Šiame tikrais faktais paremtame kūrinyje pasakojama vieno iš „sokolovininkų“, buvusio vermachto kario Gerhardo Bėgeleino (Bögelein) (1924-1992), perbėgusio į sovietų pusę ir ilgainiui tapusio specialiosios smogikų grupės agentu Klevu, istorija. Jis dalyvavo ne vienoje operacijoje, savo rankomis žudė partizanus bei ryšininkus, o už „gerą“ darbą sovietinės valdžios buvo ne kartą skatintas piniginėmis premijomis ir garbės raštais.
Pasak M.Milinio, anksčiau išleidusio romanus „Partizanas“ ir „Partizanas II“, šį kartą rašyti apysaką, kurios centre su Lietuvą okupavusios šalies slaptąja tarnyba bendradarbiavusio vokiečio istorija, buvo nelengva, o „perprasti, vaizduoti įvykius bei reiškinius remiantis svetima pasaulėžiūra tapo nemenku iššūkiu“.
Nepaisant to, tai, kas vyko Antrojo pasaulinio karo metais Rytų Prūsijoje bei visose Raudonosios armijos užimtose teritorijose, o vėliau nuožmiai tęsiama bandant užgniaužti pokario rezistenciją Lietuvoje, šiomis dienomis akivaizdžiai kartojasi Ukrainoje. Štai kodėl, rašytojo teigimu, šiandien yra svarbu atsigręžti į praeities įvykius, mat jie akivaizdžiai liudija ir mūsų dabartį.
– Esate parašęs du romanus apie partizanus ir pokario laisvės kovas. Tačiau naujoje apysakoje į visą šią istoriją pažvelgiate iš kitos pusės, o jūsų pagrindiniu pasakotoju tampa smogikas, buvęs vokiečių armijos karys. Kuo įdomi buvo tokia požiūrio perspektyva?
– Pagrindinis naujosios knygos, kaip ir ankstesniųjų, tikslas – paneigti mitą, kad okupacijos nebuvo, esą Lietuva savo noru įstojo į sovietinių tautų kalėjimą, todėl ir jokio pasipriešinimo nebuvo. Atseit pokariu Lietuvoje vyko klasių kova, pilietinis karas, kuriame „savi šaudė į savus“. Esą naktimis į sodybas ateidavo ne partizanai, o banditai, kurie žudydavo nekaltus ūkininkus.
Šie naratyvai šiuo metu vėl ištraukti iš stalčių ir aktyviai naudojami. Tačiau „pamirštama“ pasakyti, kad tie „banditai“ tikrai buvo banditai – partizanais persirengę nusikaltėliai-smogikai, kurių tikslas – įbauginti gyventojus ir sukelti jiems priešiškumą tikriesiems partizanams. Kaip dabar populiaru sakyti – hibridinio karo dalis, kuriame sunku atskirti, kur savi, o kur priešai.
– Pagrindinis veikėjas – realiai egzistavęs asmuo Gerhardas Bėgeleinas, kuris dar karo metais perbėgo į sovietų pusę, tarnavo kontržvalgyboje, o vėliau prisidėjęs prie „sokolovininkų“ būrio vykdė operacijas prieš partizanus ir jų ryšininkus. Kuo jus sudomino ši asmenybė ir jo istorija?
– Sudomino spalvinga jo gyvenimo istorija. Šis asmuo per savo gyvenimą tiek visko patyrė, kad jei sukurtume biografinį filmą, daugelis nepatikėtų, kad taip galėjo būti, įrodinėtų, kad viskas išgalvota.
Šis asmuo per savo gyvenimą tiek visko patyrė, kad jei sukurtume biografinį filmą, daugelis nepatikėtų, kad taip galėjo būti, įrodinėtų, kad viskas išgalvota.
Pradžia buvo akims užkliuvus už trumpos žinutės Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro tinklalapyje, kur buvo skelbiamos KGB agentų pavardės, jų slapyvardžiai ir trumpas veiklos aprašymas. Tuomet rinkdamas medžiagą antrajai romano „Partizanas“ daliai ieškojau informacijos apie su čekistais bendradarbiavusių vokiečius ir Klaipėdos krašto gyventojus. Trumpame aprašyme buvo pateiktas faktas, kad agentas Klevas ėmė siautėti bazėje, norėjo patekti į ginklinę ir iššovė į agentą Kruką. Tai ir viskas. Tačiau tame sakinyje buvo labai daug neaiškumų. Kokios priežastys galėjo lemti tokį smogiko elgesį? Ar jam prabilo sąžinė?
Po kelerių metų grįžau prie šios temos.
Apsilankęs Lietuvos ypatingajame archyve ir vartydamas G.Bėgeleino baudžiamąją bylą perskaičiau karo belaisvių lageryje parašytą jo „prisipažinimą“, kuris adresuotas kažkokiai sovietinei institucijai. Nors ant rankraščio nenurodytas adresatas, tai galėjo būti arba Generalinis Sovietų Sąjungos prokuroras, arba Karo prokuratūra. Tame laiške autorius aprašė beveik visą savo gyvenimą, tarnybą vermachte, perėjimo į Raudonosios armijos gretas aplinkybes, išsamiai aprašė savo pirmąją sovietų kontržvalgybos užduotį Rytų Prūsijoje Sembos pusiasalyje. Tiesa, čia jis tik labai miglotai užsiminė apie užduotis N.Sokolovo smogikų grupėje. Ir beveik nieko, ką veikė vėliau.
Man teko ilgokai pasirausti archyvinėje medžiagoje ir iš šalutinių dokumentų susidaryti šio asmens veiklos naikinant Lietuvos partizanus paveikslą. Kadangi Seimas įslaptino KGB agentų bylas, su jomis susipažinti nebeturėjau galimybės, teko remtis seniau parašytais istorikų Mindaugo Pociaus, Nijolės Gaškaitės, Juozo Starkausko ir kitų straipsniais bei knygomis, parašytomis dar tuomet, kai agentų bylos dar prieinamos.
Man teko ilgokai pasirausti archyvinėje medžiagoje ir iš šalutinių dokumentų susidaryti šio asmens veiklos naikinant Lietuvos partizanus paveikslą.
Iš pradžių spėjau, kad G.Bėgeleinui prabilo sąžinė. Paskui kilo mintis, kad gal jam tiesiog pabodo monotoniška veikla? O gal tai buvo tik dar viena MGB kombinacija?
Beje, agentas Krukas, į kurį šovė G.Bėgeleinas – ukrainietis, taip pat buvęs partizanas. Smogiku jis tapo dar Ukrainoje, kur žudė ne tik buvusius savo bendražygius, bet ir civilius.
– Istorikų teigimu, Lietuvos partizanų gretose prieš sovietus kovojo apie šimtas vokiečių ir kitų tautybių karių – austrų, vengrų, belgų. Dalis jų ir žuvo Lietuvos miškuose. Tačiau buvo ir tokių, kurie perėję į sovietų pusę atsigręžė prieš savo tautiečius, o vėliau lygiai taip pat narsiai kovojo ir su „buržuaziniu nacionalizmu“ Lietuvoje, kaip mėgo kartoti sovietiniai ideologai. Kaip jūs pats bandėte paaiškinti šitokį apsivertimą?
– Kai rinkau medžiagą pirmosios knygoms apie partizanus ir skaičiau Romo Kauniečio surinktus partizanų prisiminimus, daugelyje pasakojimų buvo minimi ir partizanų gretose kovoję vokiečiai.
Anot partizanų, vokiečiai buvo geri kariai, jie nešaudydavo, kur papuola – kiekvienas jų šūvis buvo taiklus. Vienas vokietis, atrodo, jo pravardė buvo Vilis, su savimi turėdavo ne daugiau kaip 30 šovinių – kam neštis daugiau, jei kiekvienas jo šūvis buvo taiklus?
Kai kurie vokiečiai per kautynes, kol lietuviai pleškindavo, sugebėdavo net taikiklių atstumą reguliuoti – tai lietuviams kėlė nuostabą. Tačiau dauguma svetimšalių žuvo per pirmuosius dvejus metus, mat jie atvirai stodavo į kautynes ir jų nevengdavo.
Tokių pasakojimų sužavėtas iš pradžių šiek tiek idealizavau tuos svetimšalius, kol sužinojau, kad tarp jų buvo ne tik didvyrių, bet ir niekšų.
Kirvio, kaip ir mano veikėjo Klevo pasirinkimą, manau, lėmė paprasčiausias išskaičiavimas. Jie suprato, kad kovoti svetimos šalies miškuose beprasmiška. Anksčiau ar vėliau vis tiek žūsi.
Vienas jų – mano veikėjo tautietis ir „kolega“ agentas Kirvis – Rudolfas Ostinas (Otingas). Jis taip pat pradėjo nuo kovos partizanų gretose, tačiau suimtas iškart viską išdavė ir tapo pačiu „produktyviausiu“ smogiku. Istorikų teigimu, jis pats galėjo likviduoti apie 150–200 partizanų.
Kirvio, kaip ir mano veikėjo Klevo pasirinkimą, manau, lėmė paprasčiausias išskaičiavimas. Jie suprato, kad kovoti svetimos šalies miškuose beprasmiška. Anksčiau ar vėliau vis tiek žūsi.
Lietuviai neturėjo kito pasirinkimo, čia buvo jų tėvynė, jų namai, jų artimieji. O kokia nauda vokiečiams žūti Lietuvoje? Už ką? Karas jau baigėsi. Vokietija nugalėta. Užtat sutikę bendradarbiauti su buvusiais priešais jie bent jau turėjo galimybę grįžti į Vokietiją. Laikas parodė, kad jų pasirinkimas buvo teisingas. Tiesa, tai nebebuvo senasis reichas. Imperija neteko daugybės žemių. O ta šalis, kuri liko, padalinta į du sektorius. Bet tai jau kita istorija.
– Rašydamas autorius vienaip ar kitaip ima tapatintis su pasakotoju ir bando „įlįsti į jo kailį“. Tačiau viena, matyt, „įsikūnyti“ ir bandyti suprasti partizaną, o visai kas kita – smogiką, kurio pagrindinė užduotis naikinti partizanus. Ar pačiam tai tapo psichologiniu ir kūrybiniu iššūkiu?
– Taip, tai buvo nemenkas iššūkis. Buvo sunku. Nesu tikras, ar pavyko įlįsti tų išgamų kailiuosna.
Rašant apysaką reikėjo prisiminti, ko mokė sovietinėje mokykloje, kokias knygeles skaičiau. Atsimenu, tuomet įstrigo perskaitytos žurnalisto Petro Želvio apysakų knygelės „Su raudonu kaklaraiščiu“, „Pušys pražydo raudonai“ „apie pionierius, Lietuvos mokytojus, liaudies švietimo darbuotojus, buržuazijos valdymo, Didžiojo Tėvynės karo ir pokario metais kovojusius ir atidavusius gyvybę už Tarybų valdžią, socializmo idealus“.
Rašant apysaką reikėjo prisiminti, ko mokė sovietinėje mokykloje, kokias knygeles skaičiau.
Man, vaikui, įsiminė žiaurybės, kai iš miško atėję buožių ir nacionalistų pakalikai kankindavo tarybinius mokytojus, pjaustydavo jų krūtinėse penkiakampes, šaudydavo vaikus ir kt. Tai rašydamas apie smogikus stengiausi mėgdžioti prisimintą šį pasakojimo būdą.
– Kiek pačiame tekste yra dokumentikos ir kiek išgalvotų dalykų? Kur čia pats sau brėžėte ribas siekdamas išlaikyti istorinius faktus ir tikrąją paties G.Bėgeleino gyvenimo liniją?
– Romane beveik viskas tikra, istorija – neišgalvota, operacijos – autentiškos. Stengiausi laikytis kuo arčiau tiesos. Todėl prieš kiekvieną skyrių pateikiau epigrafus su autentiškais liudijimais ar mokslinių straipsnių ištraukomis, kad sukurčiau kuo artimesnį savo aprašomam laikmečiui paveikslą. Aišku, kad būtų lengviau skaityti, reikėjo prigalvoti dialogų. Šie, žinoma, išgalvoti.
– Kokį vaidmenį laisvės kovų istorijoje suvaidino „sokolovininkai“, kokiais metodais jie veikė ir kokios buvo jų veiklos pasekmės?
– Nesu istorikas, tačiau kiek teko susipažinti su „sokolovininkų“ veikla, daryčiau prielaidą, kad jie suvaidino lemiamą vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimą.
Iš pradžių okupantai naudojo „persirengėlius“ – partizanų uniformomis perrengtus stribus. Tačiau juos partizanai greitai išaiškino ir likvidavo.
Kiek teko susipažinti su „sokolovininkų“ veikla, daryčiau prielaidą, kad jie suvaidino lemiamą vaidmenį užgniaužiant pasipriešinimą.
Reikalai „pasitaisė“, kai buvo pasitelkti suimti ir bendradarbiauti linkę partizanai, kurie pažinojo apylinkes, buvo susipažinę su partizanine taktika, pažinojo ryšininkus. Todėl tereikėjo iškviesti į susitikimą juos dominusius vadus ir darbas padarytas.
Istorikų duomenimis, 1945–1959 m. specialiosios ir agentūrinės kovinės grupės nužudė apie 500 ir paėmė į nelaisvę apie 220 partizanų. Agentai smogikai klasta ištardė apie 700 pasipriešinimo dalyvių. Tai sovietiniam saugumui leido atskleisti ir suimti apie 4900 rėmėjų, ryšininkų ir rezervistų.
Remiantis istorikų pateikta dokumentine medžiaga, taip pat galima suskaičiuoti, kad specialiosios grupės nužudė apie 60 ryšininkų, rėmėjų ir civilių gyventojų. Tai – tik žinomi faktai, o iš tikro neginkluotų gyventojų galėjo žūti kelis kartus daugiau.
– O kaip greitai tokia „persirengusių partizanų“ taktika tapo žinoma tikriesiems laisvės kovotojams? Ar buvo rasta būdų, kaip tam pasipriešinti ir neįkliūti į sumaniai ir kartu niekingai paspęstus spąstus?
– Partizanai greitai suprato, kad pasitikėti galima tik tais, kuriuos pažįsti. Vadai rašė ir įsakymus, ir aplinkraščius, kuriuose kovotojai buvo supažindinami su nauja okupantų karo metodika. Tačiau laikas ėjo, partizanų mažėjo, jų grupės skaidėsi į vis mažesnius darinius, kol ėmė slapstytis pavieniui.
Kaip atpažinti užverbuotą smogiką, jeigu jis yra tavo vadas ar geriausias draugas?
O kaip atpažinti priešą? Kai bendrauji su draugu, juk nesitiki, kad jis jau užverbuotas. Tuo naudojosi smogikai, nušaudami partizanus miegančius arba šaudami į nugaras. Kad ir koks buvo atsargus J.Lukša, tačiau vis tik patikėjo J.Kukausku ir eidamas į susitikimą su juo buvo nukautas.
Vienas paskutiniųjų Pietų srities vadų S.Staniškis-Litas niekuo nepasitikėjo. Jis sakė, kad „naujokų vengiąs“. Vis dėlto, nors ir buvo itin atsargus, jį taip pat išdavė. Šiaurės Rytų srities vadas B.Kalytis-Siaubas taip pat buvo suimtas ir užverbuotas. Jis, savo ruožtu, pats suėmė savo vadą J.Kimštą-Žalgirį, kurį okupantai žiauriai kankino, pjaustė rankas, kol galiausiai palaužė ir jį.
Tad kaip atpažinti užverbuotą smogiką, jeigu jis yra tavo vadas ar geriausias draugas?
– Fragmentiškai, tačiau apysakoje iškyla ir dar vienas itin jautrus, sudėtingas ir tragiškas laisvės kovų istorijos puslapis – tai agentais smogikais tapę buvę partizanai ir prisidėję prie savo bendražygių išdavysčių ir žūčių. Kaip prie herojinio partizanų pasakojimo dera ši – išvirkščioji – jo pusė?
– Jonas Kukauskas skrisdamas lėktuvu į Lietuvą prisipažino, kad jeigu jį sugaus bolševikai ir kankins, jis viską jiems pasakys. Skaudu, bet taip ir įvyko.
Tačiau mes neturime teisės jų smerkti. Pagalvokime, ar galėtume iškęsti tiek, kiek jie iškentė?
Režisierius Raimundas Vabalas nesmerkė Vinco Selioko, kuris galėjo išduoti jo tėvą Alfonsą Vabalą-Gediminą, nes suimtas ir kankinamas išsilaikė tris dienas.
Režisierius Raimundas Vabalas nesmerkė Vinco Selioko, kuris galėjo išduoti jo tėvą Alfonsą Vabalą-Gediminą, nes suimtas ir kankinamas išsilaikė tris dienas. Režisierius rašė, kad tai suteikė net tris dienas ilgiau gyventi jo tėvui.
O jau minėtas R.Kaunietis taip pat mane kažkada sudraudė, kai puoliau drabstytis prakeiksmais ir tokiems partizanams klijuoti išdavikų etiketes. Jis manęs paklausė, kiek pats ištverčiau deginamas įkaitinta geležimi? Arba tiesiog gyvam peiliu pjaustytų sausgysles? Tuomet ir aš pats susimąsčiau...
– Skaitant jūsų apysaką į akis krinta nuolatos pasikartojantis kovos su fašizmu motyvas, kuris persunkia ne tik sovietinę propagandą, tačiau pasireiškia net ir brutalia Karaliaučiaus karšto „denacifikacija“ siaubiant, plėšiant ir naikinant viską, kas tik pasitaiko po ranka. Kokias paraleles pats matote šiuose prieš aštuonis dešimtmečius vykusiuose įvykiuose ir šiandieniniame kare Ukrainoje?
– Būtent G.Bėgeleino-Klevo, tuomet turėjusio Germano slapyvardį, operacija Semboje mane labiausiai sudomino. Jis aprašė paskutiniąsias senosios Rytų Prūsijos gyvavimo dienas, minėjo senuosius vietovardžius. Aišku, kai kur jis painiojasi, tačiau pavyko atsekti jo kelią, kurį jis nuėjo. Kai kurių vietovių, kurias jis minėjo, šiandien jau nebėra fiziškai. Po karo tie miesteliai buvo tiek sugriauti, kad kolonistai ten neturėjo kur apsigyventi. Todėl griuvėsiai nyko ir buvo naikinami tol, kol išvis nieko nebeliko.
G.Bėgeleinas pusiasalyje parašiutu nusileido kovo 6 d., o po mėnesio krito Kenigsbergo tvirtovė. Krašte prasidėjo vokiečių genocidas. Beje, vokiečiais buvo laikomi visi šio krašto gyventojai, tarp kurių buvo ir nemažai lietuvininkų.
Genocidas prieš Rytų Prūsijos, taip pat ir Mažosios Lietuvos gyventojus, skaudi ir nepelnytai per mažai dėmesio sulaukianti tema.
Taip pat šis epizodas man buvo įdomus ir tuo, kad G.Bėgeleinas turėjo 58-osios divizijos kareivio dokumentus. Priminsiu, kad 58-oji divizija nuo 1944 m. spalio dalyvavo kovose dėl Mėmelio (Klaipėdos), kurias su kolega esame aprašę atskiroje studijoje. 1945 m. sausį sovietams pradėjus Rytų Prūsijos operaciją, ši divizija per Kuršių neriją buvo atitraukta į Sembos pusiasalį, o vasario 20 d. 58-oji divizija dalyvavo mūšiuose deblokuojant apsuptą Kenigsbergą ir pramušant koridorių į Piliavą, kuriuo iš miesto plūstelėjo Rytų Prūsijos sostinėje buvę civiliai.
Kai vokiečiai atkovojo Karaliaučiaus priemiestį Medgeteną (dabar tai vadinama Aleksandro Kosmodemjanskio vardo gyvenviete) jie turėjo galimybę užfiksuoti raudonarmiečių įvykdytus karo nusikaltimus prieš civilius, kuriuos jie žudė ir prievartavo jų pačių namuose. O kiek tokių nusikaltimų neužfiksuota oficialiai, tik liko liudytojų prisiminimuose?
Genocidas prieš Rytų Prūsijos, taip pat ir Mažosios Lietuvos gyventojus, skaudi ir nepelnytai per mažai dėmesio sulaukianti tema.
Kiekvienas istorinis kūrinys stiprina mūsų savimonę. Nežinodami savo istorijos būtume akli.
Juolab kad niekas nesikeičia. To paties „autoriaus“ braižą regime ir Ukrainoje. Tad Rusijos, kaip bevadintume jos gyventojus – bolševikais, sovietais, putinistais ar orkais, kariavimo metodai nesikeičia jau šimtą metų. Jie grobia, žudo, prievartauja. Jiems negalioja jokios tarptautinės karo ir elgesio su civiliais bei karo belaisviais taisyklės. Neturėkime iliuzijų – jie taip elgtųsi ir Lietuvoje, jei, neduokdie, atsibelstų. Melskimės, kad to niekada neįvyktų. Tuo pačiu ruoškimės.
Manau, kad kiekvienas istorinis kūrinys stiprina mūsų savimonę. Nežinodami savo istorijos būtume akli. Tikiuosi, kad „Smogiko išpažintis“ taip pat padės susigaudyti.
