Man patiko ir „Pirminių skaičių vienatvė“, ir „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – du skirtingų autorių skirtingi požiūriai į gyvenimą, asmenybę, kaltę, meilę... Tačiau abu kūrinius norisi skaityti kartu, kad pajustum bendrumus ir skirtumus.
Alessandro D‘Avenia gimė Palerme 1977 metų gegužės 2 dieną. Būdamas 16-os, norėjo tapti mokytoju, o studijos Romos ir Sienos universitetuose tik sustiprino apsisprendimą dirbti ne mokslinį, o pedagoginį darbą. Šiuo metu A. D‘Avenia dirba vienoje Milano mokyklų klasikinės italų kalbos mokytoju.
Romane „Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ pasakojama apie šešiolikmetį Leo, iš kitų niekuo neišsiskiriantį vaikinuką. Leo mano, kad mokykloje nuobodu, o mokytojai – liurbiai. Jam patinka lakstyti po miestą motoroleriu, žaisti futbolą, groti. Leo įsimyli Beatričę, bet mergaitė suserga leukemija. Pirmosios meilės romantika ir liga, kančia ir mirtis keičia Loe požiūrį į gyvenimą. Nors šioje sumaištyje paaugliui susigaudyti padeda mokytojas Svajoklis, bet išgyvenimų ir brandos keliu Loe žengia vienas.
„Aš gimiau pirmą mokslo metų dieną, suaugau ir pasenau vos per du šimtus dienų.“ (p. 237)
D‘Avenia sprendimas perteikti jaunuolio brandą ne tik pasakojimu, bet ir spalvų simbolika suteikia kūriniui subtilumo. Paprasta kalba ir struktūra neapsunkina skaitymo, o spalvų simbolika ir filosofiniai intarpai palieka vietos apmąstymams ir suteikia prasmės turiniui.
„Viskas turi savo spalvą. Kiekvienas jausmas turi spalvą. Tyla – tai balta. Būtent baltos aš ir nekenčiu, ji beribė. Balta varna, baltas melas, balta vėliava, baltas lapas, balta palata... Iš tiesų balta net nėra spalva. Tai niekas, kaip ir tyla.“ (p. 9)
„Negaliu užmigti. Aš įsimylėjau, o kai taip nutinka, nemiga yra mažiausia, ko gali tikėtis. Net ir pati juodžiausia naktis nusidažo raudonai.“ (p. 35)
Asmenybės raidą atkartoja ir kalbinis lygmuo: iš pradžių lengvabūdis Leo istoriją pasakoja šmaikščiai, vėliau kalbėjimas tampa intymus, jame atsispindi jaunuolio kančia ir branda.
Romano pabaigoje patvirtinama sena tiesa, kad skausmas ir kančia mus priverčia kitaip žvelgti į gyvenimą. Praradęs mylimąją Leonardas subręsta, bet tai nereiškia, kad jo gyvenimas taps nuobodžia monotonija. Priešingai: šalia Leonardo kantrioji Silvija, o jis, suvokęs, kiek daug išmoko iš Beatričės, sako, kad: „Būtent tada, kai jaučiamės didžiausi vargšai, gyvenimas tarsi mama siuva mums gražiausią drabužį.“ (p. 255)
„Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas“ – istorija apie tai, kaip meilė ir kančia mus praturtina. Nerekomenduoju skaityti, tik paimkite ir atsiverskite šią knygą, o visa kita... nutiks taip, kaip turi nutikti.
