Milijardierius kasmet žiemą ir vasarą savo tinklaraštyje „Gates Notes“ paskelbia penkias knygas, kurias rekomenduoja perskaityti. Kaskart šios knygos kelia diskusijas, yra aptarinėjamos ne tik socialiniuose tinkluose, tačiau ir pasaulio žiniasklaidos leidiniuose. Ne viena šio sąrašo knygų yra išversta į lietuvių kalbą ir pasiekė mūsų šalies knygynų lentynas, o čia jų viršeliuose puošia žodžiai: „Mėgstamiausia Billo Gateso knyga“.
Štai pernai žiemą B.Gatesas skaitytojams rekomendavo atkreipti dėmesį į šias penkias knygas ir jų autorius:
- Michelle Alexander, „The New Jim Crow: Mass Incarceration in the Age of Colorblindness“
- Davidas Epsteinas, „Range: Why Generalists Triumph in a Specialized World“
- Erikas Larsonas, „The Splendid and the Vile: A Saga of Churchill, Family, and Defiance During the Blitz“
- Benas Macintyre‘as, „The Spy and the Traitor: The Greatest Espionage Story of the Cold War“
- Bijal P.Trivedi, „Breath from Salt: A Deadly Genetic Disease, a New Era in Science, and the Patients and Families Who Changed Medicine“
Šį kartą siūlome paskaityti fragmentus iš B.Gateso pokalbio „New York Times“, kuriame jis papasakojo apie savo vaikystės knygas, kaip bėgant metams keitėsi skaitytojo skonis, kodėl jis renkasi negrožinės literatūros kūrinius ir kokią knygą rekomenduoja perskaityti šių dienų JAV politikams.
Apie knygą ant naktinio stalelio: „Begalinis pokštas“ („Infinite Jest“). Turiu tikslą perskaityti viską, ką parašė Davidas Fosteris Wallace'as. Taip pat ant stalelio turiu Liu Cixino knygą „Trijų kūnų problema“ („The Three Body Problem“), kurią jau kuris laikas ketinau perskaityti.“
Apie geriausią pastarąją perskaitytą knygą: „Man tikrai patiko naujausia prezidento Baracko Obamos knyga. Buvo įdomu skaityti apie laiką, kai jis kovojo su nepasitikėjimu savimi ir kaip galiausiai tai įveikė. Jis yra sąžiningas sakydamas, kad galėjo viską padaryti kitaip. Tačiau jis turi kito lygio pasiryžimą ir savirefleksiją, kuri nėra įprasta tarp lyderių. Nustebau, kad jis savo darbą vaizdavo mažiau pašėlusį, nei visada įsivaizdavau.“
Apie klasikinį kūrinį, kurį pirmą kartą perskaitė tik dabar: „Dabar aš esu linkęs skaityti naujas knygas apie mokslą ir istoriją, kurias man rekomenduoja draugai ir kolegos. „Rugiuose prie bedugnės“ nuo vidurinės mokyklos laikų buvo mano viena mėgstamiausių knygų. Pirmą kartą perskaičiau ją aštuntoje klasėje ir pamaniau, kad tai tiesiog įdomi istorija. Tačiau kažkas man paaiškino, kad knyga turi gilesnę prasmę. Tad aš iš karto ją perskaičiau antrą kartą, kad galėčiau atrasti tas neatrastas temas.“
Apie temas, apie kurias turėtų būti rašoma daugiau knygų: „Esu nustebęs, kodėl nėra parašyta daug knygų apie tai, kaip galima sėkmingai ir naudingai panaudoti duomenis. Praėjusią vasarą skaičiau Setho Stephensono Davidowitzo knygą „Everybody Lies“, kurioje kalbama apie tai, ką apie žmogaus elgesį atskleidžia interneto duomenys. Tai buvo labai įdomu, tačiau autorius nesigilino į tai, ką galėtume padaryti turėdami šiuos duomenis. Mielai paskaityčiau knygą apie tai, kaip ši duomenų informacija gali pagerinti mūsų gyvenimą.“
Apie mėgstamus ir vengiamus literatūros žanrus: „Manau, kad knygos yra vienas geriausių būdų pažinti pasaulį, tad aš mėgstu skaityti apie tai, kas mane išmoko ko nors naujo. Mano skaitomų knygų sąraše visada bus daug knygų apie istoriją ir mokslą. Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjau apžvelgti knygas savo tinklaraštyje, tačiau tai tik nedidelis žvilgsnis į tai, ką perskaitau kiekvienais metais – ten nerasite apžvalgų apie mano skaitytus naudingus akademinius leidinius ir tyrimus. Tad aš labiau linkstu prie negrožinės literatūros, nors nepasakyčiau, kad vengiu ir grožinės literatūros kūrinių. Kiekvienais metais perskaitau keletą romanų. Dažniausiai baigiant juos skaityti jie man patinka, tad galbūt turėčiau pabandyti jų skaityti gerokai daugiau.“
Apie vaikystėje skaitytas įsiminusias knygas: „Man visada patiko sulaukti knygų rekomendacijų, net kai būdavau vaikas. Aš klausdavau mokytojų, kokios knygos jiems įsiminė labiausiai ir perskaičiau jų siūlomų knygų sąrašus. Ką perskaityti, man siūlydavo ir mokyklos bibliotekininkė. Ji man dažnai siūlydavo knygas, kurios buvo skirtos vyresniems vaikams, nei tuo metu buvau aš, o tai man buvo labai įdomu. Knyga, kurią labiausiai skaičiau augdamas, buvo Roberto Heinleino mokslinės fantastikos kūrinys „The Moon Is a Harsh Mistress.“
Apie tai, kaip su laiku keitėsi skaitytojo skonis: „Vaikystėje skaičiau daug mokslinės fantastikos knygų, ne tiek daug, kiek dabar, kai esu suaugęs. Dabar aš siekiu knygų, kurių temos yra platesnės. Prieš keletą metų skaičiau Andy Puddicombe „The Headspace Guide to Meditation and Mindfulness“ – nemanau, kad aš, būdamas dvidešimtmečiu, būčiau pasirinkęs tokią knygą. Kai mano vaikai paaugo, jie mane supažindino su daugybe puikių autorių ir knygų, kurias nebūtinai būčiau atradęs pats. Pavyzdžiui, Johnas Greenas. Melinda (žmona – red. past.) man taip pat visada padeda plėsti akiratį. Pernai ji man pasiūlė perskaityt Edith Eva knygą „The Choice“ ir ji man labai patiko.“
Apie knygą, kurią dabar rekomenduotų perskaityti Amerikos politikams: „Joll Lepore „These Truths“. Jei ketinate išspręsti kokią nors šalies problemą, turite suprasti kontekstą, kaip ji atsirado. J.Lepore parašė sąžiningiausią knygą apie mūsų šalies istoriją, kokią esu kada nors skaitęs. Knyga didelės apimties, tačiau ji aiškiai parodo, kad daug kas, ko mes išmokome mokykloje, buvo supaprastinta taip ignoruojant kai kurias Amerikos istorijos dalis.“
