„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Bestselerių autorius A.Pérezas-Reverte: apie tai, kaip jį pakeitė darbas karo zonose

Frankfurto knygų mugėje šiais metais Ispanija yra garbės viešnia, o rašytojas, bestselerių autorius Arturo Pérezas-Reverte – viena ryškiausių delegacijos, kurioje yra apie 200 žmonių, žvaigždė. Ketvirtadienį susitikimo su skaitytojais metu jis kalbėjo apie tai, kas paveikė jo rašymą, kodėl svarbu autoriui nebrėžti ryškios takoskyros tarp gėrio ir blogio ir kaip jį paveikė karo korespondento darbas.
Arturo Pérezas-Reverte (dešinėje)
Arturo Pérezas-Reverte (dešinėje) / Audriaus Ožalo nuotr.

A.Pérezas-Reverte – kelių dešimčių romanų autorius, jis – buvęs karo žurnalistas, bent keli jo kūriniai yra ir ekranizuoti. Lietuvių skaitytojams jis taip pat yra puikiai žinomas – lietuvių kalba išleistos tokios knygos kaip „Pietų karalienė“, „Flamandų meistro paveikslas“, „Vyras, kuris šoko tango“, „Būgno oda“, „Paslaptingasis meridianas“, „Diuma klubas“. Beje, pagal pastarąjį kūrinį režisierius Romanas Polanskis sukūrė filmą „Devintieji vartai“, kuriame vaidino tokios žvaigždės kaip Johnny Deppas.

Tiesa, jau susitikimo Frankfurto pradžioje rašytojas pabrėžia – su filmu jis turi mažai bendro – tik tiek, kad ekranizacija sukurta jo knygos motyvais. „Tai R.Polanskio filmas, ne mano. Neblogas filmas, galbūt ne geriausia, ką sukūrė R.Polanskis, bet vis tiek verta dėmesio“, – sako Kartachenoje gimęs ispanų rašytojas.

Audriaus Ožalo nuotr./Arturo Pérezas-Reverte (dešinėje)
Audriaus Ožalo nuotr./Arturo Pérezas-Reverte (dešinėje)

Šiemet Frankfurto knygų mugėje nemažai diskusijų susiję su istorine praeitimi, tai, kaip ji veikia dabartį ir kūrybinius procesus. A.Pérezas-Reverte pripažįsta, kad jo domėjimasis istorija buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis tapo rašytoju.

Tačiau tai – tik viena priežasčių. Kaip kitas jis pamini ir tai, kad dirbdamas karo žurnalistu suprato, jog nebeišpildo savo kūrybiškumo šiame darbe, taip pat norėjo paskatinti skaityti ir domėtis istorija savo dukterį. „Nusprendžiau – parašysiu knygą, kurią ji norės skaityti ir taip galbūt susidomės istorija“, – sako autorius, debiutavęs 1986 m. su kūriniu „Napoleono karai“. Jis prisipažįsta, kad yra istorinių laikotarpių, apie kuriuos sąmoningai net nenorėjo rašyti, tačiau visgi tai buvo tiek svarbu jam, skaitė apie tai tiek daug, kad tiesiog negalėjo neparašyti ir knygos. Taip nutiko ir su Ispanijos pilietiniu karu. „Daug kas supranta tą karą labai supaprastintai, tačiau ši istorija tokia sudėtinga, kad neįmanoma visko sudėlioti į aiškius stalčius“, – sako autorius, rašydamas apie šį istorinį laikotarpį rėmęsis gausybe knygų ir informacijos – nuo Ernesto Hemingway'aus knygų iki istorikų darbų.

Dar viena priežastis rašyti apie tai buvo ir jo šeimos istorija. A.Pérezas-Reverte pasakoja, kad jo senelis buvo respublikonas, skirtingai nuo didžiosios dalies kitos šeimos. „Jis buvo gerai išsilavinęs, turtingas žmogus, mėgęs keliauti. Pilietinio karo metu jis palaikė respublikonus, tai prieštaravo daugelio kitų šeimos narių nuostatoms“, – sakė autorius.

Būtent skirtingų perspektyvų, požiūrių suderinimą jis ir laiko viena svarbiausių literatūros užduočių. „Žmonės yra sudėtingesni, nei mes dažnai manome. Aš nenoriu skirstyti jų poelgių į juoda ir balta, – sako A.Pérezas-Reverte, manantis, kad knygos gali padėti žmogui suprasti tuos gausybę požiūrių, kurie neretai netgi sugeba derėti tarpusavyje – tarkime, jo knygose galime rasti, kad liberalusis požiūris pinasi su konservatyvesniu. – Manau, kad ribos tarp gėrio ir blogio išblukusios. Ir netgi blogus darbus darantys žmonės turi savo motyvus, kuriuos įdomu suvokti.“

Manau, kad ribos tarp gėrio ir blogio išblukusios. Ir netgi blogus darbus darantys žmonės turi savo motyvus, kuriuos įdomu suvokti.

Su seneliu susijusi ir kita priežastis, kodėl jis tapo rašytoju. Nuo vaikystės jis daug laiko leisdavo senelio bibliotekoje, ten rasdavo skirtingų žanrų kūrinių. Apie šias literatūrines įtakas A.Pérezas-Reverte gali kalbėti labai daug, vardindamas nuo Fiodoro Dostojevskio, Honore de Balzaco iki Agathos Christie ar Cervanteso. Jis negali nepaminėti ir Umberto Eco, kurio kūrinys „Rožės vardas“, anot A.Pérezo-Reverte, tapo labai svarbiu kalbant apie tai, kaip rimtoji literatūra gali puikiai suderėti su pramoginiais elementais. „Ši knyga buvo skirta net tiems žmonėms, kurie visiškai nepriklausė kultūros laukui“, – ir tai, anot ispanų rašytojo, savo kūryba nori pasiekti ir jis pats. Kruopščiai atlikdamas tyrimus, bandydamas įsigilinti į aprašomąjį laikotarpį, net to laiko kalbą, jis visuomet galvoja ir apie tai, ar knyga patiks ir platesniam skaitytojų ratui, ar ji kurs pramogą.

Nors prieš tai buvęs jo darbas toli gražu nebuvo susijęs su pramogomis. Jis daugiau kaip dvidešimt metų dirbo karo korespondentu, skaičiuoja, kad aprašė karinius konfliktus 18 šalių.

Dirbdamas šį darbą supranti, kad pasaulis pavojinga vieta. Tačiau kuomet supranti taisykles, pasidaro lengviau.

„Dirbdamas šį darbą supranti, kad pasaulis pavojinga vieta. Tačiau kuomet supranti taisykles, pasidaro lengviau. Lengviau susitaikyti su visu tuo siaubu, kai supranti, kad karai yra didesnio mechanizmo dalis“, – sako A.Pérezas-Reverte.

Paklaustas, kuris karas, kurį teko aprašyti, buvo siaubingiausias, rašytojas išskiria tą, kuris baisiausias buvo jam pačiam, ir kuris, jo nuomone, buvo siaubingiausias visiems jį patyrusiems žmonėms. Baisiausiu karu sau pačiam jis laiko karą Eritrėjoje – tuomet jam buvo 25-eri metai, jis dar buvo nepatyręs tokių siaubų, ten žuvo nemažai jo draugų.

Ten pirmą kartą pamačiau žuvusio žmogaus kūną. Jis gulėjo atmerktomis akimis. Apžiūrinėjau jį ir galvojau – šioje vietoje galėjau gulėti aš.

„Ten pirmą kartą pamačiau žuvusio žmogaus kūną. Jis gulėjo atmerktomis akimis. Apžiūrinėjau jį ir galvojau – šioje vietoje galėjau gulėti aš“, – prisimena autorius.

Siaubingiausiu karu ten buvusiems žmonėms jis vadina Balkanų karą – rašytojas prisimena sisteminius prievartavimus, nuolatinį siaubą ir žudynes.

Karo korespondentu jis dirbo tiek televizijoje, tiek leidiniuose, tačiau sako, kad visgi priimtinesnis darbas buvo laikraščiuose – dirbdamas Angoloje ar Nikaragvoje jis nepriklausė nuo kitos komandos, galėdavo veikti vienas pagal savo planą. Vienas dalykas, kurio jis tikrai nepasigenda – fotografavimo iš karo zonų. Jis sako, kad tai buvo itin slegiantis potyris. „Aš dariau tai tik dėl to, kad privalėjau tai daryti“, – sako A.Pérezas-Reverte.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“