Netgi tokiose knygose, kurios yra skirtos maždaug devynerių metų vaikams, yra vulgarios ar netgi nešvankios kalbos. Ištyrus 40 paaugliams skirtų knygų, paaiškėjo, jog besikeikiantys personažai yra patrauklūs, žavingi, pasiturintys ir daug populiaresni už „švariakalbius“. Šis tyrimas iškėlė klausimą, ar knygos turi būti taip pat reitinguojamos pagal amžių grupes kaip filmai ar videožaidimai, jog tėvai galėtų nuspręsti, ar jos tikrai yra tinkamos jų vaikams.
Tyrėjų komanda 40-yje knygų nustatė 1522 keikimosi atvejus, apie 38 atvejus vienoje knygoje. Taigi maždaug 88 procentai knygų turi bent vieną keiksmažodį. Apie pusę atvejų galima pavadinti „švelniais keiksmažodžiais“, o likusieji 20 procentų yra kur kas aštresni keiksmų pavydžiai.
Knygose, skirtose 9-11 amžiaus vaikams, keiksmažodžiai buvo švelnesni ir ne tokie dažni. Paskutinėse dviejose knygose apie Harį Poterį taip pat yra keiksmažodžių: vienoje jų aptikti šeši, o kitoje – trylika keikimosi pavyzdžių, kurių trys – itin aštrūs. Tokiose knygose kaip „Jaunatis“, „Užtemimas“, kurios skirtos paaugliams, aptikti 35 keiksmažodžiai, tarp kurių dominuoja tiek švelnūs, tiek aštrūs keiksmažodžiai.
Tokio pobūdžio vaikams ir paaugliams skirtos literatūrinės kalbos tyrimas buvo atliktas pirmą kartą. Teigiama, jog knygų kalba gali turėti stipresnį poveikį vaikų ir paauglių kalbai, kadangi skaitymas reikalauja išskirtinio susikaupimo.
Tyrėjai teigia: „Mes radome daug keikimosi pavyzdžių paaugliams skirtoje literatūroje, tačiau pačiose knygose apie tai niekur neužsimenama. Taigi skaitytojams ir tėvams nesuteikiama teisė sužinoti, ar tam tikroje paaugliams skirtoje knygoje egzistuoja netinkamas turinys.“
