijime perskaičiau: „Sklido gandai, kad ji [Cilka] priimdavo [SS Unterscharfuehrer Taubeʼę].“ Nors milijonai žydų vyrų, moterų ir vaikų mirė, daugelis išgyveno ir toliau nešė savo kančių naštą, per daug gėdydamiesi apie ją prasitarti savo šeimai, savo antrajai pusei. Neigti, kad tai nutiko, reiškia kišti galvą į smėlį. Prievartavimai – nuo seno žinomas karo ir priespaudos ginklas. Kodėl naciai, vienas žiauriausių kada nors pasaulio regėtų režimų, turėtų atsižadėti tokios nedorybės?
Man buvo garbė trejiems metams į savo gyvenimą įsileisti Lale’ą Sokolovą ir išgirsti jo pasakojimą apie save. Su Cilka tokios prabangos neturėjau. Nusprendusi papasakoti jos istoriją, pagerbti ją, suradau būdą supinti faktus ir reportažus apie jos padėtį ir Aušvice-Birkenau, ir Vorkutos gulage su kitų, ypač moterų, liudijimais. Derinant pramanytus elementus su faktais, reikėjo sukurti romaną, sukūriau personažus, pagrįstus tuo, ką sužinojau skaitydama ir tyrinėdama, koks buvo gyvenimas tose stovyklose. Yra personažų, įkvėptų tikrų žmonių, kartais daugiau negu vieno asmens, ir visiškai išgalvotų. Daugiau tikrais žmonėmis pagrįstų personažų yra skyriuose apie Aušvicą-Birkenau, nes apie juos sužinojau iš Lale’o.
Istorija niekada lengvai nepaleidžia savo paslapčių. Daugiau kaip penkiolika metų domėjausi nuostabiu paprastų žmonių gyvenimu tiesiog neįsivaizduojamomis aplinkybėmis. Ši kelionė mane atvedė iš Melburno priemiesčių Australijoje į Izraelio gatves. Nuo mažų miestelių Slovakijos kalvose iki geležinkelio bėgių Aušvice-Birkenau ir pastatų prie jų. Kalbėjausi su žmonėmis, išgyvenusiais tas siaubingas dienas. Kalbėjausi su jų šeimomis ir draugais. Mačiau kruopščius Jad Vašem ir Šoa fondo įrašus ir ranka rašytus civilinių archyvų dokumentus, siekiančius XIX a. Jie visi tapo paveikslą, bet kartais jis nėra ryškus, o kartais galai nesueina. Dirbant su istorija, sunkiausia aptikti tikrąją tiesos šerdį ir tuomet gyvenusiųjų dvasią.
Vos kelios dienos prieš atiduodant spausdinti Cilkos kelią, paaiškėjo naujų faktų apie jos tėvus. Jie nebuvo susiję su laiku, jos praleistu nacių ar sovietų stovyklose, bet naujai nušvietė šią nuostabią moterį ir jos kilmę. Man tai priminė, kad Cilkos kelio istorija papasakota toli gražu ne iki galo, net kai rankose laikote šią knygą.
Tokios istorijos kaip Cilkos yra vertos būti papasakotos, ir man garbė pateikti ją jums. Ji buvo tiesiog mergina, tapusi moterimi, ir narsiausias Lale’o Sokolovo pažinotas žmogus.
