Tačiau faktai kalba patys – autorės populiarumas tiesiog fenomenalus (apie kelią jo link galima parašyti net atskirą istoriją), o ištikimų gerbėjų būriai – milžiniški.
Pirmąją knygą autorė išleido prieš dešimtmetį, o nuo tol jų pasirodė dar per dvidešimt. Vienas žinomiausių jos romanų „Mes dedame tašką“ (iš anglų k. vertė Laima Pacevičienė, išleido „Baltos lankos“) ypač mėgstamas ir Lietuvos skaitytojų – knyga nuolat puikuojasi populiariausių leidinių sąrašuose. Netrukus bus galima pamatyti ir romano ekranizaciją.
Centre – jaunų žmonių istorijos
Nuolat su savo gerbėjais ir skaitytojais socialiniuose tinkluose bendraujanti Colleen neslepia, kad nors rašyti svajojo dar būdama maža mergaitė, gyvenimo tiesiogiai su svajone nesiejo – nusprendė tapti socialine darbuotoja, o rašymas į gyvenimą įsiveržė visai netikėtai.
„Iki 31-ų tikrai nemaniau, kad galiu būti rašytoja, kad tai mano kelias ir gyvenimo pašaukimas. Turėjau ko nors griebtis, kad išlaikyčiau šeimą, tad gavau socialinio darbo diplomą, dirbau. Ir tik tada, kai pradėjau rašyti lyg tarp kitko, kad atsipalaiduočiau, pajutau, jog tai gali būti įdomu ne tik man vienai. Ir neklydau“, – pasakoja C. Hoover.
Jos knygų herojai – jautrūs, dažniausiai traumų ir sunkumų patiriantys jauni žmonės. Artimųjų netektis, negalia, įkalinimas, smurtas šeimoje ir žiaurus elgesys – tai itin gyvenimiškos, bet sunkios situacijos, su kuriomis jiems tenka susidurti. Be to, veikėjos dažnai būna 18–26 metų moterys, tad romanai atliepia jaunų suaugusiųjų aktualijas ir puikiai pataiko į knygų žanrą, itin išpopuliarėjusį praėjusio dešimtmečio pradžioje.
„Puikiai pamenu, kad kai savarankiškai išleidau pirmąją knygą, o ji pateko į „New York Times“ bestselerių sąrašą, sužinojau, jog leidybiniuose sluoksniuose buvo laikomasi nuostatos, esą knygos apie studentiško amžiaus žmones ir jų išgyvenimus niekam neįdomios. Taigi suprantu, kad tuomet ir mano romanų niekas nebūtų spausdinęs. Bet savilaida tuo ir žavi, kad tik pats sprendi, ką rašysi ir ką išleisi, – mano atveju tai išties labai pasiteisino“, – sako C. Hoover.
Tiesa, šiuo metu autorės populiarumas toks, kad dėl savilaidos jai rūpintis nebetenka, – ji ir taip gali rašyti istorijas, kurias nori papasakoti.
„Mes dedame tašką“ – istorija apie sprendimus, kurie gali pakeisti gyvenimą
Sakoma, kad C. Hoover – tai autorė, kuri savo knygomis išplėš jums širdį (žinoma, metaforiškai), sutryps ją tūkstantį kartų, grąžins ir už visus šiuos emocinius amerikietiškus kalnelius pareikalaus penkių žvaigždučių įvertinimo. Ir jūs nedvejodami jį suteiksite – nes tai knygos, kurių tikslas – suvirpinti širdį ir išspausti ašarą.
Tokia yra ir bene labiausiai autorę išgarsinusi „Mes dedame tašką“. Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.
Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.
Tai itin jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.
