R.Goldsmith per 20 darbo BBC metų tapo žinoma šio televizijos kanalo žurnaliste, pelniusi ir apdovanojimų, o programas „Front Row“ ir „Crossing Continents“ ji pristatė keliaudama po pasaulį. Ji ne vienoje šalyje pristato verstinę literatūrą, R.Smith vadovauja įvairioms kultūrinėms organizacijoms, o su Lietuva ją sieja dar ir tai, kad ji parengė specialų leidinį „The Baltics Riveter“, kuriame pristatomi Lietuvos, Latvijos ir Estijos autoriai – balandžio mėnesį Baltijos šalys Londono knygų mugėje dalyvaus garbės viešnių – „Market Focus“ – teisėmis.
– Kaip jūs susipažinote su lietuvių literatūra? Kokie autoriai patraukė jūsų dėmesį ir, kokie jūsų nuomone, yra būdingi mūsų literatūros bruožai?
– Per paskutinius kelis mėnesius aš su malonumu panirau į Lietuvos, Latvijos ir Estijos literatūrą ir kraštovaizdį – ruošiau specialų „The Baltics Riveter“ žurnalo numerį ir susitikau su dvylika autorių, po keturis iš kiekvienos šalies, kurie bus šių metų Londono knygų mugės „Market Focus“ programos svečiai. Lankiausi Vilniaus knygų mugėje, kur nacionalinei televizijai kalbinau keturis jūsų autorius. Man buvo be galo įdomu susitikti didį poetą, disidentą ir eseistą Tomą Venclovą – Brodskio, Miloszo ir Achmatovos draugą. Tai – šios pasaulio dalies herojai, kurių paminklai puošia miestų aikštes. Vilniuje taip pat buvau Literatų gatvėje – tai šio miesto duoklė praeičiai.
Šiuo metu Baltijos šalyse vis dar kuriama ir skaitoma nuostabi poezija, tačiau labiausiai klesti atsiminimų, autobiografinė fikcija bei istoriniai romanai. Grožinė literatūra rašoma įvairiausiais stiliais – kai kurios knygos eksperimentinės ir abstrakčios, kai kurios grafiškos, paremtos siužeto vystymu arba romantiškos, tačiau, skirtingai nuo Didžiosios Britanijos, čia kuriama mažiau apsakymų, kriminalinių romanų ir mokslinės fantastikos. Galbūt Baltijos šalys jau praeityje iškentė pernelyg daug nutrauktų gyvenimų, kriminalinių istorijų ir distopijų. Dabar jos nori atsiverti. Pirma mano kelionė į šį regioną buvo vizitas į Taliną praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje – rengiau reportažą BBC apie pokyčius Estijoje, iškovojus nepriklausomybę. Visų šių trijų šalių istorijos žymi pokyčių vingius: nepriklausomybę keitė okupacija ir išsilaisvinimo kovos. Taip ilgai buvusios kartu sovietų okupacijoje, dabar jos sėkmingai iš naujo apibrėžia savo literatūrą ir kalbas.
Šių šalių sugebėjimas atsitiesti ir atgimimas yra įkvepiantis ir atimantis kvapą – ir kai vaikštau restauruotomis gatvėmis ir girdžiu žmonių istorijas, matau, kad visa tai tęsiasi. Ir „The Baltics Riveter“ yra duoklė kai kurioms iš tų istorijų, gimstančių šioje naujoje laisvės eroje. Visi trys Londono knygų mugės dienos autoriai yra išskirtiniai, – kaip vienas iš mano kolegų sakė: „Baltijos atsakas JK Rowling“. Tačiau ar britų skaitytojai juos žino? Tikiuosi, kad perskaitę tą žurnalą sužinos, kas yra Kristina Sabaliauskaitė, Nora Ikstena ir Mihkelis Muttas, kurie tapo ne tik žurnalo kviestiniais redaktoriais, bet čia ir spausdinamos jų romanų ištraukos bei recenzijos.
– Iki šiol angliškai kalbančiose šalyse nebuvo lietuvių autorių proveržio, ir daug kas Londono knygų mugę vertina kaip puikią galimybę. Ar manote, kad dalyvavimas joje išties gali būti tas ilgai lauktas lietuvių autorių įžengimas į britų knygų rinką?
– Londono knygų mugė yra „viskas arba nieko“ laikas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių autoriams. Nesakau, kad mugė yra atsakas į visas problemas, tačiau tai yra galimybė lietuvių literatūrai anglų kalba būti pastebėtai labai plačiai, globaliu mastu.
Žinoma, daug kas priklauso nuo to, ar tinkamas autorius ir tinkama knyga randa tinkamą leidėją ir vertėją ir pasirodo tinkamu laiku, kaip aktyviai prie to palaikymo prisideda Lietuvos kultūros institutas. Didžiojoje Britanijoje mes kur kas daugiau nei jūs naudojame socialinius tinklus, reklamą, prekių ženklų kūrimą, tačiau jūs suprantate tai ir mūsų rinką, taigi turite puikią galimybę. Ir tai gali nuskambėti senamadiškai, tačiau jeigu knyga yra išties gera, ji sulauks dėmesio – dažnai informacija apie ją tiesiog sklinda iš lūpų į lūpas.
Ir tai gali nuskambėti senamadiškai, tačiau jeigu knyga yra išties gera, ji sulauks dėmesio – dažnai informacija apie ją tiesiog sklinda iš lūpų į lūpas.
– Praėjusiais metais Leipcigo knygų mugėje viena didžiausių sėkmių buvo Antano Škėmos knygos „Balta drobulė“ vertimas į vokiečių kalbą. Ar jau skaitėte šią knygą? Ir kas, jūsų nuomone, labiausiai prisidėjo prie tokios sėkmės? Pamenu, kalbant su leidėjais prieš tą mugę buvo girdėti ir skeptiškų balsų – labai sunku reklamuoti autoriaus iš nedidelės šalies, kuris jau yra miręs, knygą.
– Aš dar neskaičiau „Baltos drobulės“, tačiau daug girdėjau apie ją ir labai nekantrauju ją perskaityti, tiesiog laiko klausimas, kada tai padarysiu (per savaitę aš perskaitau 2-3 knygas). Knyga jau išversta į anglų kalbą, taigi ji turi puikias galimybes.
Nemanau, kad žinios apie A.Škėmos knygą sklaidai pakenks tai, kad jis jau miręs. Shakespeare'as yra miręs. Pagrindinė problema yra tai, kad iš buvusio sovietinio bloko atkeliauja labai labai daug autobiografinių/ istorinių romanų ir prisiminimų knygų – ir tai visiškai suprantama, nes tokiu būdu šių šalių žmonės bando suvokti savo sudėtingą praeitį – taigi net labai puikiems romanams sudėtinga tapti bestseleriais. Tačiau labai mažai verstinių knygų tampa bestseleriais, ir nemanau, kad tai turėtų būti tikslas.
– Jūs lankėtės Vilniaus knygų mugėje. Kokie jūsų įspūdžiai iš šio renginio?
– Mano manymu, mugė nuostabi. Labai draugiška atmosfera, daug veiksmo, tačiau ji nėra slegiančiai milžiniška. Man patiko, kad, skirtingai nuo Londono knygų mugės, ji atvira visiems žmonėms. Mačiau tiek daug šeimų, vaikų, kitų skaitytojų, perkančių knygas. Be to, man labai patiko, kaip Vilniuje yra pažymimi iliustratoriai – visur, kur ėjau, mačiau nuostabius paveikslų demonstravimus, parodas. Jūsų iliustratoriai – praeities ir šiuolaikiniai – yra nuostabūs.
– Kalbant su Londono knygų mugės organizatore, tarp naujausių Didžiosios Britanijos leidybos tendencijų ji pažymėjo augantį susidomėjimą verstine literatūra. Ar sutinkate su ja?
– Verstinė literatūra išties populiarėja. Tai nedidelis augimas – tačiau jis niekuomet nebus labai didelis, nes mes iš dalies esame arogantiški skaitytojai, tačiau kai kurių kriminalinių romanų vertimų populiarumas padėjo atverti duris ir kitai verstinei literatūrai.
Be to, Didžiosios Britanijos vertėjų bendruomenė yra labai aktyvi, profesionali ir bendradarbiaujanti – tai leidžia sukurti vieningą frontą – o mažesni nepriklausomi leidėjai, kurie neretai ir publikuoja verstinę literatūrą – yra labai kūrybingi ir užsidegę.
Mes turime geriau suprasti jus per poeziją – Venclova yra skvarbus klasikas, toks, koks buvo Miloszas – dar vienas iš mano mėgstamų autorių. Vakaruose poezija populiarėja – nuostabus laikas dalintis savo istorijomis.
– Kai kurie kritikai teigia, kad užsienio autoriams lengviau įžengti į Didžiosios Britanijos rinką dėl multikultūrinių tradicijų. Ar sutinkate su šia mintimi?
– Galbūt, tačiau tai galioja tik didmiesčiams, tokiems kaip Londonas, Mančesteris ar kitiems miestams – regionai ir mažesni miestai kur kas mažiau atviri multikultūriškumui, ypač po „Brexit“ referendumo.
– Tomas Venclova, duodamas interviu „The Spectator“, sakė: „Poezija visuomet turėjo kur kas didesnę svarbą Rytų Europoje ar Rusijoje nei Anglijoje ar Prancūzijoje. Kažkada rašiau, kad Vakaruose poezija gyvuoja universitetų miesteliuose, o mūsų šalyse ji daugiausia gyvuoja kalėjimų barakuose. Toks yra skirtumas“. Ar sutinkate su juo? Ir ar jaučiate, kad skirtingose Europos šalyse yra nemenkų kultūrinių skirtumų, kurie nulemia skirtingą literatūros suvokimą ir jos reikšmę?
– Tarp jūsų ir mūsų kultūrų yra didelių skirtumų. Jūs kentėjote tiek daug, ir visa tai vyko taip neseniai. Daugelis šeimų Didžiojoje Britanijoje karo kančias patyrė labai seniai, nors mus vis dar labai domina abiejų pasaulinių karų istorija. Mūsų karo meto poetai buvo nuostabūs, tačiau dabartinės tendencijos yra visai kitokios. Mes turime geriau suprasti jus per poeziją – Venclova yra skvarbus klasikas, toks, koks buvo Miloszas – dar vienas iš mano mėgstamų autorių. Vakaruose poezija populiarėja – nuostabus laikas dalintis savo istorijomis.
– Prieš Leipcigo knygų mugę buvo daug kalbų, ko reikia knygos pripažinimui užsienyje: kūrinio, kuris atskleistų nacionalinius aspektus, o galbūt tokio, kuris tiktų globalesniam skaitytojui, su kuriuo nesunkiai galėtų susitapatinti skaitytojas bet kurioje šalyje. Visgi daugelis pripažino, kad vieno recepto nėra. Ko, jūsų nuomone, reikia, kad knyga sugebėtų gauti pripažinimą tokioje didelėje rinkoje kaip Didžioji Britanija?
– Apie tai jau kiek kalbėjau atsakydama į ankstesnį klausimą. Asmeniškai aš nemėgstu „globalių romanų“ ir „tautinių romanų“, tačiau tikiu, kad geras romanas ar eilėraštis tam, kad jam pasisektų, privalo turėti „globalią svarbą“ ir naratyvą. Kitais žodžiais tariant, net jeigu tai yra trumpas romanas iš mažos šalies, net jeigu jis yra verstas, jeigu jis yra puikiai parašytas ir paliečia tavo širdį, nesvarbu, kurioje šalyje jis parašytas, jam pasiseks. Žinoma, jis negali būti pernelyg „svetimas“ ar neįprastas. Mes mėgstame savo greitai skaitomus romanus ir savo didžiulės apimties romanus, nuo kurių neįmanoma atsiplėšti.
Dažnai, perskaičiusi verstinę knygą, duodu ją paskaityti savo mamai, ji dažnai sako, kad knyga jai yra pernelyg „eksperimentinė ar keista“. Tai nereiškia, kad jūs neturite rašyti kitokių romanų vien tam, kad įtiktumėte mūsų skoniui – tiesiog tai reiškia, kad negalite kiekvieną kartą tikėtis laimėti aukso puodą. Mano nuomone, puiki idėja, kai mažos šalys, norėdamos būti pastebėtos, bendradarbiauja – ir Baltijos šalys būtent taip ir daro.
– Ką, jūsų nuomone, verstinė literatūra duoda skaitytojui?
– Langą į pasaulį.
– Daugelyje šalių ekspertai pastebi mažėjantį susidomėjimą skaitymu. Ar, keliaudama po pasaulį, visur pastebite tą patį? Galbūt atsiranda nauji skaitymo įpročiai, formos?
– Tai galima pastebėti visur – žmonės daugiau skaito mobiliuosiuose telefonuose, planšetiniuose kompiuteriuose, jiems sunkiau sukoncentruoti dėmesį, televizija ir kinas dominuoja ir t.t.
Didžiojoje Britanijoje susiduriame ir su raštingumo problema, nors mes esame laikomi knygų mėgėjais – mokyklose yra daugybė mokinių, kurie neturi pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Dėl mažinamų lėšų savivaldybėms Didžiojoje Britanijoje uždaromos bibliotekos – tai nėra gerai sveikai demokratijai.
Tačiau keliaujant daugybėje šalių mane džiugina susidomėjimas skaitymu ir literatūriniai renginiai – žinoma, Baltijos šalys, tačiau taip pat ir Islandija, Vokietija, Austrija, Artimieji Rytai. Čia tiek daug suaugusiųjų ir vaikų dievina knygas – spausdintas knygas! Taigi, mes turime vilties.
– Kokią paskutinę knygą jūs skaitėte ir kokią knygą perskaityti rekomenduotumėte kiekvienam?
– Kadangi turėjau perskaityti ir recenzuoti šiuos kūrinius „The Baltic Riveter“, perskaičiau trijų Londono knygų mugės Dienos autorių knygas – K.Sabaliauskaitės „Silva rerum“, N.Ikstenos „Soviet Milk“ bei Mihkelio Mutto „The Inner Immigrant“.
