Romane „kai aš buvau malalietka“ V.Kulvinskaitė kalbėjo apie dešimtojo dešimtmečio Vilniaus Naujamiesčio rajoną, o šįkart veiksmas vyksta fikciniame uostamiestyje. Čia košia vėjas, klykauja žuvėdros, uoste stūkso apleisti laivai. Apsakymų veiksmas vyksta dešimtajame dešimtmetyje ir pirmaisiais šio amžiaus metais.
„Pradinė idėja buvo sukurti miestą, kuriame laikas tarsi sustojęs. Tuo pat metu ši erdvė pulsuoja netikrumu, baigties ir atsinaujinimo įtampa – čia bet kas gali nutikti. Tarsi koks paralelinis pasaulis. Gal labiausiai mane įkvėpė Narva. Tai anksčiau klestėjęs industrinis miestas Estijos ir Rusijos pasienyje, kuriame persipina šiaurietiška gotika ir monumentali stalinistinė architektūra. Viduramžių įtvirtinimai, milžiniški fabrikai, hidroelektrinė, geležinkeliai. Tarp gigantiškų daugiabučių netikėtai įsiterpia cerkvė ar traukinio bėgiai, nežinia kur vedantys“, – apie įkvėpimą per apsakymų rinkinio pristatymą Vilniaus knygų mugėje pasakojo autorė.
„Pradėjau nuo miesto, nuo erdvės. Vis dėlto galutinė knyga kitokia, jos centre nebe uostamiestis. Tai knyga apie žmones, kuriuos, nepaisant amžiaus, patirčių, lyčių skirtumų, sieja nepritapimo, vienatvės jausmas. Tam tikra prasme „Keturi“ yra knyga apie nesu(si)pratimą – visi personažai yra prasti interpretuotojai. Jie nesupranta nei savęs, nei pasaulio, ir patys vis lieka nesuprasti, neatpažinti“, – apie apsakymų veikėjus pasakojo V.Kulvinskaitė.
Keturiuose apsakymuose – keturi pagrindiniai personažai: Lukas, Inga, Marius, Nora. Jų pasaulis – vienatvės, nesaugumo, netikrumo erdvė, kurioje gyventi jie prisitaikę, atradę gynybinius mechanizmus. Tokio mechanizmo dalimi gali tapti smurtas, besaikis fantazavimas, svaigalai ar kūryba. Knygos veikėjai negeba kurti stabilių santykių, vis kažko laukia ar patys palieka juos mylinčius, o gal tik prie jų liguistai prisirišusius žmones. Rašytoja atskleidžia asmenybių, kurių gyvenimas pažymėtas savotišku minuso ženklu, pasirinkimus motyvuojantį mąstymo būdą. Negebėjimas mylėti, nuolatinis stokos jausmas, įvairios priklausomybės (nuo svaigalų ar svaiginančių jausmų, liguistų prisirišimų) būdingos ne tik keturiems apsakymų personažams – tai universalios temos, neatsiejamos ir nuo „normalių“ gyvenimų.
Pirmo apsakymo veikėjas – literatūrinių ambicijų turintis Lukas grįžęs iš trumpos emigracijos Londone parašo romaną. Kūrinio sėkmė pranoko lūkesčius, bet nuolat trūksta pinigų. Žiūrėdamas į savo nuotrauką žurnalo viršelyje jaunas vyras bando patikėti, kad tas madingas autorius – tikrai jis. Bet giliai viduje jaučiasi kaip apsimetėlis. Kito apsakymo personažė – išsiskyrusi Inga – apsigyvena prastame uostamiesčio rajone šalia kapinių. Laisvadieniais geria ir susitikinėja su vyrais. Marius – vienišas septintokas. Su mama gyvena ankštame bendrabučio kambaryje, mamos pusėje telpa ir virtuvė. Marius stebi kitus, bet pats lieka nematomas, ir nemėgsta, kai suaugusieji klausia: kodėl? Paskutinio apsakymo veikėjai Norai per 40, bet tikrai nepasakytum. Dirba kirpykloje. Jos mylimasis Denis – dešimčia metų jaunesnis, priklausomas nuo narkotikų. Jis vis atsiduria priklausomybių klinikoje, bet Nora tiki, kad šis kartas bus paskutinis.
Knygoje neriama į personažų psichologiją, paliekant nuošaly žaidimą su grynąja teksto forma. Šie kūriniai – ledkalnio viršūnė: per detales autorė leidžia nujausti sudėtingų ir tamsių gyvenimų masyvus. Personažai keliauja po apsakymus – vaikšto po tą patį parką, susitinka tuose pačiuose uostamiesčio baruose, lanko tą pačią mokyklą, vienas su kitu jie susiję sunkiai apčiuopiamais, bet nujaučiamais ryšiais. Viename tekste veikėjas vos sušmėžuoja, o kitame pamatome jo istoriją ir charakterį. V.Kulvinskaitės apsakymai išsiskiria kinematografiškumu, lakonišku sakiniu, pamažu auginama įtampa, nenuspėjamomis atomazgomis ir makabrišku humoru. Neretai autorė apsakymuose žaidžia ir klišėmis, ir intertekstais.
V.Kulvinskaitės apsakymų rinkinys „Keturi“ yra trečioji rašytojos knyga: 2017 m. pasirodė poezijos rinkinys „Antrininkė“ (leidykla „Naujas vardas“), 2019 m. išleistas romanas „kai aš buvau malalietka“ („kitos knygos“). „Antrininkė“ įtraukta į Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką (2017), o „kai aš buvau malalietka“ – į 2019 m. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir Metų knygos rinkimų prozos suaugusiesiems penketuką. Poezija ir proza versta į anglų, vokiečių, rusų, latvių, ukrainiečių kalbas. 2021 m. romanas išleistas ukrainiečių kalba (leidykla „Навчальна книга – Богдан“, vertė Vladislavas Žurba). Knygos „Keturi“ leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.
