Septynios skirtingų asmenų istorijos, supintos iš tikrų ar išgalvotų dokumentų, liudijimų, dienoraščio įrašų, puikiai iliustruoja visiems žinomą posakį, kad revoliucijos ryja savo vaikus. Skaitome apie revoliucionierius – įtikėjusius karžygius, savo dienas galiausiai baigusius Gulage, kalėjimo kameroje, kankinimų suole. Jie kartu yra ir nusikaltėliai, ir aukos. Kaip jie į tokius pavirto? Tai yra pamatinis, per visus pasakojimus besidriekiantis klausimas. Beje, užbėgant įvykiams už akių, svarbu pridurti ir tai, kad negalima supaprastinti viso D. Kišo užmojo ir sakyti, kad jo istorijos yra tik liudijimas apie komunistinio totalitarinio režimo nusikaltimus. Tai veikiau yra perspėjimas dėl pavojaus, kurį kelią visos totalitarinės, žmogų ir visą jo aplinkinį pasaulį totaliai perkurti sumaniusios ideologijos.
Totalitarizmo šaknys
Viskas prasideda nuo neapykantos. Kaip kad liudija pirmojo pasakojimo herojus Mikša, pagaliau užteks „visų talmudiškų pliauškalų apie visų Dievo padarų lygybę“, būtina viską griebti į savo rankas ir žemiškomis priemonėmis įtvirtinti teisybę. Žmogaus niekas neberiboja – nei Dievas, nei senosios, supuvusios socialinės normos, visiškai niekas.
Pagaliau tu matai pasaulį ne iškreiptą, o tokį, koks jis yra. Matai, pasaulį, kurį apšviečia ir demaskuoja ideologija. Nebereikia Dievo, nebereikia Biblijos, apskritai nebereikia jokių ankstesnių tekstų, nes ideologija, kaip ir kuriantis pasauliui, perskiria mirtį ir gyvenimą, dangų ir žemę, laisvę ir tironiją. Ideologija iš naujo apibrėžia pasaulį ir tuo pat metu tampa pagrindiniu kiekvieno asmens mąstymo ir veiklos kriterijumi. Ji ne tik aprašo, tačiau ir kuria realybę. Ji neišlaisvina, o kaip tik primeta schematinį mąstymą, kuris tampa didžiausia vertybe. Šiukštu – nemąstyk laisvai, mąstyk taip, kaip byloja ideologija, galinti apibrėžti karą kaip taiką, vergystę kaip laisvę.
Puiku, jei tiki. Jei netiki, taip pat – ne problema, nes režimas turi priemonių priversti patikėti. Nepalaužiamų nėra, jei nepalaužė, vadinasi nepakankamai laužė, tarsi bylojama knygoje, kur aprašoma, kaip režimas sutrypia net pačius atkakliausius.
D. Kišo knyga atskleidžia, kad totalitarinės ideologijos sėkmingiausiai suveši ten, kur yra įsišaknijęs baudžiauninko mentalitetas, kur žmonės yra įpratinti lankstytis ir bučiuoti ranką tam, kas tiesiog turi galią. Ir visiškai nesvarbu, kokias vertybes jis išpažįsta, ar jo elgesys yra doras. Svarbu – galios kriterijus, nes tas, kuris turi galią, gali skaudžiai bausti už nepaklusnumą.
Ideologija kaip religija ir žmogaus vaidmuo
Totalitarinė ideologija būna itin negailestinga religijai ir tikrai ne todėl, kad norėtų žmones išvaduoti nuo prietarų. Ne, ji religijai kovą paskelbia kaip tik todėl, kad pati pretenduoja užimti jos vietą, siekia vietoje Skaisčiausiosios Dievo Motinos paveikslo altoriuje iškelti tautų Tėvo portretą. Ne veltui ir Etgaro Hilsenratho romane „Nacis kirpėjas“ Hitlerio kalba yra aprašoma tarsi savotiškos mišios su savo ritualu ir ceremonijomis. Totalitarinės ideologijos Dievą iš dangaus nuleidžia ant žemės. Politiniams principams yra suteikiamas rūsčios moralės statusas.
Atsisakydamas paklusti, tu nesi tiesiog kitamanis, tu esi išdavikas, beprotis, nesuvokiantis pasaulio, nusikaltėlis, prieš kurį būtina imtis atitinkamų priemonių, nes ideologijos grynumas, režimo netrikdomas funkcionavimas yra žymiai svarbiau nei asmens teisės ir laisvės.
Pats žmogus totalitarinėje ideologijoje neturi jokios reikšmės, jis tėra tik funkcijos atlikėjas. Atlikęs funkciją, jis gali lengvai būti pašalinamas. Tą liudija ir visų D. Kišo istorijų herojų patirtis. Kadaise naudingi revoliucijai, ideologijai, bendram reikalui, kai jau nebenaudingi, jie šiurkščiai pašalinami, sulaužomi, pažeminami. Savarankiškas mąstymas totalitarinėje sistemoje yra nusikaltimas.
Pažeminimas taip pat yra kertinė totalitarinio režimo sudedamoji. Gali kilti klausimas: o kam kankinti žmogų, kad šis prisipažintų visus nebūtus nusikaltimus ir sąmokslus? Viskas paprasčiausiai tam, kad iš žmogaus būtų atimta net ir jo biografija, kad būtų parodyta, jog režimas rašo net tavo asmeninę istoriją. Štai ir Novskio siekis įrodyti savo nekaltumą buvo traktuojamas kaip liguistas egoizmas nesuvokiant, kad jų asmeninė tiesa neturi jokios reikšmės aukštesnėms vertybėms, aukštesnei teisybei, kuri reikalauja aukų, kuri nepaiso žmonių silpnybių.
Štai kodėl žymiausi XX amžiaus disidentai kaip apie pagrindinį pasipriešinimą režimui kalbėjo apie gyvenimą tiesoje. Tik toks gyvenimas, siekiant nepasiduoti bandymams palaužti, galėjo atskleisti įtrūkius ideologiniame statinyje, tik toks pasipriešinimas galėjo liudyti apie žmogaus laisvę, apsisprendimą netampant tik režimo funkcija.
Aukštyn kojomis apverstas pasaulis
Prabils ir akmuo, jeigu jam išmuši dantis. Tai yra pamatinis totalitarinio režimo veikimo principas, siekiant įtvirtinti savo konstruojamą realybę. Tokiame režime didžiausias nusikaltimas, kaip jau minėta, yra mąstymas. Kad taptum nusikaltėliu, tereikia būti socialiai nepriimtinam. Nusikaltimu tampa pats buvimo faktas.
D.Kišas aprašo Gulago pasaulį, kuris gali atrodyti tarsi apverstas visuomenės modelis. Čia viešpatauja vadinamieji „pachanai“, tuo tarpu visi socialiai nepriimtinieji, ideologiniai priešai, netinkamos socialinės klasės atstovai, buvo pačioje apačioje. Galima laikyti tai iškrypimu, tačiau veikiau tai yra įrodymas, kad totalitarinėje visuomenėje būtent kalėjimas tampa tuo veidrodžiu, geriausiai atspindinčiu, kaip veikia visuomenė. Kalbėdami apie kalėjimą, mes normaliai įvardijame jį kaip nelaisvės vietą suponuodami, kad kitoje pusėje grotų mes esame laisvi. Totalitarinėje visuomenėje ši distinkcija išnyksta, nelaisvė viešpatauja abiejose grotų pusėse, tik už grotų dar yra vykdomi įvairūs socialiniai eksperimentai, kurie po to gali būti pritaikomi ir likusiai visuomenei disciplinuoti. Sveiki atvykę į puikų naują, iš pamatų perstatytą pasaulį.
Šiandien būtų patogu D. Kišo knygą skaityti tik kaip istorinę relikviją, vos ne laišką, įkištą į butelį ir išplautą paplūdimyje. Suprask, kad tai tėra raudonojo totalitarizmo genezės analizė. Vis dėlto tai būtų labai klaidinga prieiga, nes knyga kalba ir apie mūsų dienas, kuriose tiek daug nepasitenkinimo esama situacija, kuriose galima regėti visas sėklas, iš kurių daiginamas totalitarinis režimas, nesvarbu, ar rudas, ar raudonas, ar kokios kitos spalvos.
