– Benai, ar tau svarbi ši diena? Kaip ją šventi – vienas ar su kolegomis?
– Apie Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną sužinojau prieš keletą metų. Nuo tada, kai pradėjau dirbti leidykloje „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininku, kasmet vis zyziu kolegoms ir draugams, kad štai – tokia diena, o niekas nepasveikina. Pernai bent keli žmonės jau pasveikino, o šiemet iš manęs netgi imamas interviu, tad manau, kad viskas juda gera linkme.
– Kodėl reikalingos autorių teisės?
– Kaip atrodytų šachmatų partija, jei neegzistuotų jokios taisyklės? Bendrąja prasme autorių teisės ir yra tos taisyklės. Jos apibrėžia teisę būti pripažintam kūrinio autoriumi, gauti pajamų už kūrinio sukūrimą ir dar daug dalykų.
Kai kurie literatūros istorijos tyrėjai mano, kad Williamas Shakespeare'as buvo tiesiog klajojantis aktorius, kuris už tam tikrą sumą sutiko pasisavinti garsiuosius literatūros kūrinius, mat jų tikrasis autorius ar autoriai bijojo ar gėdijosi leisti pjeses ir sonetus savo vardu. Panaši konspiracijos teorija keliama ir dėl Homero autorystės. Štai todėl ir reikalingos autorių teisės.
Beje, balandžio 23-ioji Pasaulinei knygos ir autorių teisių dienai parinkta pagal datas, kai mirė Miguelis de Cervantesas ir Williamas Shakespeare'as. Tyčia ar ne, bet tai simboliška, nes šiais laikais autorių teisės galioja ir po mirties (dažniausiai 70 metų).
– Koks yra tavo darbas? Gal esi girdėjęs kokių mitų apie savo darbą?
– Rengiu sutartis su rašytojais, dailininkais, vertėjais ir kitais autoriais. Su jais deriname įvairius sutarčių punktus, tad tam tikra prasme tai derybų menas, tik labai apibrėžtas. Be to, šiuo atveju reikia, kad nuo to derybų stalo ir leidykla, ir autoriai pakiltų patenkinti, tad ieškome kompromisų. Taip pat bendrauju dėl verstinių knygų su užsienio leidyklomis, kai norime išleisti jų knygas Lietuvoje.
Kai naujoje kompanijoje pasakau, ką dirbu, dažnai išvystu klausiantį ar nieko nesuprantantį veidą. Tam reikalui turiu pasiruošęs trumpą paaiškinimą, kurį moku mintinai ir galiu pasakyti net pažadintas vidury nakties. Nors kartais visai žavu mistifikuoti savo darbą. Juk tai darbas su knygomis.
– Tai tu pažįsti labai daug žymių rašytojų?
Iš tikro bendravimas su autoriais labai įvairus: kartais tiesiog suderiname sutartį, pasirašome ją ir viskas – visai kaip banke, o kartais bendravimas būna malonus ir draugiškas.
– Iš tikro bendravimas su autoriais labai įvairus: kartais tiesiog suderiname sutartį, pasirašome ją ir viskas – visai kaip banke, o kartais bendravimas būna malonus ir draugiškas. Taip dažniausiai nutinka tada, kai leidžiame jau ne vieną to paties autoriaus knygą. Kai rašytojai ir dailininkai užsuka pasisvečiuoti pas mus į leidyklą, būna mažytė šventė.
Kartais kokioje knygų mugėje pasisveikinus su autoriumi būna įdomu, ką jis galvoja: „O ne, čia ir vėl jis. Paslėpkit mane kur nors, nesvarbu kur“ ar „O, čia tas malonus vaikinas, su kuriuo greitai ir sklandžiai sutvarkėme visus reikalus“.
– Nuo ko reikia saugoti autorių teises? Ką reikia daryti, jei kas nors visgi sulaužo tas teises?
Kūrinio ar jo dalies vagystė yra lygiai tokia pati vagystė ir belieka tikėtis, kad ilgainiui visuomenėje toks požiūris įsitvirtins.
– Štai jums ir vėl šiek tiek teorijos, kaip kokioje nuobodžioje pamokoje. Autorių teisės atsiranda, kai sukuriate kūrinį, o dar geriau, jei jis ne tik įgavęs formą, bet dar ir kur nors viešai paskelbtas nurodant autorystę. Nuo tos akimirkos bent jau teoriškai jį saugo įstatymai (Lietuvoje – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas).
Ką daryti, jei vagis atėjo į jūsų maisto parduotuvę, pasičiupo melioną, virtų dešrelių, muilo ir išnešė kudašių? Pranešti atitinkamoms institucijoms. Kūrinio ar jo dalies vagystė yra lygiai tokia pati vagystė ir belieka tikėtis, kad ilgainiui visuomenėje toks požiūris įsitvirtins.
– Papasakok kokį nors linksmą nutikimą, susijusį su darbu?
– O ar chirurgo kas nors prašo: Nagi, papasakokite kokį linksmą nutikimą iš savo darbo? Reikalai rimti ir juokauti nėra kada. Leidykloje dirbu jau trečius metus ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad autorių teisės ir su jomis susiję klausimai yra labai opus, subtilus ir atsakingas dalykas.
Tiesa, nuolat gaunu laiškų iš užsienio, kuriuose iškraipomi mano vardas ir pavardė. Belas Bernotas (beveik kaip knygos „Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras“ veikėjas), Bennes Berantes (ispaniškai?) ir dar daug daug kitų. Šitaip įkvėptas galėčiau susikurti labai daug tapatybių. Taip pat daug užsienio leidyklų autorių teisių vadybininkių (jos sudaro labai didelį procentą) mano, kad aš irgi dama ir maloniai nustemba, kai susitinkame Bolonijos ar Frankfurto mugėje.
– Prisimink vaikystę, o kuo gi tu norėjai būti užaugęs?
– Nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoju. Labai mėgau knygas ir būdamas mažas akiplėšiškai pavogiau Roberto Luiso Stivensono idėją ir sukūriau savo knygą apie lobių salą. Tikriausiai dėl to ir tapau autorių teisių vadybininku – tipinė blogiuko tapimo geru policininku istorija. Kas žino, galbūt vieną dieną ir pats galėsiu sudaryti sutartį su savimi.
