Ne vieną apdovanojimą pelniusi amerikiečių istorikė į dienos šviesą iškelia žmogaus sukeltos radiacijos poveikį kiekvienai gyvai būtybei. Knygoje atskleidžiamos šiurpinančios detalės apie tarptautinių organizacijų pastangas sumenkinti atominės elektrinės avarijos padarinius.
Raudonasis Kryžius ir „Greenpeace“ siekė pagelbėti aukoms, tačiau klimpo sovietmečio ir posovietinėse peripetijose. Branduolinę pramonę palaikantys užsienio diplomatai ir mokslininkai neigė faktą apie radiacijos sukeltą plataus masto visuomenės sveikatos krizę, o Černobylio istorija buvo sėkmingai pagražinta: oficialioje mirčių statistikoje aukų skaičius svyruoja nuo 31 iki 54. Iš tikrųjų pasklidusi jonizuojančiosios spinduliuotės apšvita vien Ukrainoje sukėlė nuo 35 000 iki 150 000 mirčių.
Ši katastrofa įtraukė milijonus žmonių ir pareikalavo virtinės kompleksinių veiksmų. Pirmoji knygos dalis skirta veikėjams, kurie reagavo iš karto ir įvertino bei likvidavo pasklidusios radiacijos padarinius. Antrojoje kalbama apie žmones, kurie liko užterštose teritorijose ir toliau gamina bei vartoja produkciją, nepaisydami juos gaubiančio radioaktyviųjų dulkių debesies.
Trečiojoje tyrinėjama Pripetės pelkynų, kur veikė Černobylio atominė elektrinė, ekologija bei istorija. Ketvirtojoje dalyje apie politiką pažvelgiama į sovietų vadovus, kurie įslaptino Černobylio situaciją ir šią tragediją panaudojo savo priešininkams šmeižti. Penktojoje susitelkiama į sovietų tyrėjų medicininius atradimus. Šeštojoje aiškinamasi, kaip Černobylio situaciją valdė tarptautinės agentūros, Sovietų Sąjungai subyrėjus į dulkių debesį. Baigiamojoje dalyje aprašoma, kaip įvaldžiusieji išlikimo meną sugebėjo toliau gyventi pasikeitusioje aplinkoje.
Sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje padarytos žalos tiksliai neįvertino joks stambesnis tarptautinis tyrimas, Japonijos lyderiai buvo palikti kartoti daugelį tų pačių klaidų ir po 2011-ųjų Fukušimos branduolinės nelaimės. Pasitelkdama dešimtmetį vykdytą archyvų duomenų analizę, taip pat Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje gautų interviu medžiagą, K.Brown atskleidžia visą pragaišties ir bandymų ją nuslėpti paveikslą. Mokslininkės išvados neišvengiamai verčia pripažinti faktą, kad judame link ateities, kuriai išlikimo vadovas dar turi būti parašytas.
„Po Černobylio katastrofos. Išlikimo vadovas“ tapo 2019 metų Nacionalinės knygų kritikų draugijos finalininke negrožinės literatūros kategorijoje, o žurnale „The Economist“ ši knyga apibūdinta kaip autoritetingas istorinių tyrimų, tiriamosios žurnalistikos ir poetinių reportažų derinys.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
EVAKUOTIEJI
Prieš Pripetei ištuštėjant, Nadia Ševčenko gyveno penkiaaukščiame šio miesto name, dabar apaugusiame brūzgynais. Sukūrė šeimą. „Man čia išties patiko, – prisiminimais dalijosi ji. – Šalia takelių – rožynai. Miestą supo miškas ir ežerai, palei upę driekėsi smėlio paplūdimys. Turėjome draugų. Pripetėje turėjome viską.“
Keletą metų su Nadia kiekvieną vasarą susitikdavome Šiaurės Ukrainos mieste, kuriame ji apsigyveno po avarijos. Susidraugavome. Nadia buvo tikra šokių ir dainų mėgėja: kad ir kur būtų, galėdavo tiesiog imti ir pradėti dainuoti. Man patiko toks pozityvus nusiteikimas, nors jos gyvenimas, kaip evakuotosios dėl Černobylio nelaimės, ir nebuvo itin šviesus. Vieną dieną Nadia man dar kartą papasakojo apie įvykius Pripetėje, po avarijos praėjus trisdešimt šešioms valandoms. Tąkart ji šią istoriją pasakojo su ypatingu užsidegimu. „Dirbau Černobylio jėgainės ventiliavimo skyriuje. Balandžio 27 dieną milicija mums liepė susirinkti daiktus ir išvykti trims dienoms. Pasiėmiau krepšį su marškinėliais dviem savo sūnums bei jų dokumentus. Lauke palikau ėdalo katinui, pašėriau žuveles ir išvykome.“
Vieną dieną Nadia man dar kartą papasakojo apie įvykius Pripetėje, po avarijos praėjus trisdešimt šešioms valandoms.
Sėdėjome su Nadia vienos Slavutyčo – Pripetei pakeisti pastatyto miesto – kavinės terasoje. Nadia nutilo, įbedė žvilgsnį į prieš mus plytinčią tuščią miesto aikštę, kurioje, jei ne tam tikrų aplinkybių peripetijos, būtų stovėjusi Vladimiro Lenino statula, kiekvieno sovietinio miesto centro šmėkla. 1986 metų spalį architektai iš septynių respublikų projektavo Slavutyčą su uoliu patriotizmu, kilusiu po Černobylio avarijos. Jie kūrė didžiulius planus pastatyti patogų gyventi miestą, bet per trejus statybų metus sovietų ekonomika visiškai subliūško. 1989-aisiais, kai Slavutyčas buvo paruoštas apgyvendinti, menkas finansavimas ir prislopęs patriotizmas sutrukdė pastatyti įprastą Lenino, mojančio pirštu į komunistinę ateitį, statulą. Taigi kalbėdama Nadia žvelgė į tuštumą. „Įlipome į autobusą. Mus nuvežė į netoliese esantį kaimą. Suvokiau, kad čia taip pat turi būti radiacijos, bet niekas nieko nežinojo.“
Nadios nuojauta buvo teisinga. Branduolinių bombų taikinių žemėlapiai rodo, kad branduolinių avarijų atveju atstumas yra pagrindinis veiksnys, bet radioaktyviosios iškritos iš rūkstančio reaktoriaus nudreifavo netolygiai ir nenuspėjamai. Lietus, susimaišęs su iškritomis, balandžio 27 dieną lijo keliuose Šiaurės Ukrainos ir Pietų Baltarusijos regionuose. Prieš dieną gamtinis radiacinis fonas šiose vietose buvo normalus. Po lietaus jos buvo nuklotos pavojingais radiacinės taršos židiniais. Iš visų 44 000 žmonių, palikusių Pripetę praėjus dienai po avarijos, dauguma buvo apgyvendinti dviejuose regionuose, kuriuose jiems atvykus registruotas taršos lygis buvo didesnis nei pačioje Pripetėje.
Černobylio atominės elektrinės darbuotoja Nadia žinojo, kad vieta, į kurią pateko, apgailėtinai menkai aprūpinta apsisaugoti nuo radioaktyviųjų medžiagų reikalingomis priemonėmis. Kaime nebuvo nusiprausti reikalingų dušų, radiacijos matuoklių, trūko lovų. Žmonės gulėsi miegoti ant dulkinų vėjo varstomos trobos grindų. Kaimiečiai užsiėmė įprastais reikalais, sodininkavo, šėrė gyvulius, melžė karves. Nadia suvokė, kad ji su savo vaikais greičiausiai keliavo kartu su iš degančio reaktoriaus sklindančiais radioaktyviaisiais radionuklidais ir kad skubi evakuacija, tikėtina, padidino jų gaunamas radiacijos dozes.
Nadia mane nusmilkė žvilgsniu. „Nusprendžiau, kad geriau mums iš ten nešdintis.“
Pro kaimą važiavo į Kijevą vykstantis autobusas. Nadia įlipo į jį kartu su keliomis kitomis mamomis bei jų vaikais, bet kai atvyko į Kijevo traukinių stotį, neturėjo kur eiti. Nadia stovėjo perone su kuprine ant pečių ir dviem savo berniukais. Jie neturėjo nei paltų, nei grynųjų pinigų, nei plano. Traukinių stoties prižiūrėtojas jai parodė kasų link. Kasininkei Nadia pasakė, kad atvyko iš Pripetės. Pasirodo, kasininkė viską žinojo, nors apie avariją per žinias dar nebuvo pranešta.
„Ji paklausė, kur norime vykti, – pasakojo Nadia. – Turėjau seserį Maskvoje. Tai buvo vienintelė vieta, kur žinojau, kad mus kažkas priims. Kasininkė pardavė bilietus.“
Nadia įsiliejo į pagalbos Maskvon plūstančių žmonių srautą. Sovietų Sąjungos centre esanti Maskva traukė tarsi magnetas. Ji buvo pagarsėjusi kaip turinti geriausias ligonines, specialistų bei priemonių. Gegužės pradžioje kiekvieną dieną Maskvos traukinių stotis užplūsdavo minios žmonių, prašančių medicininės pagalbos. Medicinos darbuotojai nurodė sustabdyti tai, ką jie vadino „savavališka evakuacija“ iš radiacija užterštų regionų.
Nepaisant Politbiuro viršininkų patikinimų, kad Černobylio avarija yra valdoma, jie patys buvo liguistai sunerimę dėl radioaktyviosios taršos, besiskverbiančios į brangiąją sostinę. Taigi paskelbė draudžiantys į Maskvą įvežti radioaktyvius maisto produktus ir nurodė traukiniuose tikrinti iš avarijos zonos atvykstančių keleivių radioaktyvumą. Šios priemonės nedavė jokių rezultatų. Per vieną mėnesį Maskvoje buvo aptikta radioaktyvios veršienos ir pieno, o kai kombinezonus apsivilkę radiacijos tikrintojai, mosikuodami pypsinčiais matuokliais, pasirodė iš Baltarusijos miesto Gomelio atvykusiuose traukiniuose, keleiviai ėmė panikuoti – Maskvos pareigūnai taip stengėsi šito išvengti. Taigi jie atšaukė radiacijos tikrintojus, o pabėgėliai plūdo toliau. Iki gegužės pabaigos kasdien atvykdavo trys šimtai žmonių. Birželį, pasibaigus mokslo metams, atvykstančiųjų į sostinę buvo dar daugiau.
Per vieną mėnesį Maskvoje buvo aptikta radioaktyvios veršienos ir pieno.
Iš 120 000 per pirmąsias savaites po avarijos persikėlusių žmonių 93 000 buvo iš Ukrainos. Priemonės nepaprastajai padėčiai spręsti daugiausia buvo orientuotos į avarijos vietą – Ukrainą. Maskvos viršininkai labai nustebo sužinoję, kad apie 20 000 nelaimės imigrantų atvyko iš Baltarusijos. Gydytojai Maskvoje apžiūrinėjo žmones, atvykstančius iš Gomelio, esančio 200 kilometrų nuo avarijos vietos. Kodėl jų skydliaukėje susikaupę tokie gąsdinantys kiekiai radiacijos? Kai kuriais atvejais, pamatavus radiaciją skydliaukėje, nustatyta, kad ji siekia 30–50 Sv – tai dozė, galinti sunaikinti šį organą. Netgi nesulaukę jokio visuotinio pavojaus signalo, neturėdami tikrų žinių, negirdėdami ekspertų, pasitelkusių didelio jautrumo įrangą, perspėjimų, Baltarusijos kaimo gyventojai kažkaip susigaudė, kad jiems kilo pavojus, ir lipo į traukinius, vykstančius iš jų gyvenamų vietų.
Galbūt jų vaikams pasireiškė tokie nerimą keliantys simptomai kaip Nadios sūnui. Atvykusi į Maskvą Nadia gyveno pas seserį, kol jaunesniajam sūnui pakilo temperatūra ir jis pradėjo vemti. Nadios sesuo paskambino savo draugei medicinos seselei. Ši paskambino pažįstamai iš radiologijos skyriaus ir, nespėjus nė mirktelėti, pasigirdo skambutis į duris. Atskubėjo medikų komanda.
Galbūt jų vaikams pasireiškė tokie nerimą keliantys simptomai kaip Nadios sūnui.
„Visi buvo apsivynioję plėvele“, – apmaudo iškreiptu veidu tarė Nadia. Radiacijos tikrintojas laikė matuoklį, kuris pradėjo pypsėti, vos jiems peržengus buto slenkstį. Medikai liepė Nadiai ir abiem sūnums susidėti daiktus. „Ar esate įsitikinusi, kad pasiėmėte viską?“ – vis klausinėjo jie. Prieš išvykstant vienas medikų liepė Nadios seseriai išvalyti grindis tris kartus, nuplauti visus paviršius ir vėl viską pakartoti. Jie skubiai nuvežė Nadią ir jos sūnus į 7-ąją ligoninę, vieną iš dviejų įstaigų, paruoštų gydyti iš traukinių stočių suvežtiems Černobylio pabėgėliams. Pagal kasdienes operatyvinės grupės, ėmusios vadovauti avarijos padarinių likvidavimui praėjus keturioms dienoms po avarijos, ataskaitas, į ligoninę buvo paguldyti 468 evakuoti asmenys, 38 jų sirgo spinduline liga.
Iki Nadiai atvykstant į Maskvą, į miesto 7-ąją ir 15-ąją ligonines dėl radiacijos sukeltų negalavimų buvo paguldyta 911 žmonių. Iki gegužės 5-osios šis skaičius išaugo iki 1346. Tarp susirgusiųjų 330 buvo vaikai, iš jų 64-iems pasireiškė spindulinės ligos simptomai. Jau kitą dieną Černobylio radiacijos paveiktų ir ligoninėse gulinčių asmenų skaičius padvigubėjo iki 2592. Skaičiai toliau didėjo. Iki vasaros pabaigos Maskvos ligoninėse buvo gydoma 15 000 Černobylio radioaktyviųjų medžiagų paveiktų pacientų. Kijevo, Gomelio, Žytomyro ir Minsko ligoninėse dėl tos pačios priežasties iš viso atsidūrė 40 000 asmenų. Pusė iš 11 600 Baltarusijoje gydomų ligonių buvo vaikai. Dauguma hos-pitalizuotųjų atvyko atlikti tyrimų, bet tūkstančiai pasiliko ilgiau, nes gydytojai pastebėjo nerimą keliančių radiacijos sukeltų simptomų.
Spaudos pranešimuose nieko neužsimenama apie ligoninėse gulinčius evakuotus asmenis, tarp kurių buvo ir vaikų. Duotas nurodymas pranešti tik apie į 6-ąją ligoninę – ir niekur kitur – paguldytus pacientus ugniagesius ir operatorius. Sovietų pareigūnai viešai kalbėjo tik apie ugniagesius, patyrusius stipriausią ūminį apsinuodijimą radiacija. Ši fikcija tapo alternatyviojo Politbiuro pasaulio dalimi. Sovietų sveikatos apsaugos ministras Jevgenijus Čiazovas Komunistų partijos Centro komitetui pateikė melagingą pranešimą, neva į ligoninę paguldyti 299 žmonės, nors ką tik iš Ukrainos ir Baltarusijos ministrų buvo sulaukęs pranešimo, kuriame pateiktas 40 000 Černobylio pacientų sąrašas. Kitaip tariant, sovietų vyriausybė melavo ne tik pasauliui, bet ir saviems. Klausimas – kodėl?
Ugniagesiai skubėjo gesinti gaisro, suvokdami savo profesijos riziką. Pirmieji sureagavę į Černobylio avariją, jie buvo didvyriai, nes paaukojo gyvybę, kad išgelbėtų pasaulį nuo dar didesnės katastrofos, kurią galėjo sukelti tolesni sprogimai jėgainėje. Bet radiacijos paveikti vaikai – jau keblesnis reikalas. Vaikai nežino, kas yra radiacija. Jie kaip išsigandę kačiukai, besigūžiantys nuo grėsmę gyvybei keliančių pavojų. Kai radiacija yra veikiami vaikai, jie tampa nesirūpinančios partijos aukomis, šiuo atveju – Komunistų patijos, nuolatos prisistatančios kaip visų vaikų gynėja ir sergėtoja. Faktas, kad tūkstančiai nepilnamečių vaikų atsidūrė ligoninių lovose, nes partija juos apvylė ir neapsaugojo, partijos vadovams buvo pernelyg sunkiai suvokiamas ir net sau patiems nenoriai pripažįstamas.
Minsko archyvuose radau vieną laišką, parašytą į neviltį puolusios motinos Valentinos Sacuros, kuri gegužės pradžioje pabėgo iš Baltarusijos Choinikų regiono su savo kūdikiu ir mažamečiu vaiku. Moteris nuvyko į Gomelio ligoninę, kuri buvo nepasiruošusi, joje trūko personalo, ji buvo perpildyta mamų su „beviltiškos sveikatos būklės“ vaikais. Čia Valentinos kūdikiui prasidėjo smegenų uždegimas. Gomelio gydytojai pamatavo jų kūnų skleidžiamą gama spinduliuotę. Sacura sužinojo, kad jos kūdikio skydliaukėje susikaupusi radiacija siekia 37 μSv/h. Esant tokiam radioaktyvumo lygiui, myluoti savo mažylį glaudžiant prie savęs buvo pavojinga.
Radioaktyvusis jodas gali būti įvairių formų, o kai kurios jų išsiskiria trumpa, vos kelių valandų, pusėjimo trukme.
Per pirmąsias savaites po avarijos dėl gaisro Černobylyje pasklido radioaktyvusis jodas, kurį organizmas supainioja su stabiliuoju jodu – elementu, kurio reikia, kad normaliai funkcionuotų žmogaus skydliaukė. Nors vietinėje dirvoje natūralaus jodo ir stigo, į parduodamą druską jo papildomai nebuvo dedama. Taigi žmonių organizme gerokai trūko jodo, todėl skydliaukės lengvai sugėrė į jį panašų radioaktyvųjį pakaitalą. Radioaktyvusis jodas gali būti įvairių formų, o kai kurios jų išsiskiria trumpa, vos kelių valandų, pusėjimo trukme. Jodui-134 būdingas vos penkiasdešimt dviejų minučių pusamžis, bet atmosferoje jo pasklido tiek, kad praėjus penkioms dienoms po reaktoriaus sprogimo jo buvo aptikta Švedijoje. Kadangi šie žmogaus sukurti elementai tokie trumpalaikiai, mokslininkai apie juos žino nedaug ir neretai dėl trumpalaikiškumo juos ignoruoja, bet kuo mažesnė nuklido pusėjimo trukmė, tuo spartesnis jo radioaktyviojo skilimo greitis. Radioaktyvumo stebėtojai Ukrainoje radioaktyviojo jodo ore, geriamajame vandenyje bei piene vis dar aptikdavo iki 1986 metų birželio.
Trisdešimties kilometrų draudžiamosios zonos evakuacijos aplink atominę elektrinę organizavimas truko keletą dienų ir jai įvykdyti prireikė dviejų savaičių. Per šią gaišatį evakuacijos laukiantys žmonės kvėpavo radioaktyviuoju jodu, jį gėrė su pienu ir braukė su dulkėtu prakaitu. Vaikai, kurių kūnas yra mažesnis ir kurie mineralus pasisavina efektyviau nei suaugusieji, radioaktyviojo jodo gavo nuo trijų iki penkių kartų daugiau. Profilaktiškai geriamos stabiliojo jodo tabletės blokuoja radioaktyviojo jodo patekimą į skydliaukę. Mokslininkai Ukrainoje ir Baltarusijoje prašė, kad būtų išdalinta jodo. Viršininkai Maskvoje dvejojo nenorėdami sukelti panikos. Galiausiai jie sutiko tai padaryti, bet neretai gerokai per vėlai, po avarijos praėjus keletui dienų, kartais savaičių. Gydytojai vėliau pastebėjo, kad vaikų, kurie jodo gavo iš karto, būklė buvo daug geresnė nei tų, kurie jo negavo.
Pietų Baltarusijos miesto Ulasių gydytoja Marija Kuziakina man pasakojo, kaip su kaimynais stebėjo degantį reaktorių iš savo kaimo, nutolusio keletą kilometrų nuo jėgainės. Viršuje pasirodė sraigtasparniai. Vienas nusi-leido laukuose. Kombinezonus vilkintys bei dujokaukes užsidėję radiacijos stebėtojai iššoko ir įsijungė matuoklius. „Mes prie jų priėjome norėdami pasikalbėti, – prisiminė Marija, – bet jie neatitraukė akių nuo matavimo prietaiso rodyklės, paskui nuskubėjo atgal į sraigtasparnį ir išskrido.“
Po keleto valandų paskambino kolektyvinio ūkio pirmininkas ir pasakė, kad po keturių dienų visi turės iš čia išvykti. Lauko darbai turėjo liautis. Visiems buvo liepta likti namie. Marija ėjo nuo vienų namų prie kitų, dalindama kaimo gyventojams jodą. Iš savo namų jie išvyko po avarijos praėjus savaitei. Per ją radiacijos lygis svyravo nuo 400 iki 1900 μSv/h. Visą savaitę Kuziakina kasdien gaudavo dozę, atitinkančią du kompiuterinės tomografijos tyrimus. Kuziakina nežinojo, koks radiacijos lygis, tačiau pastebėjo, kad kaimynai atrodo nenormaliai. „Kai važiavome autobusu, pastebėjau, kad visi esame įdegę keistu purpuriniu įdegiu. – Marija atsiduso ir pridūrė: – Visų jau nebėra. Žinau tik dešimt žmonių iš Ulasių, kurie dar gyvi.“
Lauko darbai turėjo liautis.
Evakuotiems gyventojams atvykus į perkėlimo vietas ir vaikus įkurdinus vasaros stovyklose, medikų brigados žmones suskirstė į kategorijas nuo A iki G pagal tai, kiek radiacijos buvo sukaupusi jų skydliaukė. Vaikai, gavę daugiau nei du sivertus, buvo paguldyti į ligonines dvidešimt vienai dienai ir jiems atliekama daugybė tyrimų. Asmenis, gavusius daugiau nei septynis sivertus, gydytojai paguldė į specialias antibakterines palapines atskirose palatose.
Nadia prisiminė ligoninėje praleistą laiką: „Jie ėmė kraujo ir šlapimo tyrimus, mus tikrino, apžiūrinėjo ir visa tai kartodavo kitą savaitę.“ Medicinos personalas Nadiai nesakė, kokią dozę radiacijos ji yra gavusi. Jos medicininė byla buvo klasifikuota kaip skirta „tik vidiniam naudojimui“. Ligoninės personalas turėjo gauti KGB pareigūnų leidimą, kad galėtų ją peržiūrėti. Vėliau dauguma medicininių dokumentų su įrašais apie Pripetės gyventojų radiacijos dozes iš viso pradingo, anot ligoninės direktoriaus, „mįslingomis aplinkybėmis“.
Nadios ir jos sūnų gauta radiacija turėjo būti didelė, nes jie ligoninėje pragulėjo du mėnesius. Vidutiniškai Pripetės gyventojams teko 500 mSv dozė, kuri sovietų standartais buvo rimta. Pagal birželį Černobylio avarijos pacientus gydantiems medikams išleistą vadovą, pacientai turėjo būti paleisti iš ligoninės, kai jų kraujo rodikliai tapdavo normalūs ir išnykdavo apsinuodijimo radiacija simptomai.
Medicinos vadovą dėl Černobylio avarijos gydytojams parašė sovietų Sveikatos apsaugos ministerijos slaptas Trečiasis skyrius. Šis vadovas gerokai skyrėsi nuo gausios radiologinės literatūros Vakaruose, kuri buvo parašyta remiantis daugiausia ilgalaikiu didelės apimties per Hirošimos bei Nagasakio bombardavimą išgyvenusių asmenų gyvenimo trukmės tyrimu. JAV atominės energetikos komisija gyvenimo trukmės tyrimą pradėjo 1950 metais. Tyrėjai netrukus į jį įtraukė 120 000 išgyvenusių asmenų ir apie 75 000 jų palikuonių. Jie fiksavo demografinę statistiką, susirgimo vėžiu atvejus, mirties priežastis ir visą šią informaciją derino su nuodugniu radioaktyvumo dozių įvertinimu, remdamiesi tyrimo subjektų deklaruota buvimo vieta per bombardavimą, kurią išgyvenusieji prisiminė vėlesniais metais. [...]
Sovietų tyrėjai galėjo skaityti išleistą literatūrą apie gyvenimo trukmės tyrimą, bet turėjo menką prieigą prie tyrimo medžiagos dėl Šaltojo karo slaptumo. 1986 metais, kai Rusijos mokslininkai paprašė JT pareigūnų tikslios informacijos apie tai, kaip buvo atliekamas išgyvenusių asmenų tyrimas, vietoj jos sulaukė duomenų apie cheminių medžiagų sprogimą Italijoje.
Dar dešimtmečius iki Černobylio sovietų mokslininkai bei gydytojai, tokie kaip Angelina Guskova, plėtojo mokslinę radiologinės medicinos bazę, užsidarę savo įslaptintose klinikose. Sovietų mokslininkai atliko keturiasdešimt metų trukusį tyrimą, kuriame dalyvavo trys kartos kaimo gyventojų, gyvenusių palei radioaktyvią Tečios upę pietiniame Urale, netoli didžiulę taršą skleidžiančios plutonio gamyklos „Majak“. Per šį slaptą tyrimą buvo stebimi pusantro milijono žmonių (įskaitant didelę kontrolinę grupę). Iki 1986 metų sovietų tyrėjai buvo nustatę, kad prie Tečios upės gyvenančių žmonių, ilgą laiką nuolatos gaunančių mažas radiacijos dozes, mirtingumas ir vėžio atvejai buvo du ar tris kartus dažnesni nei japonų, išgyvenusių per bombardavimą.
Tokia didele kaina iš Tečios tragedijos gauta išmintis buvo sudėta į slaptus medicinos vadovus, išleistus po Černobylio avarijos.
Tokia didele kaina iš Tečios tragedijos gauta išmintis buvo sudėta į slaptus medicinos vadovus, išleistus po Černobylio avarijos. Priešingai nei gyvenimo trukmės tyrimo išvadose, sovietų parengtuose vadovuose nebuvo diagramų su kiekvieno organo vėžio prognozėmis, ERR rizikos vertinimais bei gaunamos dozės poveikio apskaičiavimais. Juose apibūdinami iš karto po radiacijos poveikio pasireiškiantys simptomai ir organizmo pokyčiai gavus dozes, svyruojančias nuo didelių iki mažų. Užuot ėmę slenkstinį 1 Sv rodiklį, sovietų medikai numatė sveikatos problemų skalę nuo rimtų iki švelnesnių. Jie išsiaiškino, kad mažoms radiacijos dozėms (100–400 mSv) itin jautrūs vaikai bei embrionai įsčiose.
Jie mažesnių dozių ilgalaikį radiacijos poveikį vadino lėtiniu radiaciniu sindromu, apibūdinamu kaip nespecifinių simptomų kompleksas, kai gali pasireikšti bendri negalavimai, galvos skausmai, sumažėjęs darbingumas, apetito praradimas, mieguistumas, nemiga, dantenų kraujavimas, kepenų, inkstų, skydliaukės, reprodukcinės sistemos, kvėpavimo takų bei virškinimo trakto veiklos sutrikimai. Amerikos mokslininkai neturėjo nei tokio rafinuoto supratimo, nei atskiros dėl ilgalaikio radiacijos poveikio pasireiškiančio lėtinio radiacinio sindromo kategorijos. Amerikos karo mokslininkai, apie jį sužinoję per slaptus diplomatinius kanalus, bendradarbiavimą su Rusijos tyrėjais ėmė vertinti kaip „unikalią galimybę“ apie tai išsiaiškinti daugiau.
Tą kaitrią vasaros dieną kalbėdamasi su Nadia, pastebėjau jos kaklą juosiančius randus nuo skydliaukės operacijos. Per tuos metus, kai lankiausi Slavutyče, sužinojau, kad po avarijos praėjus net ir dešimtmečiams Nadią vis dar užklumpa prastos dienos. Tuomet ją prie lovos prirakina migrena, problemos dėl širdies bei nuovargis.
1986 metais gydytojai savo pacientams nedaug kuo galėjo padėti. Radioaktyvieji izotopai lengvai iš kūno nepasišalina. Geriausia, ką medikai galėjo padaryti, tai savo pacientams duoti vitaminų, antibiotikų ir skirti neradioaktyvaus maisto dietą. Šiuo atžvilgiu sovietų piliečiais ligoninėje rūpintasi puikiai. Nadiai buvo patiekiama raudonojo vyno, o jos sūnūs mėgavosi ne mažiau egzotiškomis apelsinų sultimis. Jie valgė raudoną mėsą, bananus, koldūnus, baltą duoną, šokoladą ir saldainius. Jų gydymo kursas buvo delikatesai ir mažai judėjimo, niekada nepaliekant ligoninės teritorijos. Su Nadia ir jos sūnumis buvo elgiamasi kaip su sovietų kosmonautais ar olimpiečiais, besirengiančiais pirmajam skrydžiui ar svarbioms varžyboms. Buvo tenkinamas bene kiekvienas materialus jų noras. Paaukoję savo kūną, jie gavo gydymą, imituojantį gyvenimą idealistinėje sovietų visuomenėje, kurioje nepatiriama nuolatinio nepritekliaus, neegzistuoja ribotas prekių pasirinkimas ir nėra branduolinių avarijų.
Pagalvojusi apie tai, Nadia nusijuokė: „Mums ėmė darytis bloga nuo tų visų skanumynų! Jie išties puikiai mumis pasirūpino.“
Vieną dieną jos dešimtmetis sūnus Slavikas palatoje verkė. Pro šalį einantis vyriausiasis gydytojas paklausė, ko jis taip sielojasi. Slavikas rėžė tiesiai šviesiai: mama jam iš užsienio, Bulgarijos, buvo parvežusi džinsus, kurių metalinės kniedės buvo beveik tokios pat geros kaip amerikietiškų džinsų. „Tai kokia čia bėda?“ – nekantraudamas paklausė daktaras. „Jie iš manęs tuos gerus džinsus paėmė ir davė nešioti šiuos skarmalus“, – liejo apmaudą berniukas, rodydamas į sovietinės gamybos laisvas poliesterio kelnes ir marškinius.
Vieną dieną jos dešimtmetis sūnus Slavikas palatoje verkė.
Nadia sulaikiusi kvėpavimą laukė, kol vyriausiasis gydytojas ims prie-kaištauti, pamokslaudamas apie pasiaukojimą tautai, pareigą, šventvagystę, bet, užuot prakalbęs apie tai, jis padėjėjai liepė eiti nupirkti berniukui naujus džinsus ir prie jų derantį megztuką. Padėjėja po kelių valandų grįžo su drabužiais Slavikui ir vyresniajam broliui.
Nadiai tai buvo istorija apie valstybę ir jos santykį su savo piliečiais. 7-oji ligoninė ir tarsi iš gausybės rago besiliejantys delikatesai įkūnijo globėjišką sovietinio socializmo ekonominę sistemą. Piliečiai davė viską, ką galėjo, valstybei, prireikus paaukodami savo sveikatą, o mainais valstybė pasirūpino jais.
Išleista iš ligoninės Nadia gavo savo pasą bei dokumentą, patvirtinantį, kad buvo gydoma 7-ojoje ligoninėje. Gydytojas paklausė, kur ji ketina eiti. „Na, – atsakė ji, – turiu grįžti į Pripetę, į savo darbą. Turiu užsidirbti pensiją.“ Gydytojas nusijuokė: „Jūs savo šaliai jau davėte tiek, kad pakaktų dešimčiai pensijų.“
