Visa tai – tame pačiame parke įsikūrusios Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos dėka. Būtent jos darbuotojai įgyvendino projektą „Plungės išmanusis parkas“. 60 hektarų ploto parkas bibliotekininkams ir tapo įkvėpimo šaltiniu.
„Kai tik buvo paskelbtas projekto konkursas, supratome, kad mūsų biblioteka bandys į konkursą eiti būtent su ekologijos tema. Priežastis – mes įsikūrę nuostabioje teritorijoje, kuri iki šiol nėra tinkamai išnaudojama kaip gamtos objektas. Parkas iki nebuvo gamtos prasme „pačiupinėtas“, apžiūrėtas, suregistruotas, tad supratome, kad dabar turime puikiausią galimybę tą padaryti mes ir per technologijas parodyti tai, kas yra aplinkui“, – pasakoja Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir mokymo centro vedėja Virginija Liutikaitė.
Biblioteka, užsimojusi paversti parką „išmaniąja“ žaliąja zona, užsibrėžė tikslą sukurti virtualią edukacinę-pažintinę programą su pritaikymu mobiliesiems įrenginiams, taip svetainę su visa turinio valdymo sistema.
„Pavyzdžiui, ruošiantis kelionei į Plungę internete galima peržiūrėti ir jau pasiruošus, pasiskaičius atvažiuoti. Galima ir vaikščioti po patį parką naudojantis specialiu žemėlapiu savo mobiliuosiuose telefonuose arba planšetėse. Programėlė veikia visame parke, tereikia turėti internetą“, – džiaugiasi Virginija Liutikaitė.
Buvo sukurti trys virtualūs turai. Vienas jų – skirtas pažinčiai su kultūros objektais parke – esamais ir net buvusiais, tačiau išnykusiais anksčiau. Kitas turas skirtas parko augalams, pristatoma apie 30 svarbių medžių ir pievų, kuriose galima rasti retesnius augalus, taip pat vaistažolių sodas. Ir trečiasis turas – gyvūnų, pristatantis visas 40 parke pastebėtų paukščių rūšių. Jo pagalba parke galima atrasti ir šikšnosparnius, ir netgi dančiasnapius, įrašytus į Raudonąją knygą.
„Yra šikšnosparnių buveinės, kur jų didžiausia koncentracija. Yra ir ypatingai reto gyvūno – dančiasnapio – kolonijos. Ir mes patys, ir plungiškiai tik visai neseniai sužinojo, kad šitas yra antį panašus paukštis, plaukiojantis mūsų tvenkiniuose, yra baigiantis išnykti dančiasnapis“, – pasakojo bibliotekininkė.
Šio projekto dėka Plungėje atsirado ir naujų gamtos objektų. Tiksliau pasakius, jie buvo atrasti. Tai – trys medžiai, pastebėti arboristų – specialistų, kurių profesijos pavadinimo plungiškiai iki tol nelabai ir žinojo.
„Atvažiavę specialistai, apžiūrėję parką, atrado ne tik seniai mūsų žinotus ir gerbtus medžius, kaip Perkūno ąžuolas arba Verkianti liepa. Jie nusprendė, kad dėmesio verti ir būtini visiems parodyti yra Laikrodinės ąžuolas, Mykolo Oginskio liepa ir Aukštasis Plungės parko ąžuolas“, – tokius atradimus apibūdino Virginija Liutikaitė.
Vieni svarbiausių projekto partnerių buvo Klaipėdos universiteto Botanikos sodo darbuotojai – kaip ir Žemaičių dailės muziejus, Žemaitijos nacionalinis parkas, tačiau pagrindiniu „smegenų centru“ bibliotekininkai vadina dar vieną partnerį – Oginskio dvaro bičiulių klubą. Tai – buvę mokytojai, kultūros darbuotojai.
Šio klubo atstovė Zita Paulauskaitė sako, kad svarbiausia buvo iš pradžių surinkti visą įmanomą informaciją apie vietą. Tad kunigaikščių Oginskių paveldu besidomintys nevyriausybininkai ėmėsi kaupti iki tol nematytas parko nuotraukas ir kitus dokumentus, vėliau tapusius istorinio ir kultūrinio virtualaus turo po parką dalimi. Paieškos vyko labai paprastai – kreipiantis į pačius plungiškius. Ir čia – kaip ir dančiasnapių ar „naujų“ medžių atveju – būta netikėtų atradimų.
„Mes tikėjomės ir, pasirodo, nesuklydome, kad žmonės savo albumuose turi dar neviešintos fotografinės ir dokumentinės medžiagos. Ir ta mūsų akcija pavyko. Žmonės atnešė unikalių nuotraukų, kurių nė vienam leidinyje dar nebuvo. Viena fotografija labai suglumino tiek muziejininkus, tiek mus pačius, tiek istorikus – viena moteris atnešė vadinamojo mažojo lurdo nuotrauką iš XIX amžiaus. Jis buvo parke, bet niekas iki šiol apie tai nežinojo“, – pasakojo Zita Paulauskaitė.
Sovietmečiu šis objektas, kaip ir kiti Plungės parke, buvo sunaikintas. Tačiau Zita Paulauskaitė džiaugiasi, kad būtent bibliotekininkų projektas jiems neleis nugrimzti į užmarštį, o visa surinkta medžiaga bus saugoma atskiros duomenų bazės pavidalu.
„Daug kas sunaikinta, ypač ta mažoji architektūra – pavėsinės, aikštelės, kur vykdavo vaidinimai, ir dvaro malūnas, skalbykla. Ir mes iš tų nuotraukų atvėrėme istorinę perspektyvą, kaip vis dėlto tas parkas atrodė, pilnas gyvybės“, – didžiuojasi ji.
Na, o prie gamtinės projekto dalies, ypač skirtosios augalams, labai prisidėjo ir vaikai.
„Vaikai tikrai padėjo, kai mes vaikščiojom po parką ieškodami, skaičiuodami ir surašinėdami augalus. Jiems tai buvo ir atrakcija, ir darbas. Vaikai labai aktyviai dalyvauja ir sodinant. Taip mes auginame tą išmanųjį sodą, išmanųjį parką“, – mažųjų indėlį į projektą pristato Virginija Liutikaitė.
Beje, vaikai tapo ir pirmaisiais dar tik kurto virtualiojo turo bandytojais bei kritikais.
„Vaikai labai noriai testavo mūsų svetainę ir programą. Bandydami susikurtus turus rengėme orientacinius žygius, ieškojome lobių. Taip sekėme, kiek mūsų sukurta programėlė turi erdvė įvairiausioms variacijoms“, – teigia bibliotekos darbuotoja.
Projekto „Plungės išmanusis parkas“ vykdytojai ir partneriai neabejoja – sukurta virtuali pažintinė programa jau yra ir dar bus naudinga ne vienoje srityje ir ne vienai grupei žmonių ar institucijų. Pradedant turistais ir baigiant valdžia.
„Manau, kad šis projektas bus naudingas ir Plungės valdžiai, specialistams. Dėmesys juk dabar yra koncentruojamas į turizmą – kaip pristatyti savo kraštą. O Žemaitija juk yra tokia turtinga, bet ji – kaip nežinoma žemė, ją reikia populiarinti. Tad jie mus kviečia į naujų projektų aptarimus ir prašo pasidalinti informacija, kaip mes tą projektą sugalvojome“, – pastebi Zita Paulauskaitė, Oginskių dvaro bičiulių klubo narė.
Tebetęsiantys projektą bibliotekininkai irgi džiaugiasi įgyta patirtimi.
„Tai – kaip iššūkis. Reikėjo išmokti ir gamtininkų kalbą, kad tave suprastų ir priimtų kaip rimtą partnerį. Reikėjo pasitempti ir su technologijomis. Dabar išmanome išmaniuosius įrenginius, klupdami, bet išmanome ir net rodome bei mokiname žmones, kurie pas mus užeina“, – šypsosi Virginija Liutikaitė.
Be to, bibliotekos atstovai džiaugiasi ir tuo vaidmeniu, kurį jie įgauna vykdydami panašius projektus.
„Ne tik literatūra, ne tik knyga. Mes visada suvokėme, kad biblioteka, ypač tokiame nedideliame mieste kaip Plungė, provincijos biblioteka, yra kitokia – ji yra kaip bendruomenės namai, o namuose dėl visko diskutuojama, ir įvairiausios veiklos čia tinka“, – pastebi Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir mokymo skyriaus vedėja.
