Apie autorę ir iliustratorę Beatrix Potter (1866–1943) pasauliui vėl buvo priminta prieš ketverius metus, kai kino ekranuose pasirodė režisieriaus Chriso Noonano filmas, biografinė drama, „Panelė Potter“ („Miss Potter“). Tai istorija apie vieną svajoklę pasiturinčių tėvų dukterį, kuri užuot rūpinusis aukštuomenės arbatėlėmis ir kitais suaugusiųjų reikalais daug mieliau laiką leidžia kurdama ir iliustruodama linksmas pasakėles apie gyvūnus. Galop autorės talentą įvertina vienas jaunas leidėjas ir taip prasideda naujas panelės Beatričės gyvenimo etapas: mažutės knygelės graibstomos vos pasirodžiusios, skaitytojai – ne tik vaikai, bet ir jų tėvai...
Apie autorę ir iliustratorę Beatrix Potter (1866–1943) pasauliui vėl buvo priminta prieš ketverius metus, kai kino ekranuose pasirodė režisieriaus Chriso Noonano filmas.
Galbūt tada ne vienas bandė rasti ką nors šios britų autorės išversto į lietuvių kalbą ir rado: 1995 m. išleista pasaka „Puškutė“ (tiesa, versta iš rusų kalbos Dalios Montvilienės), o 1998 m. „Vyturys“ išspausdino seriją knygelių: „Pasaka apie dvi negeras peles“, „Pasaka apie pelę Švaruolę“, „Pasaka apie triušį Petriuką“, „Pasaka apie žvejį Džeremį“ (iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas). Ir tik šiemet sulaukėme naujo leidimo ir kitų istorijų, sudėtų į storą, šviesią, gausiai iliustruotą margą knygą.
Knyga „Pasakos“ pradedama istorija apie triušelį Petriuką. Tai pirmoji B.Potter publikuota pasaka, išspausdinta 1902 m., ir iš karto pavergusi skaitytojų širdis. Triušelis įsmunka į ūkininko daržą, nusprendžia pasmaližiauti, bet netikėtai pastebėtas jis turi skuosti, kiek kojos neša – regis, kasdienė ilgaausio istorija, bet... Tik Petriukas vilki mėlynu švarkiuku, avi mažučius batukus, tik jis namo parneša nosinėje suvyniotų svogūnų motulei, kuri turi miške prieskonių ir kiškių tabako krautuvėlę. Ne mažiau mieli ir kitų istorijų pagrindiniai veikėjai: ežienė Adatina, skalbianti ir krakmolijanti miško gyvūnų drabužėlius, voveriukas Riešutukas, demonstruojantis senai pelėdai liaudies išmintį ir taip bandantis jos kantrybę, varlinas Džeremis, poilsiaujantis kaip tikras britų džentelmenas, katinas Ryžis ir terjerų veislės šuo Rapsas, turintys įvairių daiktelių krautuvėlę ir t.t.
 |
| Leidyklos „Alma littera“ nuotr./Knygos viršelis |
Be kita ko, knyga pilna ypatingų iliustracijų: gyvūnai personifikuoti, tačiau nepraradę tikroviškos išvaizdos (B.Potter gyvūnėlius prisijaukindavo ir piešdavo pasitupdžiusi priešais save); iliustracijų fone užfiksuota Didžiosios Britanijos gamta taip tiksliai, kad B.Potter biografai dar ir šiandien nesunkiai atpažįsta tas vietas; gausu smulkiai ir tiksliai išpieštų audinio raštų, laukinių ir dekoratyvinių augalų detalių, atskleidžiančių autorės kruopštumą ir ypatingą gebėjimą švelniais tonais perteikti supančią aplinką, jai suteikiant ir pasakišką nuotaiką. Pavyzdžiui, mažutės iliustracijos fone pateikiamas peizažo fragmentas, matoma rudeninių medžių apsupta salytė, lygus ežero paviršius... Ir keli mažulyčiai plausteliai, kuriais į salą riešutauti iriasi voverės, prie šonų pasikabinusios drobinius maišelius.
Taigi perskyra tarp natūraliosios tikrovės ir fantazijos Potter istorijose virsta blankiu ūkeliu, todėl patikėti lengva net suaugusiam. Istorijos patrauklios ir tuo, kad jose veikia maži šalia mūsų gyvenantys padarėliai – kiškiai, voverės, katės, šunys, antys, ežiai, pelės, varlės ir pan., tačiau visi jie turi šį tą žmogiško – silpnybių ir ydų, bet dėl to tik dar žavesni. Knygoje prieš kiekvieną pasaką ar pasakojimą trumpai pristatomos sukūrimo istorijos, iš kurių sužinome, kad Potter iš tiesų kai kurias asmenybes „skolinosi“ iš savo aplinkinių, pagrindiniais veikėjais paskirdavo mylimus savo ūkio gyvūnus, girdėtus linksmus nutikimus panaudodavo savoms istorijoms (pavyzdžiui, istorija, nutikusi Glosterio miesto siuvėjui, kurio užsakymą per naktį pabaigė pelės (realybėje – du jo padėjėjai). Visas Potter istorijų pasaulis – tai neatskiriama vaizduotės ir tikrovės, vaizdo ir teksto žaismė, įtraukianti į save kiekvieno smalsūno dėmesį, skatinanti prikišus nosį tyrinėti viską iki smulkiausios detalės.
Veikiausiai todėl naktimis, kai mažieji jau miega, šiltas galvas padėję ant kelių, didelis žmogus akimis bėga per puslapius, negalėdamas atsitraukti. Ir taip kasnakt – vis į priekį. O paskui – patys gražiausi sapnai.
Vertinimas 5/5
