– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Kai buvau aštuonerių, pradėjau rašyti trumpas fantastines istorijas apie gyvūnus. Nuolat kurdavau naujas istorijas ir galvodavau apie neįtikėtinus nuotykius. Vidurinėje mokykloje užsiėmiau kitais dalykais, pavyzdžiui, kurdavau muziką. Sulaukęs devyniolikos nusprendžiau tapti rašytoju. Įstojau į universitetą ir studijavau kalbą, literatūrą ir teatrą. Po studijų, užuot ieškojęs darbo, parašiau savo pirmąjį romaną suaugusiesiems. Taip viskas ir prasidėjo.
– Esate ne tik rašytojas, bet ir muzikantas. Ar klausotės muzikos rašydamas? Jei taip, kokios?
– Muzika ir žodžiai kartu labai gerai dera. Kaip rašytojas lankydamasis mokyklose ir bibliotekose visada atsinešu muzikos instrumentą, pavyzdžiui, gitalelę arba muzikinį pjūklą. Bet kai rašau, niekada neklausau muzikos, man geriausiai sekasi dirbti visiškoje tyloje.
– Kas jus įkvėpė parašyti knygą „Žydrieji sparnai?“
– Knygoje yra dvi pagrindinės teminės linijos. Pirmoji – gervių, vienų iš mano mėgstamiausių paukščių. Kiekvienais metais rudenį didelės gervių grupės skrenda virš mažo ūkio Belgijoje, kuriame gyvenu. Ir tie nuostabūs paukščiai, migruojantys į pietus, įkvėpė mane papasakoti istoriją apie neišskiriamus brolius, kurie suranda jauną, sužeistą gerviuką.
Parašyti dviejų brolių, Jošo ir Jardano, istoriją mane paskatino tam tikros vaikystės patirtys. Mūsų kaimynystėje gyveno berniukas, kuris buvo labai panašus į Jardaną. Jis buvo didelis ir stiprus, bet labai nenuspėjamas. Sulaukęs vyresnio amžiaus turėjo persikelti į sveikatos priežiūros įstaigą. Norėjau papasakoti jo istoriją, bet kitokiu būdu, pasitelkdamas vaizduotę.
– Kaip trumpai pristatytumėte šią knygą?
– „Žydrieji sparnai“ – įtraukianti, šilta istorija apie šeimą ir svarbius dalykus. Ji tave sujaudina, bet nežada lengvų atsakymų į svarbius klausimus. Du berniukai leidžiasi į drąsią, kupiną nuotykių, bet kartu ir beviltišką kelionę.
– Pagrindiniai knygos veikėjai – broliai Jošas ir Jardanas. Kaip juos apibūdintumėte?
– Jošas yra jaunesnysis brolis, o Jardanas maždaug penkeriais metais už jį vyresnis. Jie yra ne tik broliai, bet ir geriausi draugai. Vis dėlto, pasak jų mamos, jaunesnysis turi rūpintis vyresniuoju broliu, kuris gali būti labai impulsyvus ir užsispyręs. Kai vieną dieną įvyksta nelaimė ir Jardanas nebegali toliau gyventi namuose, abu broliai nusprendžia pabėgti ir sugrąžinti jauną gervę į vietą, kuriai ji priklauso. Jošo konfliktas gali būti skaitomas tarp eilučių, jis blaškosi tarp buvimo vaiku ir pernelyg didelės atsakomybės. O Jardanas pamažu pats išmoksta būti vyresniuoju broliu.
– Kokią žinią skaitytojams norėjote perduoti šia knyga?
Tai knyga apie šeimos ryšius, draugystę, rūpinimąsi vienas kitu, perteikianti idėją, jog visi yra lygūs, kad ir kas būtų.
– Kodėl knyga vadinasi „Žydrieji sparnai“?
– „Žydrieji sparnai“ referuoja į gerves ir žydrus sparnus, kuriuos Jošo ir Jardano mama kartą nešiojo kaip miuziklo aktorė. Ji vaidino seriale pavadinimu „Žydrasis angelas“ kartu su jų tėvu, kuris nebegyvena namuose. Siekdamas išmokyti jauną gerviuką skraidyti, Jardanas nešiojo žydrus sparnus. Tie sparnai yra jo augančios nepriklausomybės ir berniukų šeimos šilumos paieškų simbolis.
– Vertėte į lietuvių kalbą knygą „Žydrieji sparnai“. Kuo ji įsiminė jums?
– Birutė Avižinienė: Rašytojo Jefo Aertso „Žydrieji sparnai“ – knyga, vaizduojanti netradicinę šeimą: emigrantai, antrą šeimą bandantys kurti tėvai – motina su dviem berniukais ir patėvis su paaugle dukra, vienas iš berniukų – neįgalus, pasakotojas – jo jaunesnysis broliukas. Už kiekvieno veikėjo slypi vis kita problema, vis kita perspektyva. Istorija nepagražinta, sudėtinga, bet ir joje skaitytojas ras komiškų situacijų. Gal šis pasakojimo lengvumas labiausiai ir įsiminė.
– Kam rekomenduotumėte perskaityti šią knygą?
– Birutė Avižinienė: Knyga skirta paaugliams, bet puikiai tiktų ir tėvams, kuriems įdomus vaikų ir paauglių pasaulis, o ypač vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, auklėjimas.
– Kaip apibūdintumėte pagrindinių knygos veikėjų, brolių Jošo ir Jardano, ryšį? Kuo jis ypatingas?
– Birutė Avižinienė: Jošas – šios istorijos pasakotojas, jo, labai jautraus, empatiško vaiko, akimis matomas toli gražu ne idiliškas šeimos gyvenimas. Vyresnėlis Jardanas yra tas, kuris niekad neišaugs ir negalės gyventi be artimųjų pagalbos. Manau, knygoje tyčia konkrečiai neįvardintas jo psichinis sutrikimas, Jardanas tiesiog ypatingas, šiam išskirtinumui netaikomas joks vertinimas. Nors Jardanas yra stiprus kaip vilkas ir kitų vadinamas Dičkiu, brolių poroje jis yra mažasis broliukas, reikalingas globos ir supratimo.
Šis brolių duetas, kuriame abu vaizduojami tarsi atvirkščiai – rūpesčių per anksti subrandintas Jošas ir niekada iš mažo vaiko neišaugsiantis Jardanas, – yra centrinė knygos tema. Artimas brolių ryšys perteikiamas gražia metafora: abu prieš užmigdami stato kvėpavimo tiltą – atsigulę miegoti kvėpuoja mėgdžiodami vienas kitą ir taip nusiramindami, jausdami vienas kito artumą. O kas yra didesnė meilė nei kvėpavimas vienu ritmu?
