Todėl prisipažinsiu, kad apsidžiaugiau sužinojusi, jog šių metų Pirmosios knygos konkursą laimėjo Dovydo Grajausko eilėraščių rankraštis. Jo tekstus jau buvo galima girdėti praktiškai visuose poezijos festivaliuose, o perskaityti – daugelyje kultūrinių leidinių. Juos lydėjo nemažai palankių atsiliepimų ir viena iš jų plitimo priežasčių – jaunas autorius suprato, kokiame poezijos fone atsiduria jo tekstai. Dar prieš išleidžiant debiutinį tekstų rinkinį atrodė, kad jis jau turėjo tikrai nemenką pluoštą, neblogai atskleidusį, kuo jis, kaip kūrėjas, domisi ir kaip rašo. Nebuvo aišku tik tai, kokią formą jie galėtų įgauti. Apie reiškinius atrinkta reprezentacinė dalis iš skirtingose viešose erdvėse publikuotų tekstų archyvo.
Grajausko atvejis yra iš tų kol kas retesnių, kai debiutiniuose tekstuose matyti pozicija ir motyvuojamas kalbėjimas, stilius atitinka žiūrą.
Grajausko atvejis yra iš tų kol kas retesnių, kai debiutiniuose tekstuose matyti pozicija ir motyvuojamas kalbėjimas, stilius atitinka žiūrą. Gal todėl nustebau aptikusi vieną įspūdį iš pirmojo knygos pristatymo, kad „būdamas jautrus ir subtilus [poetas], lyg ir slepia kažką iš savojo pasaulio“ („Klaipėda – literatūros debiutų miestas“). Šie žodžiai (ne visai svarbu, ar persakyti kito, ar cituoti tiksliai) rodo tipinę nuostatą apie debiutantus, šabloniškai suponuojančią, koks „būna“ jaunas kuriantis žmogus: jautrus, ieškantis, ateityje išsipildysiantis. Vis dar atrodo, kad ironija, cinizmas, skepsis – išaugama jaunatviška priedanga ir priemonės, būdingos gimti maišto kalbai, o ne rimtai vertinti tikrovę. O kas, jeigu ne?
Užsiminti apie tai verta, nes panaši, kaip minėtame pavyzdyje, suniveliuojanti ir lūkesčiais apkarstyta mąstysena yra vienas pagrindinių Grajausko kritiškos poezijos objektų. Daugelio tekstų centre – buitinėse situacijose pasitaikančios elgsenos, savižinos, pristatomos kaip kažkas, kas savaime nepabaigiamai reiškia ir reiškiasi. Knygoje tai „gamtiniai“, „fiziniai“, „psichosomatiniai“ reiškiniai, kuriuos įmanoma efektingai stebėti per kalbą. Kone ryškiausia pasitelkiama komunikacija su nuostatomis, šūkiais, klišėmis, dominuojančiais viešajame diskurse, kita vertus, kaip kritikos objektas aktualus ir poezijoje (bet ne kasdienybėje) ne toks jau retas pomėgis griebtis kasdienybės metafizikos. Grajauskui jie – ir taikiniai, ir medžiaga kalbėti. Poezijoje ši strategija, sakytum, nėra nauja: Benediktas Januševičius žaidybiškai į kalbą žvelgia kaip į problemą, ji suvokiama kaip galios išraiška, tik jos formos ir mąstymo turiniai prasilenkia, jau skaityti Artūro Valionio polifoniški tekstai taip pat kūrė dialogines situacijas. Grajausko (beje, kaip ir vyresniojo, Gintaro Grajausko) poezija iš šio lauko išsprūsta, nes nesiekia užsisklęsti literatūros problemose, jos atrodo pernelyg hermetiškos.
Apie reiškinius galima skaityti dvilypiškai: pirmiausia, tekstai yra galimas poezijos suliteratūriškėjimo antikomentaras. Knygos sudarymo principas tekstus skirstyti į „gamtinius“, „fizinius“ ir „psichosomatinius“ reiškinius (nors Grajausko tekstai apskritai yra susiję), skamba kaip tam tikras atkirtis, įvairialygmenis poezijos nudanginimas ir įžeminimas. Apie reiškinius į viską stengiamasi žvelgti realistiškai, be pagražinimų ir ne „iš aukšto“, tad ir poezija nepristatoma kaip elitaristinis žanras. Rašoma taip, kaip bendrauja statistinis pilietis, kuriam nesvarbūs intertekstualiniai viražai. Naudojamasi šablonais – tekstas gali persikūnyti į šiandieniškai perkonstruotą liaudies dainą ar humoristinę dažnutę, taikyti stilistines kaukes. Užuot rašius užuolankomis, linkstama išsisukinėti nuo stereotipiškai suvokiamos literatūrinės kalbos, tačiau kartu gebama chameleoniškai naudotis jos teikiamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, į tokius dalykus kaip patosas žvelgiama produktyviai, pagal paskirtį, mat jis pasitelkiamas pačiam patosui išryškinti. Smagus paradoksas: turi pripažinti, kad bendrasis kontekstas atrodo puikiai pažįstamas, o įžeminta poezija vis tiek atlieka savo funkciją. Šįkart per ją galime stebėtis ir reflektuoti savo mąstymo autentiškumą.
Grajauskas atrodo iš tų poetų, kurie yra labiau praktikai, o ne teoretikai, tad „praktinė žiūra“ autoriui leidžia išvengti tiesmuko bandymo kalbą paversti gražiais ar „poetiškais“ buities-būties atradinėjimais.
Bent man visai nenuostabu, kad jo tekstuose ir dvasinės praktikos, efemerija racionalizuojamos, o religinės situacijos tolygiai kaip ir pasakų siužetai iš mitinės sferos perkeliamos į realistinę, šmaikščiai vertinami šiuolaikinio žemiško gyvenimo dėsniais. Grajauskas atrodo iš tų poetų, kurie yra labiau praktikai, o ne teoretikai, tad „praktinė žiūra“ autoriui leidžia išvengti tiesmuko bandymo kalbą paversti gražiais ar „poetiškais“ buities-būties atradinėjimais. Visai suprantama – poezijos galia neretai suvokiama kaip galimybė įkontekstinti, sumetaforinti pojūtinę tikrovę, suartinti realybėje nederančias sritis. Grajausko poetinis tekstas tampa erdve išryškinti situacijas, kai žodžiai (teorijos) skiriasi nuo veiksmų, tropais ir simboliais prisodrinta kalba gali ir neatrodyti utilitari. Subjektai, pavyzdžiui, jausmus tiesiog reiškia, apsieidami be metaforinės kalbos. Tad tekstuose galima jaustis tiesiog „kažkaip“: „viskas gerai, tik kažkaip / keista, kažkaip viskas labai / netgi gerai, o keista“ (p. 56). Ironija ar cinizmas nėra tiesiog nebrandi priedanga – tai poetinio pasaulėvaizdžio dalis, kurią atimti iš šių tekstų reikštų juos nususinti.
Kita vertus, Grajausko poezija kalbos priemonėmis kreipiasi į socialinę sritį. Šia prasme ji tapo skirtingų kartų tikėjimų, šiuolaikinės gyvensenos pastišu. Apie reiškinius taip pat galima pavadinti knyga be primygtinai brukamos metafizikos, reikalaujamos iš kasdienybės, tačiau jos neeliminuoja, jau vien todėl, kad palieka svarbia poteme. Palaikoma ir diskutuojama su požiūriu, kad kiekvienas yra tarsi Dievas, o Dievas irgi buvo žmogus. Biblijinės žvejo, ganytojo, prisikėlimo situacijos nusimbolinamos taip pat ieškant jose prasmės, o Dievas joje – irgi apreiškimas, galiausiai esantis vienu iš jaustukų ir nuvalkiotų ikoniškų klišių (panašiai kaip „žvaigždė“), ironizuojanti ne tiek religingumą, bet apskritai kliovimąsi stabais: „iš pirmo žvilgsnio sakytumei: / Dievas, betgi atidžiau pažiūrėjus – // humana“ (p. 8). Buvimas „dievu“ jau netekęs pirminės paskirties, nebe tolygus išskirtinumui, o kartu kalboje ženklina reikšmių pakitimą ir skirtingai jomis varijuojančias auditorijas. Į lygiavertę (ne)galios poziciją Grajausko tekstuose papuola ir rašytojo vaidmuo, ir jo veiklos svarba.
Apskritai Apie reiškinius atitinka tendenciją, kai tekstai išauga iš etinės dimensijos, demonstruoja neįkyrų dekonstrukcinį santykį su tikrove. Šiuose tekstuose ne dvejojama ar paliekama erdvės nežinomybei, o aiškiai sureaguojama į neatitikimus („būti jaunam – šaunu / žengti pirmyn – šaunu // ai nu“, p. 18), kartu tarsi klausiant, kas jais laikoma. Kadangi visa suvokiama kaip kažkas, kas nepaliaujamai reiškiasi, reaguojama ne tam, kad tai keistųsi: tiesiog nieko nėra amžino, o tariami nemarūs dydžiai ir vertybės (t. y. žodis, kurio autorius, nujaučiu, purtytųsi), kuriais dažniausiai siekiama sukurti galios santykį, aiškinti apie moralę, kaip tą daro ir interpretuojami šventraščiai, ir literatūra, realybėje reiškiasi subjektyviai. Bene stipriausiai atsiskleidžia viso ko reliatyvumas: vienos tiesos, visuotinio gėrio ir gražumo nėra. Tad ir rašoma (fantazuojama?) ne apie tai, kas svetimai patirčiai neprieinama, kalba sugebama ir neperlenkti („ir šitaip neviltinga viskas / kad jau nieko“, p. 107). Taip Grajausko rašymo būdas kuria dar vieną paradoksą: beda pirštu į ydas, tačiau neturi nieko bendra su išmintingu samprotavimu, kas yra moralu ar kaip tik nemoralu, nepaiso išankstinių lūkesčių, kuo turėtume susirūpinti (arba rašytojas tarsi ganytojas turėtų surūpinti). Šis kalbėjimas vis tiek išlieka atviras: „aš tikėjau tikėti negalima niekuo“ (p. 104) – galima nuspręsti, kur dėti savo kablelį. Tai vienas iš gyvybingiausių pastišo – paslėpto juoko, kylančio iš beprasmybės – pavyzdžių.
Knyga Apie reiškinius dedikuojama įvairiems niekdariams ir netikėliams (dažniausiai, ką jais laikome, irgi priklauso nuo požiūrio), priešinasi veidmainiškumui, prisitaikėliškumui. Visokio plauko teisybės ieškotojai Grajausko tekstuose yra ir „savi“, ir „kiti“, visokie nesuprastieji ar „šimtąkart girdėtų kitiems nutikusių istorijų pasakotojai“, tačiau pats kalbantysis nėra nei vienas, nei kitas, galbūt priešingai – yra jie visi. Apskritai šioje poezijoje autoriaus instancijos svarmenys perduodami personažams, vyksmo dalyviams, kurių lūpose kūrybinė forma virsta dainuškomis, o dvasinės patirties paieška niekur nenuveda. Grajausko tekstuose atsiranda ir vienas bevardis Personažas, kuris taip pat nužemintas ir nepanašus į pasaulio sąžinę (koks buvo Marcelijaus Martinaičio Kukutis, kuris neabejotinai padarė didelę įtaką įvairiabalsiams poezijos personažėjimams), bet išlaiko šiuolaikiško folkloriškumo (subendrėjusio statistinio mąstymo) funkciją. Tiesa, ši vieno Personažo koncepcija įdomi, tačiau atrodo viena iš daugelio tiražavimų, paskęsta visos knygos kontekste, nesuformavusi išskirtinesnio ar nuoseklesnio „giedojimo“. Juk visą knygą galima skaityti gan vientisai.
Dovydo Grajausko knyga Apie reiškinius – iš prigimties yra performatyvi ir efektinga, atpažįstama, atvirai gelianti ir žaisminga, o labiausiai – neprašanti to, kas apsireiškia iš gyvenimo, įvardyti drąsa. Bet tai nereiškia, kad poezija yra primityvesnė, pernelyg lengvabūdė. Ar dar blogiau – kad ji nėra poezija. Teko skaityti ir tiesmukesnių, moralistinių Grajausko eiliavimų, tinkančių stand-up’ams arba greit plintančios internetinės poezijos scenai. Nors įmanomi skirtingi sklaidos būdai ir didelei daliai jų tinka būti įgarsintiems, gerai, kad pirmajai knygai tekstai yra atrinkti ir paieškota sąsajų, jog ji atrodytų vientisesnė. Numanau, kad sulig ja niekas nesibaigia.
Dovydas Grajauskas, Apie reiškinius: Eilėraščiai, serija Pirmoji knyga, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017, 112 p., 500 egz. Dailininkė Dalia Kavaliūnaitė.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.7
