„Mano tėvo svajonės“ tapo 41-ąja, per karantiną perskaityta Pauliaus knyga. „Visos mano veiklos baigėsi, daugiau nieko ir neveikiu, tik skaitau“, – sako Paulius, mielai sutikęs pasidalinti savo įžvalgomis apie pirmąją Baracko Obamos knygą.
Dienos šviesą „Mano tėvo svajonės“ („Dreams from My Father“) išvydo 1995-aisiais, kai politine karjera nė nekvepėjo. Tuo metu būsimasis JAV prezidentas studijavo Harvarde, Teisės mokykloje. Išrinktas žurnalo „Harvardo teisės apžvalga“ prezidentu, jis tapo pirmuoju afroamerikiečiu universiteto istorijoje, kuriam buvo patikėtas toks postas.
Pasirodė keletas straipsnių, Obamos pavardė ėmė mirgėti viešumoje ir jis iš leidyklos sulaukė pasiūlymo aprašyti savo šeimos istoriją. „Kibau į darbą, tikėdamasis, kad mano šeimos istorija ir mano pastangos ją suvokti galbūt leis atvirai pakalbėti apie prarają tarpo rasių, apie laikams keičiantis ir skirtingoms kultūroms susiduriant kintančią mūsų tapatybę, tokius amerikietiškam pasauliui būdingus reiškinius, neatsiejamus nuo šiandieninio mūsų gyvenimo“, – taip savo apsisprendimą rašyti knygą Barackas Obama aiškina antrojo leidimo, kuris pasirodė 2004-aisiais, pratarmėje.
Barackas Obama nuoširdžiai prisipažįsta iš savo pirmosios knygos daug nesitikėjęs. Tačiau atsiliepimai buvo palankūs. Dar daugiau – 2008-aisiais už šią knygą jis gavo apie 950 tūkstančių dolerių. Dar daugiau nei pusantro milijono dolerių į būsimojo prezidento sąskaitą atkeliavo likus keletui dienų iki jo priesaikos. Leidykla Barackui Obamai sumokėjo už knygos adaptavimą vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Politiko atvirumas sužavėjo skaitytojus ir kritikus. Knyga tapo „The New York Times“ bestseleriu, buvo apdovanota „The British Book Awards“ auksinės plunksnos statulėle.
„Mano tėvo svajonės“ – itin jautri, atvira knyga tiems, kam svarbu suprasti pasaulio kontekstą, – sako Paulius Ambrazevičius. – Amerikoje, Mineapolyje, vėl aidi šūviai, o policininkai šaudo negalinčius apsiginti juodaodžius. Perskaitęs knygą, supranti, iš kur visa tai kyla. Baracko mama – baltaodė, tėtis – juodaodis iš Kenijos, prezidentas visą savo gyvenimą tarsi nešioja dvi tapatybes“. Pauliui atrodo, kad tokia ir yra svarbiausia knygos žinia: tapatybė prasideda nuo rasės, tačiau rase nesibaigia.
Panašu, kad Baracką tėvo šešėlis persekiojo ilgus metus.
„Visi mes per daug regėjome, kad trumpai trukusią mano tėvų sąjungą – juodaodžio ir baltaodės, afrikiečio ir amerikietės – priimtume kaip savaime suprantamą. Todėl kai kam sunku mane priimti kaip sau lygiavertį. Kai manęs nepažįstantieji, ir baltieji, ir juodieji, sužino, kokia mano kilmė (dažniausiai ši žinia jiems būna netikėta, nes apie mamos rasę lioviausi pasakoti dar dvylikos ar trylikos, įtardamas, kad taip lyg ir noriu įsiteikti baltaodžiams), pamatau jų abejonę, juk jiems tenka iš naujo mane vertinti, tiriamai kažko ieškoti mano akyse. Jie nebežino, kas aš“, – rašo Obama.
Paulius neabejoja, kad tokios ir turėtų būti tikrųjų lyderių knygos – jautrios, asmeniškos ir labai atviros: „Barackas šokiruojančiai atviras. Jis kalba apie narkotikus, alkoholį, motyvacijos stoką, pasakoja apie santykį su tėvu, kurio jis neturėjo, – dvejus metus paauginęs sūnų, Obama vyresnysis išvyko į Keniją. Panašu, kad Baracką tėvo šešėlis persekiojo ilgus metus“.
Baracko Obamos žmona Michelle įsitikinusi, kad knyga „Mano tėvo svajonės“ Barackui buvo tarsi mėginimas iš to šešėlio išeiti ir išsiaiškinti savo santykius su tėvu.
Su mama, savo knygoje rašo Barackas Obama, jis palaikė itin artimą ryšį. Praėjus keletui mėnesių po to, kai pasirodė knyga, ji mirė, pralaimėjo trumpą, bet skaudžią kovą su vėžiu. Mama skaitė knygos, kurią rašė sūnus, juodraščius. „Ji taisė nutikimus, kuriuos buvau ne taip supratęs, stengėsi nutylėti, jei kartais ne taip ją buvau apibūdinęs, bet kaipmat imdavo aiškinti, kodėl mano tėvas vienaip ar kitaip elgdavosi, ar net ginti atžagaresnius jo būdo bruožus. Ligą ji priėmė oriai ir ramiai, netgi su humoru, padėjo man ir mano seseriai toliau gyventi savo gyvenimą, bet mūsų siaubas, noras neigti ligą buvo didelis, kaip ir nuolat užplūstančios sielvarto bangos. Jei būčiau žinojęs, kad ji neišsikapstys, galbūt būčiau parašęs kitokią knygą – kur kas mažiau mąstęs apie prarandamą motiną, o labiau džiaugęsis asmeniu, kuris buvo nepajudinamas mano gyvenimo ramstis“, – savo autobiografijoje rašo Barackas Obama.
2004-aisiais, kai leidykla nusprendė „Mano tėvo svajones“ perleisti, Obama bent keletą kartų perskaitė pirmąjį knygos egzempliorių. Jis prisipažįsta net keletą kartų susiraukęs, kai pamatė nevykusiai parinktus žodžius, painesnį sakinį ar pernelyg tikslingai reiškiamus jausmus. „Man maga sutrumpinti knygą bent penkiasdešimčia puslapių, nes laikui bėgant
ėmiau labiau vertinti glaustumą. Bet negaliu teigti, kad knygoje skamba ne mano balsas; ir dabar istoriją pasakočiau visai taip, kaip prieš dešimt metų, net jei kai kurios pastraipos man pačiam, kaip politikui, nėra naudingos, nes parankios žiniasklaidos komentatoriams ir opozicijai“, – rašo prezidentas 2004 metų leidimo pratarmėje.
Rodos, Paulius Ambrazevičius, skaitydamas tą balsą irgi išgirdo. Sako, tai – knygos vertėjo Daumanto Gadeikio nuopelnas. „Studijavau politikos mokslus, esu matęs ne vieną Baracko kalbą, klausęs daugybės interviu. Net ir skaitydamas knygą lietuviškai, rodos, girdi jo balsą, pauzes, dėliojamus akcentus“, – sako Paulius primena, kad už garsinę savo autobiografijos versiją Barackas buvo apdovanotas „Grammy“ statulėle.
Knygos ištrauka:
Kilmė
Pirmas skyrius
Praėjus keliems mėnesiams po dvidešimt pirmo mano gimtadienio, man paskambino nepažįstamas žmogus ir pranešė žinią. Tada gyvenau Niujorke, Devyniasdešimt ketvirtojoje gatvėje, tarp Pirmosios ir Antrosios aveniu, ant bevardės, nuolatos kintančios ribos tarp Rytų Harlemo ir Manhatano. Šis nesvetingas kvartalas buvo pilkas ir be medžių, su suodžių spalvos laiptinėmis, kuriose didumą dienos tvyrodavo tamsūs šešėliai. Butas mažytis, kreivos grindys ir nepatikimi radiatoriai, laukujų durų skambutis apačioje sugedęs, todėl svečiams tekdavo paskambinti iš telefono aparato degalinėje ant kampo, ten naktimis budriai patruliuodavo vilko dydžio dobermanas, nepaleidžiantis iš nasrų tuščio alaus butelio.
Man tai nerūpėjo, nes lankytojų sulaukdavau retai. Tomis dienomis būdavau nekantrus, daug dirbau ir kurpiau neįgyvendinamus planus, o susitikimai su žmonėmis man rodėsi tik laiko gaišimas. Negaliu sakyti, kad nemėgau draugijos. Man patikdavo mandagiai paplepėti ispaniškai su kaimynais, atvykusiais daugiausia iš Puerto Riko, o grįždamas iš paskaitų paprastai stabtelėdavau pasikalbėti su visą vasarą atvirame prieangyje sėdiniuojančiais vaikinais apie „Knicks“ rungtynes ar vakar vakare jų girdėtus šūvius. Geru oru su kambario draugu ant gaisrinių namo kopėčių rūkydavome ir dairydavomės į miestą, gaubiamą melsvos prietemos, arba stebėdavome gretimų geresnių kvartalų baltaodžius, mūsų gatvėse vedžiojančius šunis, kad apdergtų mūsų šaligatvius. „Parše, susirink savo šūdus!“ – įspūdingai nirčiai surikdavo draugas, ir mudu juokdavomės iš šeimininko išraiškos (ir gyvūno), kai piktai niūrus ir anaiptol neatsiprašinėdamas jis lenkdavosi atlikti pareigos.
Mėgaudavausi tokiomis akimirkomis, bet trumpai. Kai kalbos įsivažiuodavo ar nuklysdavo į asmeniškumus, rasdavau priežastį atsiprašyti. Pernelyg buvau prisitaikęs prie savo vienatvės, saugiausios man būsenos.
Pamenu, panašiai, regis, apie žmones galvojo ir šalia gyvenantis senukas. Jis, aukštas, susikūprinęs, gyveno vienas; tomis retomis progomis, kai išeidavo iš namų, vilkėdavo sunkų juodą paltą ir dėvėdavo beformę fetrinę skrybėlę. Kartais sutikdavau jį grįžtantį iš parduotuvės ir pasisiūlydavau užnešti pirkinius laiptais, aukštomis jų pakopomis. Senukas dirstelėdavo į mane, gūžtelėdavo, o tada lipdami sustodavome kiekvienoje laiptų aikštelėje, kad jis atgautų kvapą. Kai pagaliau prieidavome jo butą, atsargiai padėdavau krepšius ant grindų, seniokas dėkingas tik linktelėdavo ir įėjęs pro duris užšaudavo sklendę. Abu tylėdavome, žodžiu jis nė karto man nepadėkojo.
Senioko tyla darė įspūdį; laikiau jį gimininga siela. Vėliau kambario draugas rado jį sukniubusį trečio aukšto laiptų aikštelėje, plačiai atsimerkusį, pastirusiomis galūnėmis, susirietusį it kūdikis. Susirinko būrelis; kelios moterys persižegnojo, mažesni vaikai susijaudinę kuždėjosi. Pagaliau atvažiavo sanitarai paimti kūno, o policija atrakino senuko butą. Šis buvo tvarkingas, kone tuščias – kėdė, stalas, ant židinio atbrailos stovėjo išblukęs paveikslas, vaizduojantis santūriai besišypsančią moterį tankiais antakiais. Kažkas atidarė šaldytuvą ir rado beveik tūkstantį dolerių smulkiais banknotais. Jie buvo susukti į senų laikraščių skiautes ir kruopščiai užkišti už majonezo ir stiklainių su marinuotais agurkais.
Mane paveikė scenos vienatvė, tą akimirką panorau žinoti, kuo seniokas vardu. Bet kone tuoj pat pasigailėjau šio noro ir sielvarto. Pasijutau, lyg būtų sulaužytas nebylus mūsų susitarimas – tarsi tame tuščiame kambaryje senukas pagaliau kuždėtų nutylėtą istoriją, aiškintų man tai, ko mieliau negirdėčiau.
Minėto skambučio sulaukiau maždaug po mėnesio, šaltą, niūrų lapkričio rytą, saulei slepiantis už debesų antklodės. Gaminausi pusryčius, ant viryklės burbuliavo kava, keptuvėje čirškė du kiaušiniai, draugas padavė man telefoną. Linija baisiai šnypštė.
– Bari? Bari, ar čia tu?
– Taip... Su kuo kalbu?
– Bari... čia tavo teta Džeinė. Iš Nairobio. Ar girdi mane?
– Atsiprašau, kas, sakėte, esate?
– Teta Džeinė. Klausyk, Bari, mirė tavo tėvas. Žuvo per automobilio avariją. Alio? Ar girdi mane? Sakau, tavo tėvas žuvo. Bari, prašau paskambinti ir pranešti savo dėdei Bostone. Dabar negaliu kalbėti, gerai, Bari? Paskambinsiu vėliau...
Ir viskas. Ryšys nutrūko, atsisėdau ant sofos ir uosdamas virtuvėje svylančius kiaušinius spoksojau į sutrūkinėjusį tinką, mėgindamas aprėpti savo netektį.
Tėvas man buvo tikras mitas, ir didesnis, ir mažesnis už žmogų. Iš Havajų jis išvyko 1963 m., kai tebuvau dvejų, tad mažas būdamas pažinojau jį tik iš mamos ir senelių pasakojimų. Visi jie turėjo savo mėgstamiausius, kuo sklandžiausius, nuolat kartojamus, tad nugludintus. Prieš akis vis dar regiu senelį, kurį vadinome Grampsu, po vakarienės atsilošusį sename krėsle, gurkšnojantį viskį ir besivalantį tarpdančius cigarečių pakelio celofanu, pasakojantį, kaip mano tėvas dėl pypkės kartą vos nenumetė vyro nuo Pali apžvalgos aikštelės...
– Tai va, tavo mama su tėčiu nusprendė apvežti draugą apie salą, kad šis pasigrožėtų vaizdais. Jie nuvažiavo į apžvalgos aikštelę, Barakas tikriausiai visą kelią važiavo priešinga puse...
– Tavo tėvas buvo baisus vairuotojas, – paaiškina man mama. – Jis nuolat pervažiuodavo į kairę pusę, kaip vairuoja britai, o jei jam ką nors pasakydavai, tik skųsdavosi, kokios paikos amerikiečių taisyklės...
– Na, tą kartą jie nuvažiavo sveiki gyvi, išlipo lauk ir sustojo prie turėklo pasigėrėti vaizdu. Barakas papsėjo pypkę, kurią jam buvau padovanojęs per gimtadienį, kandikliu viską rodė kaip koks jūrų kapitonas...
– Tavo tėvas labai didžiavosi ta pypke, – vėl pertraukia mama. – Mokydamasis visą vakarą ją rūkydavo, o kartais...
– Klausyk, Ana, ar nori pati pasakoti istoriją, ar leisi man baigti?
– Atsiprašau, tėti. Pasakok.
– Žodžiu, tas vargšas svečias – jis taip pat buvo studentas iš Afrikos, ką tik išlipęs iš laivo, ar ne? Matyt, vargšeliui padarė įspūdį, kaip Barakas mosavo savo pypke, nes paklausė, ar negalėtų ir jis dūmo patraukti. Tėtis kiek pagalvojo ir sutiko, o tas vyriokas vos trūktelėjęs baisiausiai užsikosėjo. Taip užsikosėjo, kad pypkė išsprūdo iš rankų ir nukrito per turėklą žemyn, trisdešimt metrų nuo uolos, – senelis nutyla, trukteli iš gertuvės, tada kalba toliau: – Na, tavo tėčiui pakako mandagumo palaukti, kol draugas baigs kosėti, o tada liepė lipti per turėklą parnešti pypkės. Tas tik dirstelėjo žemyn, koks status šlaitas, ir pažadėjo Barakui nupirkti naują...
– Visai protinga, – iš virtuvės įsiterpia Tutė.
(Močiutę Madleną vadinome Tute, havajietiškai „tutu“ reiškia „senelę“. Man gimus ji nusprendė esanti dar pernelyg jauna, kad būtų vadinama močiute.)
Senelis susiraukia, bet nusprendžia nekreipti į ją dėmesio.
– ...bet Barakas žūtbūt norėjo atgauti pypkę, nes ši jam buvo dovanota, nepakeičiama. Vyriokas dar kartą žvilgtelėjo žemyn, vėl papurtė galvą, ir tada tavo tėtis, pakėlęs jį nuo žemės, jau ruošėsi kelti per turėklą!
Senelis garsiai prunkšteli ir pliaukšteli sau per kelį. Jam juokiantis mintyse regiu tėvą, tamsų ryškios saulės fone, prasikaltėlis, iškeltas į orą, skeryčioja rankomis. Bauginantis vykdomo teisingumo vaizdas.
– Tėti, jis gi neperkėlė jo per turėklus, – neramiai žiūrėdama į mane įsiterpia mama.
– Į mus jau spokso aplinkiniai, – gurkštelėjęs viskio, senelis pasakoja toliau: – O tavo mama maldauja Baraką liautis. Spėju, kad jo draugas sulaikęs kvėpavimą meldėsi. Po poros minučių tavo tėtis pastatė jį ant kojų, patapšnojo per nugarą ir kuo ramiausiai pasiūlė prisėsti alaus. Ir ką tu pasakysi, taip elgėsi ir per visą kelionę – lyg nieko nebūtų nutikę. Grįžus namo tavo mama, žinoma, tebepyko. Tiesą sakant, su tėčiu beveik nekalbėjo. Barakas irgi ne ką tepadėjo, o kai mama pasakojo mums, kas nutiko, tik papurtė galvą ir nusijuokė. „Nusiramink, Ana“, – tarė jai; tavo tėtis kalbėjo sodriu baritonu ir su britišku akcentu. Senelis įtraukė smakrą norėdamas pavaizduoti jį kuo tiksliau: – Ana, nusiramink. Tik norėjau pamokyti tą vyrioką deramai elgtis su kitų žmonių nuosavybe!“
