Kelionė į Japoniją
Parašyti romaną „Mergina baltu kimono“ amerikietę Aną Johns sukurstė ne kartą girdėtas tėvo pasakojimas: jaunystėje tarnaudamas JAV kariniame laivyne Japonijoje jis įsimylėjo vietos merginą, tėvai pakvietė dukros gerbėją į tradicinę arbatos gėrimo ceremoniją, tačiau vos pamatę, kad jis – amerikiečių jūreivis, išprašė pro duris.
O jei ši įsimylėjėlių istorija nebūtų pasibaigusi taip ir neįvykusiu susitikimu? Rašytoja nusprendė pasigilinti: pasirodė, kad nedaugeliui amerikiečių kariškių dėl griežtų imigracijos kvotų pavyko gauti leidimą tuoktis, o grįžus į tėvynę teko susidurti su mišrioms santuokoms nepalankiais JAV įstatymais. Nors japonės nuotakos patyrė diskriminaciją Amerikoje, visgi tai tebuvo lašas jūroje, palyginti su išbandymais, kurių patyrė likusios Japonijoje. Jos tapo atstumtosiomis gimtinėje ir neturėjo pragyvenimo šaltinio. Ir tai ne pavieniai atvejai, nes Japonijos okupacijos metais japonės merginos ir amerikiečių kariai susilaukė daugiau nei dešimties tūkstančių kūdikių. „Merginos baltu kimono“ pagrindas – tikros našlaičių namų Oiso mieste globotinių istorijos. 1948 metais šią globos įstaigą įkūrė „Mitsubishi“ bendrovės paveldėtoja Miki Sawada, kai važiuojant traukiniu nuo viršutinės lentynos tiesiai jai į skreitą nukrito į skudurus ir laikraščius suvyniotas maišyto kraujo negyvas naujagimis.
„Net keletą kartų atidėjau romaną į šalį, bet jo tema vėl ir vėl paskatindavo grįžti prie darbo, nes žinoti – reiškia būti atsakingam. Tiesiog privalėjau papasakoti dešimties tūkstančių kūdikių istoriją, – autorės žodyje rašo Ana Johns. – Nuoširdžiai tikiuosi, kad „Mergina baltu kimono“ padės daug ką suvokti neskubant smerkti ir kaltinti. Pripažindami, kad šių kūdikių būta, tiesiog pagerbsime jų atminimą. Tad perduodu jums į rankas tokią istoriją – Naoko ir jos Paukštelės istoriją – nuostabią, tragišką ir tikrą.“
„Merginos baltu kimono“ pasakojimas nukelia į 1957-ųjų Japoniją. Septyniolikmetę Naoko tėvas nori ištekinti už verslo partnerio sūnaus, kad sutvirtintų šeimos padėtį konservatyvioje visuomenėje. Tačiau ji pamilo amerikiečių karinio jūrų laivyno jūreivį – gaijin, svetimšalį, ir nori už jo ištekėti, nors tai užtrauktų didžiulę gėdą visai šeimai. Paaiškėjus, kad po širdimi nešioja amerikiečio kūdikį, jai tenka palikti tėvų namus. Ši istorija persikelia ir į mūsų dienų Ameriką. Vėžiu mirštantis tėvas perduoda Tori laišką. Perskaičiusi jį mergina suabejoja viskuo, ką iki šiol manė žinanti apie savo tėvą ir šeimą. Siekdama išsiaiškinti tiesą, Tori keliauja per pusę pasaulio į atokų Japonijos pajūrio miestelį.
„Mergina baltu kimono“ tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į 22 kalbas. Į lietuvių kalbą romaną vertė Jūratė Žeimantienė.
Per Ameriką su žirafomis
Prieš porą dešimtmečių laisvai samdoma rašytoja Lynda Rutledge tyrinėjo San Diego zoologijos sodo archyvus ir pageltusiose laikraščių iškarpose aptiko įkvepiančią istoriją. 1938 metais zoologijos sodui Afrikoje nupirktos dvi žirafos vandenyne išgyveno uraganą ir išpuoštu sunkvežimiu per dvylika dienų buvo pervežtos per visą šalį – taip tapo pirmosiomis Pietų Kalifornijoje apgyvendintomis žirafomis.
„Skaitydama tas senas iškarpas įsivaizdavau, kaip maža kaimo mergaitė nuobodžiaudama spokso per langą ir staiga pamato pro šalį vežamas žirafas. Radau Londono „Lloyd’s“ bendrovės, apdraudusios žirafas nuo „sprogusių padangų, nenugalimos jėgos, uraganų, dulkių audrų ir potvynių“, telegramą, todėl dar labiau užsikabinau“, – pasakoja autorė. Parašyti knygą apie šią neįprastą kelionę skatino ir vis labiau bauginančios žinios, jog XXI amžiuje žirafų katastrofiškai mažėja ir joms gresia išnykimas.
Nuo šios grėsmės ir prasideda „Į vakarus su žirafomis“ (romaną į lietuvių kalbą vertė Almantė Rimavičienė) siužetas: per šimtą metų nugyvenęs Vudrou Vilsonas Nikelis išgirsta, kad žirafoms gresia išnykimas, ir nutaria, jog negali į kapus nusinešti pačiam kadaise nutikusios istorijos. 1938 metai. Didžioji depresija niekaip nesibaigia. Hitleris grasina Europai, o nuo rūpesčių pavargę amerikiečiai trokšta stebuklo. Juo tampa dvi žirafos, išgyvenusios uraganą Atlanto vandenyne ir išlaipintos Niujorko uoste. Žirafų dar laukia dvylikos dienų kelionė specialiai pritaikytu sunkvežimiu į San Diego zoologijos sodą. Sunkvežimį vairuoja jaunas Dulkėtųjų lygumų chuliganėlis Vudrou. Kol žirafos pro aukštai iškirstus langus dairosi į Jungtines Amerikos Valstijas, jų vairuotojas patiria didžiausią gyvenimo nuotykį.
„Į vakarus su žirafomis“ – tiek nuotykių, tiek istorinis romanas, taip pat meilės istorija. Jame galima sutikti ir tikrų, ir išgalvotų žmonių, įskaitant pirmąją pasaulyje zoologijos sodo direktorę, daug patyrusį šiurkštaus būdo senį, paslapčių turinčią jauną fotografę ir daugybę nedorėlių, kurių praeitis dėmėta kaip žirafų kailis.
Nežinomas Kipras
Kai prieš keletą metų Kipre dingo penkios namų tvarkytojos su dviem vaikais, policija nė nepradėjo paieškos, nes jos buvo užsienietės, – pareigūnai teigė, kad šios moterys su vaikais paprasčiausiai išvažiavo kitur. Vėliau paaiškėjo, kad visi jie tapo žmogžudžio aukomis. „Atidžiai sekiau įvykius, sopančia širdimi skaičiau laikraščius, žiūrėjau Kipro žinias, kalbėjausi su draugais“, – apie tragiškus įvykius, įkvėpusius parašyti romaną „Paukščiai giesmininkai“, pasakojo Christy Lefteri.
Rašytoja gimė ir užaugo Jungtinėje Karalystėje, šioje šalyje jos tėvams, pabėgėliams iš Kipro, buvo suteiktas politinis prieglobstis. Kaip skaudu palikti gimtinę ir leisti šaknis kitoje kultūroje, ji žino ne tik iš šeimos patirties. Christy Lefteri bičiuliavosi su artimiems giminaičiams Kipre dirbančia namų tvarkytoja iš Šri Lankos. Menaka dviejų savo dukterų nebuvo mačiusi aštuonerius metus, bendravo tik per planšetę – buvo joms motina ekrane.
„Ta pačia planšete ji supažindino mane su dukterimis, parodė savo namus ir gimtojo miesto gatves. Ekrane mačiau medžius, gėles, dangų ir maistą – ji norėjo parodyti, kas jai yra namai, kuo jie kvepia, kokio skonio ir kokius jausmus pažadina. Su jos dukterimis ir anyta eidavome virtualiai pasivaikščioti po miestą, – su skaitytojais knygoje dalijasi autorė. – Menakai nestigo stiprybės, ištvermės ir begalinės meilės, tačiau netrukus išvydau ir nesibaigiančią kančią dėl šios aukos. Tuo tarpu kitos moterys kaimyniniuose namuose lenkė nugaras nematomos ir nesuprastos. „Ai, – sakė man vienas kaimynas, – šitoms moterims šeimos nė motais, jos sau klajoja po pasaulį.“
Kaip priversti suprasti, kad pabėgėliai nėra paprasti migrantai, jie palieka gimtinę, nes nemato kitos išeities? To Christy Lefteri siekė rašydama bestselerį „Bitininkas iš Alepo“, toks ir „Paukščių
giesmininkų“ tikslas. Šis romanas nėra paremtas realia istorija, bet jį įkvėpė tikri pasakojimai – autorė bendravo su Kipre dirbančiomis moterimis, kurias į salą atbloškė nepriteklius ir nedarbas gimtinėje.
Romane „Paukščiai giesmininkai“ (į lietuvių kalbą vertė Aistė Kvedaraitė) pasakojama apie Nišą, į Nikosiją atvykusią iš Šri Lankos. Jauna našlė gimtinėje motinai paliko dukrelę, o pati jau dešimt metų tvarko pasiturinčios kiprietės Petros namus, ruošia maistą, prižiūri sodą ir rūpinasi mažąja Alike nuo kūdikystės. Darbdavės vaiką Niša apgaubia švelnumu ir meile, bet kaip auga pačios dukra, mato tik planšetės ekrane. Grįžti į Šri Lanką negali – be jos siunčiamų pinigų šeima neišgyventų.
Dėl ekonomikos krizės darbo banke netekęs Janis nuomoja būstą Petros name. Pragyvenimui užsidirba brakonieriaudamas – į jo tinklus patekę paukščiai giesmininkai restoranų virtuvėse virsta gurmaniškais patiekalais. Janis myli Nišą, nori ją vesti ir pradėti naują gyvenimą. Tačiau vieną vakarą Niša pagamina aromatingo lęšių kario, po vakarienės sutvarko virtuvę ir, apkamšiusi Alikę lovoje, tyliai išslenka iš namų. Ir nebegrįžta – nei tą, nei kitą dieną. Policijai atsisakius pradėti tyrimą, Petra imasi jos ieškoti pati.
Alyvų mergaitės
Amerikietę žurnalistę Marthą Hall Kelly tiesiog užbūrė viename žurnale aptiktas straipsnis apie filantropės Carolyn Ferriday sodą su nuostabiomis alyvomis, iškarpą nešiojosi, kol popierius visiškai sudilo, o svajonė aplankyti šią vietą virto realybe. Tądien ji buvo vienintelė lankytoja, tad niekas netrukdė pajusti namo atmosferos ir susižavėti buvusios šeimininkės asmenybe. Darbo kabinete dėmesį patraukė nespalvota besišypsančių moterų nuotrauka. Po memorialinį namą lydinti darbuotoja smalsiai lankytojai paaiškino, kad joje įamžinta kadaise čia apsilankiusi grupė lenkių. Šias moteris Ravensbriuko koncentracijos stovykloje vadino „triušėmis“: nacių gydytojoms kalinės atstojo bandomuosius gyvūnus, po jų atliktų eksperimentinių operacijų jos ne ėjo, o šokavo.
Žurnalistė negalėjo užmiršti to, ką išgirdo: „Tada nė neįsivaizdavau, kad kelionės rezultatas bus knyga. Automobilio saloną tvindė nusipirktų alyvų sodinukų aromatas, o mano mintis užvaldė Carolyn gyvenimo istorija.“ Kol atsirado romanas, Martha Hall Kelly ne vieną valandą praleido archyvuose, į jos akiratį pateko ir Herta Oberheuser – vienintelė moteris gydytoja, nuteista Niurnbergo procese. Autorė taip pat aplankė su pasakojimu susijusias vietas Lenkijoje ir Vokietijoje, jai netgi pavyko susitikti su Ravensbriuko pragarą išgyvenusia moterimi. „Pasitelkusi kūrybinę išmonę, šiais tyrinėjimais pagal išgales siekiau papasakoti apie tai, kas vyko Ravensbriuko koncentracijos stovykloje, apie „triušes“ ir jų išgyvenimus, norėjau atgaivinti susidomėjimą istoriniais įvykiais, nepelnytai baigiančiais nugrimzti į užmarštį“, – tvirtina Martha Hall Kelly.
Įtampos kupinas „Alyvų mergaičių“ (į lietuvių kalbą vertė Jūratė Žeimantienė) veiksmas vyksta Niujorke ir Paryžiuje, Vokietijoje ir Lenkijoje, Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus. Niujorko aukštuomenės atstovė Karolina Feridei visa galva panirusi į darbą Prancūzijos konsulate. Kai 1939 metų rugsėjį Hitlerio armija įsiveržia į Lenkiją, o netrukus nusitaiko į Prancūziją, jos gyvenimas įgauna naują kryptį. Vandenyno nuo Karolinos skiriama jaunutė lenkaitė Kasia Kuzmerik įsitraukia į pogrindinį pasipriešinimo judėjimą ir jos saugumui iškyla pavojus. Slegiančioje budrių akių ir įtarių kaimynų aplinkoje vienas klaidingas žingsnis gali sukelti itin skaudžių pasekmių. Jauna ambicinga vokiečių gydytoja Herta Oberhoizer laikraštyje aptinka skelbimą, siūlantį darbą moterų pataisos darbų stovykloje. Vos įsidarbinusi supranta, kad pateko į kruopščiai saugomų paslapčių pasaulį. Su Ravensbriuko koncentracijos stovyklos kalinėmis naciai atlieka žiaurius eksperimentus.
Trims moterims likimas išdalija aukos, budelės ir gelbėtojos vaidmenis, o jų gyvenimus supina į neatrišamą kaltės ir atleidimo mazgą.
