Pavasarį paskutinę minutę buvo atšaukta Leipcigo knygų mugė ir visi numatyti renginiai bei knygų pristatymai. Paskui atšaukti ir visi kiti literatūriniai renginiai, uždaryti knygynai ir bibliotekos. Tas pats nutiko su Londono ir Bolonijos knygų mugėmis. Iš paskutiniųjų laikiusis Frankfurto knygų mugė šią savaitę paskelbė visgi atsisakanti mugės ir paliekanti tik knygų pristatymus. Ekspozicijų salės šiaip ar taip būtų buvusios pustuštės.
Berlyne viskas šiek tiek kitaip. Tai buvo vienintelis Vokietijos miestas, kuriame griežčiausio karantino metu buvo leista veikti knygynams, nes knygos buvo priskirtos būtiniausių prekių kategorijai. Čia pavasarį buvo leidžiami ne tik pasivaikščiojimai su šunimi, bet ir kelionė knygyno link. Kai kurie knygynai gyrėsi apyvartomis, prilygstančioms kalėdinėms, o kai kurie skaitytojai knygas atsargai kaupė taip uoliai kaip ir būtiniausius maisto produktus.
Nepaisant to, kad iki spalio pabaigos atšaukti dideli sporto ir kultūros renginiai ir didžiausios mugės, tarptautinis Berlyno literatūros festivalis, kaip koks išsišokėlis, kaip nenuilstantis protestuotojas, kuriais garsėja šis miestas, vakar buvo iškilmingai atidarytas jau dvidešimtą kartą. Jubiliejiniame festivalyje dalyvauja net 150 autorių iš 50 šalių, o vartant programą nustembi, kad ji dar įvairesnė, nei anksčiau ir joje tiek daug pasaulyje žinomų vardų. Tačiau atidžiai perskaičius pamatai, kad dalis rašytojų, tokių kaip Joyce Carol Oates, Izabel Allende arba Hillary Mantel bus kalbinami virtualiai. Bet tikra sėkme galima laikyti ir tai, kad, esant kelionių ribojimams, festivalyje dalyvauja net du Nobelio premijos laureatai – Madride gyvenantis Peru rašytojas Mario Vargas Llosa ir lenkų rašytoja Olga Tokarzcuk. Pirmajam teko garbė sakyti atidarymo kalbą.
Į festivalio atidarymą Berlyno filharmonijoje trečiadienio vakarą rinkosi pavieniai svečiai. Elektroniniu laišku buvo liepiama ateiti pusvalandžiu anksčiau, neturėti didelio krepšio, laikytis atstumų, dėvėti kaukes, į registracijos lapelį užrašyti savo pavardę, adresą ir telefoną. Salėje, turinčioje 1250 vietų, buvo galima susodinti tik 313 žmonių. Tai buvo daugiausiai organizatoriai, festivalio dalyviai, spaudos atstovai. Sėdint pustuštėje salėje apėmė dvejopi jausmai – džiaugsmas, kad festivalis vis dėlto vyksta ir žadinama iliuzija, kad kultūrinis gyvenimas tuoj tuoj grįš į pradinį būvį, ir kartu jausmas, kad sėdi lyg kokioje kapsulėje ir tai, kas vyksta scenoje, yra tik pusiau tikra. Gerai nors tiek, kad susodintiems į vietas žiūrovams buvo leista nusiimti kaukes.
Po visų padėkų ilgametis festivalio organizatorius Ulrichas Schreiber ispakvietė į sceną 84-erių metų rašytoją, politiką, eseistą, žurnalistą, įvairių premijų laureatą Mario Vargas Llosa, laikomą vienu iškiliausių lotynų Amerikos literatūros kūrėjų. Per 60 kūrybos metų jis parašė 18 romanų, daugybę esė, apsakymų. „Bjaurios mergaitės išdaigos“, „Tetulė Chulija ir rašeiva“, „Penki kampai“ ir „Miestas ir šunys“ yra išleisti ir lietuviškai. Iš užkrėsto Madrido atvykęs kartu su sūnumi, rašytojas sekmadienį turėjo atlikti koronaviruso testą, kad galėtų dalyvauti renginiuose. Tačiau į sceną jis įžengė oriai, lyg koks senas grafas, vilkėdamas juoda eilute, sniego baltumo marškiniais, ryšėdamas kaklaraištį ir elegantiškai pasiramsčiuodamas lazdele.
„Mes pamiršome, kad turėjome daug blogesnių laikų, – sakė jis drąsindamas klausytojus. – „Taip, mūsų pasauliui šis virusas yra iššūkis, bet niekada neturim pamiršti, kad mes vis dėlto gyvenam labai gerai“. Anot jo, literatūra ir yra sukurta sunkiems laikams, o tie, kas skaito, yra daug geriau pasiruošę sunkumams. „Niekas geriau nepaaiškina pasaulio kaip literatūra,“ – sakė jis ir apgailestaudamas pridūrė, kad laisvose Vakarų šalyse ilgą pastaraisiais metais jau buvo įsivyravusi nuomonė, kad skaitymas turi būti tik pramoga ir dėmesio nukreipimas nuo tikrų įvykių.
Rašytojas kalbėjo audringai, jo pagyros literatūrai kartais skambėjo kaip manifestas, o kartais – kaip rinkiminę kalbą rėžiančio politiko viražai. Iš tokio svorio autoriaus galbūt norėjosi originalesnių minčių, subtilaus humoro, įdomesnių palyginimų, ko pilni jo romanų puslapiai, nes nė vieno iš salėje sėdinčių nereikėjo įtikinėti literatūros reikalingumu. Ir čia pat prisiminiau, kad jis išties kandidatavo į Peru prezidento postą ir vis dar yra labai aktyvus politikoje, todėl kalba paruošta galvojant ne apie tuos, kurie sėdi salėje, bet apie tuos, kurie ją išspausdins sekmadieniniuose prieduose ar įtrauks į almanachus. Nei apie šių metų pradžioje vokiškai pasirodžiusį savo naujausią romaną „Sunkūs metai”, nei apie ankstesnius kūrinius, nei apie ateities planus autorius beveik nekalbėjo.
„Norint ištverti šiuos nerimo ir įtampos kupinus laikus, reikia platinti knygas, kurios priverčia žmones svajoti apie geresnį pasaulį, apie tą pasaulį, kuriame mažiau nepasitenkinimo, – baigė kalbą jis. Kažin, ar šis sakinys tiko radikaliai nusiteikusiam Berlynui, kažin ar šią kalbą pasakęs protestuotojams prie Brandenburgo vartų, jis būtų išgirdęs tiek plojimų kaip salėje.
Po renginio nebuvo nė vyno taurės, nė įprasto festivaliui šurmulio ir aptarimų – visi, laikydamiesi atstumų, patraukė išėjimo link. Tačiau po visų oficialių kalbų pervažiavus į Silent Green kompleksą spalvingame Weddingo rajone, kur buvusiame Berlyno krematoriume šiemet įsikūręs festivalio centras ir kur dešimt dienų vyks susitikimai su autoriais, buvau vėl maloniai nustebinta – šiltą rudens vakarą kiemelyje šurmuliavo literatūros mylėtojai, veikė knygynėlis. Čia buvo daugiau žmonių ir mažiau atstumų, buvo vyno, knygų ir diskusijų. Viskas taip, kaip ir ankščiau.
Ne visai. Norint patekti į susitikimą su kita festivalio įžymybe Olga Tokarczuk, reikėjo vėl stotis į eilę ir laukti, kol festivalio organizatoriai pasodins ant tinkamu atstumu nuo kitų žiūrovų nutolusios kėdės. Nebuvo mikrofono klausimams ir nebuvo knygų pasirašymo valandos, kas dalį jos gerbėjų nuvylė. Bet pokalbis apie rašymo virtuvę, apie ranką vedžiojantį mediumą, apie netyčia galvoje kylančias idėjas, apie savitą personažų gyvenimą ir apie naujausią jos vokiškai išleistą knygą „Jokūbo knygos”, kuri, pasak Rašytojų sąjungos leidyklos, jau yra verčiama ir į lietuvių kalbą ir pasirodys pavasarį, buvo tokie įdomūs, kad po renginio vis tiek nusidriekė eilė norinčių įsigyti jos knygų.
Festivalis truks dešimt dienų ir jo programoje nemažai dėmesio šiemet skiriama klimato kaitai ir politikai – nebus pamiršti nei įvykiai Baltarusijoje, nei Beirute, nei Honkonge. Atskiras dėmesys skiriamas dekolonizavimui ir juodųjų judėjimui. Festivalio rėmuose vyks Vaikų ir jaunimo literatūros festivalis, Poezijos naktys, Grafinio romano diena. Didžioji dalis renginių yra transliuojami internetu festivalio svetainėje www.literaturfestival.com, todėl panašu, kad, nepaisant sumažėjusio parduodamų bilietų skaičiaus, renginius pamatys gerokai daugiau žmonių.
