„Manytina, kad dvarų vaistinėlės reiškinys ėmė plisti Italijoje. Pirmosios žinios, kurias pavyko aptikti, buvo XVI–XVII a. Florencijos kunigaikščių Medičių aplinkoje. Savo dvaruose ponai ir ponios turėjo atskirus kabinetus (it. gabinetto), kuriuose būdavo laikomos brangios asmens higienai ir sveikatai skirtos įdomybės. Iš ten plito ir kitur Europoje. XVII a. vaistinėlės jau paplito Anglijoje kaip distiliatų kambariai (angl. still-room). Ši tradicija turėjo būti tam tikra forma paplitusi ir kitose Europos šalyse, tačiau tyrimų šia tema dar stokojama“, – pasakojo M.Daraškevičius.
Pasak tyrėjo, Lietuvoje, kaip ir kitur, ilgą laiką buvo rašoma politinė istorija arba solidi architektūros raidos istorija, ir tik ganėtinai neseniai pradėta kalbėti apie kasdienybės kultūrą, kaip ji veikė namų struktūrą. Šioje mano studijoje atsigręžiama dar giliau – į „tai, kas vyko už salonų durų, į užkulisinę kasdienybę“.
Įdomiau ne pastato fasadas, bet kaip iš tiesų funkcionuoja namai.
„Šie mažiau pažinti reiškiniai mane labai traukia. Kaip tik dabar renku informaciją apie vonios kambarį, – teigė pašnekovas. – Medžiagos gausėja, todėl panašu, kad ateityje teks rašyti „dvarų tualetams ir vonios kambariui“ skirtą studiją, kurioje nuguls surinkta intriguojanti medžiaga, tokia kaip angliški unitazai ar vandentiekio vamzdžių fragmentai, arba archyvinė medžiaga apie pirmąsias angliškas vonias didikų aplinkoje, pavyzdžiui, Radvilų ar Tyzenhauzų dvaruose.“
Interviu M.Daraškevičius pažymėjo – jam įdomiau ne pastato fasadas, bet kaip iš tiesų funkcionuoja namai.
Dedikacija brangiam žmogui
– Skyrėte šią knygą mamutei. Ar ji – dvarininkė, bajoraitė?
– Žinojau, kad tokių klausimų bus!
Ne, močiutė kilusi iš Suvalkijos. Prieškariu tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Viename iš jų namo kambarių veikė apylinkės mokykla, kurioje dėstė ir giminaitė, ir apylinkės bajoras ponas Grincevičius. Audringos pokario aplinkybės lėmė, kad iš ūkininkų tapo miestiečiais ir persikėlė į miestą – Jurbarką.
Ten jie įsigijo namą, tuomet miesto pakraštyje, o dabar jau ir mieste, jį pertvarkė, bet išlaikė tradicinį pavidalą, namas, mano požiūriu, buvo apgalvotai suplanuotas. Ilgainiui gyvenvietė ėmė augti ir aplink iškilo keliaaukščiai baltų plytų mūrnamiai. Tuo metu tradicinių medinių namų buvo išlikę vos du kaimynystėje. Tad leisdamas vasaras Jurbarke pastebėjau – senelių namas tarp visų aplinkinių atrodė tikrai „senovinis“.
Taigi, nenuostabu, kad jame buvo ir specifinės paskirties patalpų – ne tik reprezentacinis salonas (vadino arba salonu, arba ponstube), kuris buvo nuolat užrakintas ir atsiverdavo tik svečiams atvykus, bet ir daugiafunkcė kamaraitė, kurią, atlikus dvarų vaistinėlės tyrimą, galėčiau pavadinti tolimu dvarų vaistinėlės atgarsiu.
Bajorų namuose – dėmesys higienos standartams
– Pažvelgus į jūsų knygoje vaizduojamus mažiau turtingų bajorų namų suplanavimus, atrodo, kad jie panašėja į užmiesčio namus, kokių žmonės šiandien ieškosi sau.
– Taip, jie iš tiesų patogūs, be to, anuomet kambarių išskirstymas pagal funkcijas rodė, kad buvo paisoma higienos.
Lietuvoje jau XVIII a. kambariai imti skirstyti pagal funkcijas didikų rūmuose, o bajorkaimiuose tokios tendencijos pastebimos XIX a. viduryje. Tarp tokių specifinės funkcijos patalpų atsiranda ir vaistinėlės. Jas pavyko aptikti tiek didikų pilyse, tiek stambių bajorų rūmuose, tiek smulkių bajorų mediniuose namuose.
Taigi tradicija buvo bendra visam bajorų luomui.
– Vaistinėlė – tai sandėliukas?
– Sandėliukų buvo įvairių ir kiekvienas galėjo turėti atskirą pavadinimą: rūbams – garderobas, mėsai – mėsos podėlis, vadinamoji spižarnia, tiesa, vaistinėlė taip pat yra vadinamoji spižarnia, tik jau turi kitą paskirtį. Iš esmės, kuo didesnis dvaras, tuo siauresnės funkcijos buvo ir podėliai. Taip buvo sveikiau ir švariau. Tačiau tie, kas neturėjo vaistinėlės, jos turinį laikydavo spintoje garderobe ar valgomajame arba tik tam tikroje jos dalyje – indaujoje, vadinamajame kredense.
Vaistinėlėse buvo laikoma įvairiausi dalykai, pradedant naminiais ir pirktiniais vaistais, ir baigiant karčiomis arba saldžiomis žolelių užpiltinėmis, kepiniais, prieskoniais, gėlių distiliatais, smilkalais. Žodžiu, jose buvo saugoma viskas, kas egzotiška ir brangu. Tačiau kartais galėjo būti laikomi ir rūkytos mėsos ar žuvies produktai, įvairūs buityje rečiau naudojami rakandai. Taigi vaistinėlės kvapas galėjo būti labai mišrus.
Reikėtų nepamiršti, kad anuomet stambesnių bajorų namuose virtuvės nebūdavo – ji stovėjo atskirame pastate, nutolusiame už 100 ar daugiau metrų. Todėl būdavo rekomenduojama rūmuose įsikurti įvairias podėlių patalpas, tarp jų ir vaistinėlę.
– Koks tualeto kambario ir vaistinėlės santykis?
– Įdomus klausimas. Vaistinėlės XVIII a. buvo įkuriamos už miegamojo – garderobe. Jose taip pat galėjo būti atliekami ir asmeniniai reikalai – rengiamasi, prausiamasi ir t. t. XIX a. vaistinėlės jau buvo įkuriamos ne prie miegamojo, o prie valgomojo, todėl jų pobūdis pasikeitė. Tačiau smulkių bajorų namuose teko aptikti tokią archajišką vaistinėlę, kurioje buvo tebesiprausiama. Yra žinoma, kad viename Šinkauskų bajorkaimyje žmonės vaistinėlėje prausdavosi dar ir XX a. pradžioje, ko gero, jame buvo ir naktipuodis, nes tualeto name nebuvo.
Kalbant apie vaistinėlės atsiradimą ir plitimą, verta pakalbėti ir apie naktipuodžio kultūrą. Nes XVIII a. – XIX a. senosios latrinos jau nebenaudojamos, plinta naktipuodžių kultūra, kurie išmaniai gali būti įstatyti kėdėse su skyle. Progresyvūs dvarininkai jau XIX a. įsirengdavo ir vandeniu nuplaunamus tualetus, tokius teko aptikti, pavyzdžiui, Tiškevičių Raudondvario dvare, kurio senasis bokštas buvo pritaikytas vandens rezervuarui talpinti.
Vaistinėlė – moters reikalas?
– Bet ar tai neatsirado vėlesniame etape? Pradžioje vaistinėlės buvo moters kambaryje.
– Taip, Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus sūnus Boleslovas Podčašinskis bandė sukergti senąją tradiciją su nauja – vaistinėlėje atsirado įėjimas ne tik iš garderobo, bet ir iš valgomojo pusės. Tai unikalus projektas, tinkantis visiems.
Nors vaistinėlė ir buvo tradiciškai laikoma moters pasauliu, ja kartais domėdavosi ir vyrai. Antai vaistinėlę turėjo Medičių šeimoje užaugęs kardinolas Carlas de‘Medici. Lietuvoje vaistinėlę taip pat teko aptikti vyriškoje aplinkoje – tokia buvo rasta prie kunigaikščio Antano Henriko Radvilos iš Nesvyžiaus miegamojo.
Jam mirus buvo sudarytas detalus inventorius, kurį radau Baltarusijos archyve. Tokių dalykų kaip Nesvyžiuje daugiau niekur neradau: dvare buvo įkurdintos trys vaistinėlės, kurios priklausė ir vyrui, ir moteriai, ir dar buvo trečioji netoli pilies vartų, kuri, panašu, buvo skirta dvariškiams.
Būdavo ir neoficialūs susitikimai pas draugytę kavytės.
Visgi beveik neįmanoma rasti tikslių sąrašų, kas buvo laikoma vaistinėlėse. Paprastai tai generalizuoti dar XIX a. kraštotyrininkų sąrašai, bajorų atsiminimai arba kiti antriniai šaltiniai. Tiesa, yra žinomas XIX a. paskutiniojo ketvirčio Raudondvario Tiškevičių kvepalų ir kitų higienos reikmenų sąrašas, kurio turinį, pavyzdžiui, Parmos našlaites, levandas ar rožes, tikrai užuodi. Deja, jis nepriskirtas jokiai patalpai.
– Iš šiandienos perspektyvos tai, kad moterys ir vyrai turėjo atskirus miegamuosius, skamba keistokai.
– Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje aristokratai miegojo tik atskirai. Prancūzai apskritai turi žodį, kuris vyro ir moters santuokos nevadina šeima, bet namais (pranc. maison). Šiuo klausimu tai atliepia ir architektūra – tai gali būti „U“ raidės formos pastatas, su miegamaisiais skirtinguose galuose, kuriuos per vidurį skiria bendro naudojimo patalpos. Toks pavyzdys būtų Panemunės pilis. Viename sparne gyvena vyras, o kitame žmona.
– Knygoje rašėte, kad moterys anuomet būdavo tarsi kaimo medikės.
– Iki XIX a. berniukus atiduodavo jėzuitams, kurie juos mokė jojimo, fechtavimosi, oratorystės, bent keturių užsienio kalbų. Juos ruošė kaip politikus ir karininkus. O mergaitės būdavo atiduodamos į vienuolynus, mat joms svarbiausia buvo išmokti melstis ir gydyti. Todėl itin svarbu buvo įgyti veterinarinių, medicininių žinių. Tai liudija dvaruose rastos knygos, kuriose mokoma kaip išnaikinti blusas iš lovos, organizuoti darbą dvare ir t. t.
– Kaip ir minėjote, vaistinėlėse buvo laikomi visokiausi skanėstai. Ar iš ten dvaro ponios draugės ir traukdavo kiaušinių likerį?
– Įprastai vizitai į dvarą būdavo oficialūs. Privažiavus duris reikėdavo išlipti su pilnu tualetu, nes laukdavo ištaiginga sutikimo ceremonija. Tačiau būdavo ir neoficialūs susitikimai pas draugytę kavytės. Tuomet ponios įeidavo pro galinį įėjimą ir užsukdavo į buduarą. Tai ir vadinosi buduariniu priėmimu, kuriam nereikalingi korsetai, o vaistinėlė būdavo visai netoliese.
Farmacijos istorija: kokia dvarų vaistinėlės vieta
– Papasakokite apie teriaką, vaistą su opiumu.
– Kaip teigia farmacijos istorikė prof. Iwona Arabas, senosios Lenkijos ir Lietuvos dvarų vaistinėlių vieta farmacijos istorijoje yra tarpinė – tarp liaudies ir profesionaliosios. Todėl joje galime aptikti tiek namuose ruoštų, tiek pirktų vaistų, kuriuos jau ruošė profesionalūs farmacininkai. Tarp tokių pirktinių vaistų dažnai buvo galima rasti ir teriaką. Apie šį priešnuodžiu nuo šimto ligų laikomą skystį sužinojau tik tyrinėdamas vaistinėlę. Teriako receptų yra šimtai ir jį vis kitaip gamino, bet iš esmės į jo gausią sudėtį, kartais septynias dešimtis ingriedentų turinčią sudėtį, paprastai įeidavo gyvatė ir opijus.
Drąsi bajorė pati gali jį savo dvaro vaistinėlėje pasidaryti...
Nors apie teriaką buvo žinoma nuo senų laikų, jis tebevartotas dar ir XIX a., o jo magiška medicininė galia paneigta tik XX a. pradžioje. Visgi XIX a. dar buvo rašoma, kad drąsi bajorė pati gali jį savo dvaro vaistinėlėje pasidaryti...
Apie teriaką rašė ir senojoje Lietuvoje gimęs etnografas Lukas Golenbiovskis. Jis yra nuostabios 1830 metais išleistos knygos apie dvarų buitį „Namai ir dvarai“ autorius. Jeigu ją kas nors išverstų į lietuvių kalbą, neabejoju, kad ji būtų bestseleris! Lenkijoje ši knyga nuolatos perleidžiama, mat ji vis išperkama. Šioje knygoje būtent ir aptikau pirmas bendresnes žinias apie vaistinėlių kultūrą.
– Visgi skaitant norėjosi daugiau farmacijos istorijos.
– Kadangi tai yra knyga apie dvarų architektūrą, todėl į farmacijos istoriją bijojau lįsti. Neturiu tam kompetencijų. Kita vertus, apie tai jau parašyti keli solidūs veikalai. Kadangi tai kolegų lenkų tyrimai, tad tikrai būtų džiugu, jei dvarų vaistinėlių tyrimo imtųsi ir kolegos Lietuvoje.
O ten 200 pranešėjų iš viso pasaulio, solidūs farmacijos istorikai, o aš su ta savo dvarų vaistinėle...
Tiesa sakant, būtent farmacijos istorikams ir esu dėkingas už pagalbą rengiant šią mokslinę studiją apie dvarų vaistinėlės kambarį. Benagrinėdamas, kas jau apie tai yra parašyta šia tema, radau jau ne kartą minėtą prof. I.Arabas monografiją. Deja, tos knygos Lietuvoje nėra, nusipirkti Lenkijoje galimybės nebuvo, nes ji išleista jau prieš kelis dešimtmečius. Todėl parašiau autorei, farmacijos muziejaus Varšuvoje direktorei, o ji, paklaususi mano adreso, tiesiog ėmė ir atsiuntė šią knygą dovanų. Bet su pažadu, kad dalyvausite mano organizuojamoje konferencijoje, pažymėjo ji. Tai buvo ne šiaip mokslinis renginys, o 63-iasis pasaulinis farmacijos istorikų kongresas, kuris kaip tik už pusmečio vyko Varšuvoje. Buvau pradedantis pirmo kurso doktorantas, bet ėmiau ir nuvažiavau. Kodėl gi ne?
O ten 200 pranešėjų iš viso pasaulio, solidūs farmacijos istorikai, o aš su ta savo dvarų vaistinėle... Laimei, mano pranešimą priėmė labai palankiai, sulaukiau daug palaikymo. Viena iš konferencijos pranešėjų – doc. dr. Vilma Gudienė – ir tapo šios mano knygos moksline recenzente, už ką esu jai nepaprastai dėkingas.
– Jūs šias istorikes minite savo knygoje.
– Nes čia viskas prasidėjo, o po konferencijos per ketverius metus apvažiavau beveik visą Lietuvą pasakodamas apie dvaro vaistinėlę.
Nors šiandien retai kas gyvena dvaruose ir nebeturime atskiros patalpos vaistinėlei, ši tradicija savotiškai dar gyva: visi verda kompotus, uogienes, ruošia namines užpiltines, trauktines ir tai kažkur laiko. Manau, todėl šiai dvaro kamarėlei taip pasisekė ir ji sulaukė dėmesio.
