Savo veiksmų nekontroliuojantis Billis Milliganas – žmogus, kurį kankino dvidešimt keturios skirtingos asmenybės, kovojančios dėl viršenybės jo kūne. Kova pasiekė kulminaciją, kai jis atsibudo kalėjime, suimtas už trijų moterų pagrobimą ir išprievartavimą. Teisme Billis buvo išteisintas dėl nusikaltimų, kuriuos padarė dėl daugialypės asmenybės sukeltos beprotybės. Tai buvo pirmasis toks JAV teismo sprendimas istorijoje. Taip visuomenei buvo atskleistas labiausiai sukrečiantis kada nors užfiksuotas daugialypės asmenybės atvejis.
Billio Milligano viduje gyvena dvidešimt keturi žmonės: Philipas, smulkus nusikaltėlis; Kevinas, prekiavęs narkotikais ir organizavęs parduotuvės apiplėšimą; Aprilė, kurios vienintelis siekis – nužudyti Billio patėvį; Adalana, drovi, vieniša, meilės ištroškusi lesbietė, naudojusi Billio kūną išprievartavimams, dėl kurių jis buvo suimtas; Davidas, aštuonmetis skausmo sergėtojas, ir visi kiti, įskaitant vyrus, moteris, kelis berniukus ir mergaites, ir Mokytojas, vienintelis, galintis juos visus sujungti. Šioje šokiruojančioje tikroje istorijoje susipažinsite su kiekvienu iš jų bei palaužtos sielos jaunuolio mintimis ir jo suskilusiu, siaubą keliančiu pasauliu.
Ši knyga – tai faktais paremtas pasakojimas apie Williamo Stanley’aus Milligano, pirmojo asmens JAV istorijoje, kuris buvo pripažintas nepakaltinamu dėl sunkių nusikaltimų, nes sirgo psichikos liga (disociaciniu tapatybės sutrikimu), gyvenimą, koks jis buvo iki šios knygos išleidimo originalo kalba.
Skirtingai nuo kitų psichiatrijos ir grožinėje literatūroje aprašytų daugybinių asmenybių, kurių anonimiškumas iš pat pradžių buvo užtikrinamas išgalvotais vardais, Milliganas nuo pat suėmimo ir kaltinimų pateikimo tapo prieštaringai vertinama visuomenės figūra. Jo veidas atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir ant žurnalų viršelių. Jo psichiatrinių ekspertizių išvados pateko į vakarines televizijos žinių laidas ir laikraščių antraštes visame pasaulyje. Jis taip pat yra pirmasis daugybinės asmenybės pacientas, kuris ligoninėje buvo akylai stebimas visą parą, o išvadas apie jo daugialypiškumą prisiekę patvirtino keturi psichiatrai ir psichologas.
Dauguma iš tų žmonių, kurie Billį Milliganą sutiko, su juo dirbo arba nuo jo nukentėjo, pripažino jo daugybinės asmenybės diagnozę. Daugelis iš jų, prisimindami, ką B. Milliganas pasakė ar padarė, galiausiai pripažino: „Jis tiesiog negalėjo apsimetinėti.“ Kiti gi iki šiol mano, kad jis yra sukčius, genialus aferistas, pasinaudojęs beprotybės korta, kad išvengtų kalėjimo.
Williamas Stanley’us Milliganas – ligotas palaužtos sielos žmogus, gyvenantis sudėtingą gyvenimą.
Jis yra arba sukčius, apgavęs visuomenę ir išvengęs bausmės už smurtinius nusikaltimus, arba sergantis disociaciniu tapatybės sutrikimu. Bet kokiu atveju, situacija nepavydėtina...
Tik laikas parodys, ar Milliganas apgaudinėjo pasaulį, ar yra viena liūdniausių jo aukų...
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Kulišauskaitė.
Siūlome perskaityti šios knygos ištrauką
Balandžio pabaigoje, praėjus šešioms iš dvylikos skirtų savaičių, daktaras Georgeʼas nusprendė, kad viskas rutuliojasi per lėtai. Jam reikėjo kaip nors nutiesti ryšį tarp kitų asmenybių ir pirminės asmenybės, tikrojo Billio. Tačiau pirmiausia jam reikėjo gerokai pasistengti ir pasiekti Billį, kurio nematė nuo to sekmadienio, kai daktarė Wilbur įtikino Rageną leisti jam ateiti.
Daktarui Georgeʼui kilo mintis, kad būtų veiksminga, jeigu pagrindinė asmenybė ir kitos susitiktų per vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuota jų kalba ir elgesio manieros. Daktaras Georgeʼas papasakojo Allenui savo idėją ir pabrėžė visų asmenybių, įskaitant Bilį, bendravimo svarbą.
Allenas tam pritarė.
Vėliau Allenas pasakė Rosalie, kad labai džiaugiasi būsimu vaizdo įrašu. Jis dėl to jaudinosi, bet daktaras Georgeʼas jį patikino, kad taip daug ką apie save sužinos.
Gegužės pirmąją daktaras Georgeʼas surengė pirmąjį vaizdo įrašo seansą. Jame dalyvavo Dorothė Turner, nes jis žinojo, kad su ja Billis jaučiasi gerai, be to, ketino pabandyti pabendrauti su Adalana. Nors iš pradžių jis neketino užmegzti ryšio su naujomis asmenybėmis, visgi suprato, kad tai būtina, norint Milligano asmenybės struktūroje suprasti moteriškojo aspekto reikšmę.
Jis kelis kartus pakartojo, kaip būtų naudinga, jei ateitų ir su jais pasikalbėtų Adalana. Galiausiai, kelis kartus pasikeitus asmenybėms, Milligano veidas įgavo švelnią, verksmingą išraišką. Balsas buvo prikimęs, jis prakalbo pro nosį. Veidas tapo beveik moteriškas. Akys sušnairavo.
– Man skauda kalbėti, – pasakė Adalana.
Daktaras Georgeʼas stengėsi nuslėpti susijaudinimą dėl įvykusio pasikeitimo. Jis norėjo, kad ji ateitų, to tikėjosi. Tačiau, tam įvykus, nustebo.
– Kodėl skauda? – paklausė jis.
– Dėl vaikinų. Dėl to, kad aš įvėliau juos į bėdą.
– Ką tu padarei? – paklausė jis.
Viską stebėjo šalia tyliai sėdinti Dorothė Turner, su Adalana susipažinusi kalėjime naktį prieš Billio perkėlimą.
– Jie nesupranta, kas yra meilė, – pasakė Adalana, – ką reiškia būti apkabintam ir globojamam. Aš pavogiau tą laiką. Pajaučiau, kad Ragenas apsvaigęs nuo alkoholio ir tablečių. Man skaudu apie tai kalbėti...
– Taip, bet mums reikia apie tai kalbėti, – atsakė daktaras Georgeʼas. – Tai padės mums suprasti.
– Aš tai padariau. Dabar jau šiek tiek per vėlu atsiprašinėti, ar ne? Aš sugrioviau vaikinų gyvenimus... Bet jie tiesiog nesuprato...
– Ko nesuprato? – įsiterpė Turner.
– Kas yra meilė. Kas yra meilės poreikis. Būti kieno nors apkabintam. Jausti šilumą ir rūpestį. Nežinau, kas mane privertė taip pasielgti.
– Ar tuo metu, – paklausė Turner, – jautei šilumą ir rūpestį?
Kiek patylėjusi, Adalana sušnabždėjo:
– Tik kelias akimirkas... Aš pavogiau tą laiką. Arthuras neleido manęs į dominavimo lauką. Aš norėjau, kad Ragenas pasitrauktų, todėl jį išstūmiau...
Ji su ašaromis akyse apsižvalgė aplinkui.
– Man nepatinka tai išgyventi. Negaliu eiti į teismo salę. Nenoriu nieko sakyti Ragenui... Noriu pasitraukti iš vaikinų gyvenimo. Nenoriu daugiau jo gadinti... Jaučiuosi tokia sumautai kalta... Kodėl aš tai padariau?
– Kada pirmą kartą atsidūrei dominavimo lauke? – paklausė daktaras Georgeʼas.
– Praėjusią vasarą pradėjau vogti laiką. Kai vaikinai buvo vienutėje Lebanone, vogiau laiką, kad galėčiau rašyti eilėraščius. Man patinka rašyti eilėraščius... – Ji ėmė raudoti. – Ką jie ketina daryti su vaikinais?
– Nežinome, – tyliai tarė daktaras Georgeʼas. – Stengiamės kuo daugiau suprasti.
– Tik neskriauskite jų per daug, – paprašė Adalana.
– Ar žinojai, kas buvo planuojama praėjusio spalio incidentų išvakarėse?
– paklausė jis.
– Taip. Aš viską žinau. Žinau dalykus, kurių nežino net Arthuras... Bet aš negalėjau to sustabdyti. Jaučiau tablečių ir alkoholio poveikį. Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Buvau tokia vieniša.
Ji sušnirpštė nosimi ir paprašė nosinaitės.
Daktaras Georgeʼas atidžiai stebėjo Adalanos veidą ir, bijodamas išgąsdinti, klausinėjo labai atsargiai.
– Ar turėjai draugų, su kuriais... tau buvo gera, malonu? Kurie padėdavo susidoroti su vienatve?
– Niekada su niekuo nesikalbėjau. Net su vaikinais... Kalbuosi su Christene.
– Sakei, kad vasarą dalį laiko buvai išėjusi į dominavimo lauką Lebanono kalėjime. O iki tol?
– Ne, dominavimo lauke – ne. Bet ten buvau. Esu su jais jau ilgą laiką.
– Nuo to laiko, kai Chalmeris...
– Taip! – nukirto ji. – Nekalbėkite apie jį!
– Ar bendrauji su Billio motina?
– Ne! Ji net nepažįsta vaikinų.
– O su Billio sese Kathe?
– Taip, kalbėjausi su Kathe. Bet, manau, ji to nežinojo. Kartu eidavome apsipirkti.
– O su Billio broliu Jamesu?
– Ne... Jis man net nepatinka.
Adalana nusišluostė akis, tada atsilošė ir susijaudinusi, šniurkščiodama sužiuro į vaizdo filmavimo kamerą. Paskui ilgam nutilo ir daktaras Georgeʼas jau žinojo, kad jos nebėra. Jis stebėjo priešais jį sėdintį žmogų stikliniu žvilgsniu ir laukė, kas ateis į jos vietą.
– Būtų labai pravartu, – atsargiai, bet įtikinamai tarė jis, – jei galėtume pasikalbėti su Billiu.
Veide šmėstelėjo nustebęs, išsigandęs žvilgsnis. Billis paskubomis apsidairė aplinkui, norėdamas susigaudyti aplinkoje. Daktaras Georgeʼas atpažino išraišką, kurią matė Franklino apygardos kalėjime tą dieną, kai daktarė Wilbur iškvietė Billį, pagrindinę asmenybę.
Daktaras Georgeʼas kalbėjo su juo atsargiai, bijodamas, kad jis dings, kol dar nespėjo užmegzti kontakto. Billio keliai nervingai virpėjo, akys baugščiai žvalgėsi aplinkui.
– Ar žinai, kur esi? – paklausė daktaras Georgeʼas.
– Ne? – Gūžtelėjęs pečiais, pasakė taip, tarsi atsakinėtų į mokyklinio testo „taip“ arba „ne“ klausimą ir abejotų, ar teisingai atsakė.
– Tai ligoninė, o aš esu tavo gydytojas.
– Jėzau, jis mane užmuš, jei kalbėsiu su gydytoju.
– Kas?
Billis apsidairė ir pamatė į jį nukreiptą vaizdo kamerą.
– Kas tai?
– Tai vaizdo kamera, skirta šiam seansui įrašyti. Pagalvojome, kad būtų naudinga turėti šio seanso įrašą, jog galėtum matyti, kas vyksta.
Tą pačią minutę jis dingo.
– Tas daiktas jį išgąsdino, – su pasibjaurėjimu pasakė Tommis.
– Paaiškinau, kad tai vaizdo kamera, ir...
Tommis paniekinamai šnirpštelėjo.
– Jis greičiausiai nė nesuprato, apie ką kalbat.
Kai seansas baigėsi ir Tommis grįžo į Veikfildo kotedžą, daktaras Georgeʼas liko sėdėti vienas savo kabinete ir ilgai galvojo apie situaciją. Jis žinojo, kad turės pasakyti teismui, jog nors Williamas S. Milliganas nebuvo psichiškai nesveikas pagal įprastą psichozės apibrėžimą (nes disociacija buvo laikoma neuroze), medicininiu požiūriu, kadangi Milliganas buvo taip atitrūkęs nuo tikrovės, jis negalėjo savo elgesio suderinti su įstatymo reikalavimais, tai yra paklusti įstatymui, todėl neneša atsakomybės už tuos nusikaltimus.
Liko tik tęsti šio paciento gydymą ir kaip nors pasiekti tokią būseną, kad jis galėtų stoti prieš teismą. Tačiau kaip, likus mažiau nei šešioms savaitėms iš teismo skirtų trijų mėnesių, išgydyti ligą, kuriai įveikti tokiems psichoanalitikams kaip Cornelia Wilbur, dirbusiems su Sybile, prireikė daugiau nei dešimties metų?
Kitą rytą Arthuras nusprendė, kad svarbu pasidalyti su Ragenu tuo, ką sužinojo apie Adalaną per daktaro Georgeʼo vaizdo įrašymo seansą. Vaikščiodamas pirmyn ir atgal sustiprintos priežiūros palatoje, jis balsu kalbėjo Ragenui:
– Išprievartavimų paslaptis išspręsta. Dabar žinau, kas tai padarė.
Jo balsas greitai pasikeitė į Rageno:
– Iš kur žinai?
– Sužinojau keletą naujų faktų ir sudėliojau informaciją.
– Ir kas tai buvo?
– Manau, kadangi tave kaltina dėl tų nusikaltimų, kurių nepadarei, turi teisę žinoti.
Persijunginėjant vaidmenims, dialogas skambėjo tarsi greitas pingpongas, kartais vykstantis garsiai, kartais mintyse nebyliai.
– Ragenai, prisimeni, ar praeityje kartais esi girdėjęs moteriškų balsų?
– Nu, esu girdėjęs Christenę. Ir, taip, kartais pasigirsdavo ir kitų moterų balsai.
– Na, kai praėjusį spalį ėjai vogti, tuos tris kartus, įsitraukė viena iš mūsų merginų.
– Kaip suprast?
– Yra viena jauna moteris, su kuria tu nesi pažįstamas, ji vardu Adalana.
– Nėkada apie ją nigirdėjau.
– Ji labai mielas ir švelnus žmogus. Tai ji visada mums gamindavo maistą ir tvarkydavosi. Ji darė gėlių kompozicijas, kai Allenas gavo darbą gėlių parduotuvėje. Man tiesiog niekada neatėjo į galvą, kad...
– O ji čia prė ko? Ar ji paėmė pinigus?
– Ne, Ragenai, ne. Tai ji išprievartavo tavo aukas.
– Ji prėvartavo merginas? Arthurai, kaip ji gali išprėvartauti merginą?
– Ragenai, ar esi kada nors girdėjęs apie lesbietes?
– Gerai, – tarė Ragenas, – kaip lesbietė išprėvartauja kitą merginą?
– Štai kodėl jie tave apkaltino. Kai vienas iš vyrų yra dominavimo lauke, kai kurie iš jų grynai fiziologiškai gali atlikti lytinį aktą, nors abu žinome, kad esu nustatęs taisyklę laikytis celibato. Ji pasinaudojo tavo kūnu.
– Sakai, visą šį laiką esu kaltinamas dėl išprėvartavimo, kurį įvykdė ta kalė?
– Taip, bet noriu, kad pasikalbėtum su ja ir leistum jai pasiaiškinti.
– Tai vat dėl ko visos šios kalbos apė išprėvartavimą? Aš ją nudobsiu.
– Ragenai, būk protingas.
– Protingas?
– Adalana, noriu, kad susipažintum su Ragenu. Kadangi Ragenas yra mūsų gynėjas, jis turi teisę žinoti, kas nutiko. Turėsi jam pasiaiškinti ir pateisinti savo veiksmus.
Jo galvoje tarsi iš anapusinės tamsos nuaidėjo minkštas, švelnus balsas. Tai priminė haliucinaciją ar balsą sapne.
– Ragenai, atsiprašau už nemalonumus...
– „Atsiprašau!“ – žingsniuodamas suurzgė Ragenas. – Tu, purvina šliundra. Kodėl tu eini prėvartaut moterų? Ar supranti, kad per tave mes visi atsiimsim?
Jis staigiai apsisuko, pasišalino iš dominavimo lauko ir iš karto kambarį pripildė moters verksmas. Pro akutę pasirodė slaugytojos Helenos Yaeger veidas.
– Ar galiu tau padėti, Billi?
– Madam, eikite velniop! – suriko Arthuras. – Palikite mus ramybėje!
Yaeger išėjo nusiminusi, kad Arthuras ant jos užpyko. Jai išėjus, Adalana bandė pasiaiškinti:
– Suprask, Ragenai, mano poreikiai kitokie nei jūsų.
– Bet kam, po velnių, tas seksas su moterim, nėkaip nisuprantu? Tu pati esi moteris.
– Jūs, vyrai, nesuprantate. Vaikai bent jau žino, kas yra meilė, užuojauta, ką reiškia apkabinti žmogų ir pasakyti: „Aš tave myliu, tu man rūpi, esu tau neabejinga.“
– Turiu jus pertraukti, – įsikišo Arthuras, – bet visada jaučiau, kad fizinė meilė yra nelogiška ir anachroniška, turint omenyje naujausius mokslo pasiekimus...
– Tu išprotėjai! – sušuko Adalana. – Jūs abu! – Paskui jos balsas vėl sušvelnėjo. – Jei tik patirtumėte, ką reiškia būti apkabintam ir globojamam, suprastumėte.
– Žiūrėk, kale! – atšovė Ragenas. – Man nirūpi, kas tu ar kaip tu. Jei tu bent kėk prasižiosi ir pasikalbėsi su kuo nors šiam skyriuj arba bet ko kitu, aš pasirūpinsiu, kad mirtum.
– Minutėlę, – tarė Arthuras. – Hardinge tokius sprendimus priimi ne tu. Čia dominuoju aš. Tu klausai manęs.
– O tu ką, leidi jai išsisukti tėk prisišikus?
– Jokiu būdu. Aš tuo pasirūpinsiu. Bet ne tu jai pasakysi, kad ji nebegali atsidurti dominavimo lauke. Apie tai tu nieko negali pasakyti. Ir taip buvai gana kvailas, kad leidai jai nugvelbti iš tavęs tą laiką. Tu nesusitvarkei. Per tą kvailą degtinę, marihuaną ir amfetaminus pasidarei toks pažeidžiamas, kad kilo pavojus Billio ir visų kitų gyvybėms. Taip, Adalana tai padarė. Bet atsakomybė yra tavo, nes tu esi gynėjas. O kai tapai pažeidžiamas, sukėlei pavojų ne tik sau, bet ir visiems kitiems.
Ragenas jau žiojosi kažką aiškintis, bet atsitraukė. Pamatęs ant palangės augalą, ranka nutrenkė jį ant grindų.
– Tai štai, – tęsė Arthuras, – atsižvelgdamas į visa tai, sutinku, kad Adalana nuo šiol bus priskirta prie „nepageidaujamų“. Adalana, tu daugiau niekada neužimsi dominavimo lauko. Daugiau nebeatimsi laiko.
Ji pasitraukė į kampą ir nusisukusi į sieną raudojo, kol paliko dominavimo lauką.
Stojo ilga tyla, atėjo Davidas ir nusišluostė ašaras. Ant grindų pamatęs sudužusį vazoną, žiūrėjo į jį, žinodamas, kad augalas miršta. Buvo skaudu matyti jį gulintį apnuogintomis šaknimis. Jautė, kaip jis vysta.
Prie durų grįžo slaugytoja Yaeger su padėklu maisto.
– Ar tikrai niekuo negaliu tau padėti?
Davidas susiraukė.
– Ar mane pasodins į kalėjimą už augalo nužudymą?
Ji padėjo padėklą ir raminamai uždėjo ranką jam ant peties.
– Ne, Billi. Niekas nesiruošia sodinti tavęs į kalėjimą. Pasirūpinsime tavimi ir pasistengsime, kad pasveiktum.
