Misijai vadovavęs Andy McNabas buvo paimtas į nelaisvę ir kalinamas šešias savaites. Iki šiol ginčijamasi, kas iš tikrųjų atsitiko per „Bravo Du Nulis“ misiją. 1991 m. sausio 22-osios naktį aštuonių SAS karių komanda sraigtasparniu buvo nuskraidinta į Irako gilumą – zoną, iš kur buvo leidžiamos raketos „Scud“. „Bravo Du Nulis“ komanda buvo greitai aptikta, jos nariai išsiskyrė. Chrisas Ryanas liko trijų žmonių grupėje. Trijulė suprato atsidūrusi prie pat irakiečių stovyklos, vienintelis sprendimas buvo laukti pasislėpus griovyje. Vienas grupelės narys mirė nuo hipotermijos, o kitas išėjo su ožkų piemeniu ieškoti transporto priemonės.
Ryanui buvo likusi vienintelė galimybė išsigelbėti – įveikti 200 mylių atstumą iki Sirijos, bet jis visai neturėjo maisto, tik labai mažai vandens. Naktimis temperatūra nukrisdavo žemiau nulio, jis neteko 16 kilogramų, kūną nusėjo žaizdos, nusilupo kojų nagai ir susitraukė dantenos.
Tai buvo ilgiausias pabėgimas per visą SAS istoriją. Chrisas Ryanas už šį žygdarbį buvo apdovanotas specialiu medaliu.
Jo romanas „Vienintelis išsigelbėjęs“, pasakojantis apie Irake patirtus išbandymus, tapo bestseleriu ir buvo parduotas daugiau kaip 800 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Chrisas Ryanas nėra tikrasis rašytojo vardas. Nors ir atrodo kaip specialiųjų pajėgų veteranas, jis kalba tyliai, nepretenzingai, su vos juntamu Niukaslo akcentu. Dabar Chrisas Ryanas – nuotykinių romanų suaugusiesiems ir vaikams autorius bei įvairiausių nutrūktgalviškų TV laidų vedėjas ir, atrodo, persiorientavęs be ypatingų pastangų. Vis dėlto, nesėkminga „Bravo Du Nulis“ misija paliko pėdsaką – po kurio laiko jam buvo nustatytas potrauminio streso sindromas.
- Ką manote apie situaciją Afganistane ir Irake?
- Jau praėjo 14 metų nuo tada, kai pasitraukiau iš SAS. Bet mano brolis, Oro desanto pulko 2-ojo bataliono karininkas, tarnauja Artimuosiuose Rytuose ir praneša man visas naujienas. Žuvusiųjų daugėja – lėtai, bet nuolat, ir kai aukštas pareigas einantys karininkai sako, kad tam nėra galo, tai šiurpina. Kariai patiria didelį spaudimą, jie kovoja išties sunkiuose mūšiuose, mato, kaip žalojami ir žudomi jų draugai. Jie niekada negali būti tikri, kas jų laukia už kampo, nes Talibano taktika – nenuspėjama. Jie gyvena kaip ant adatų.
- Po Pirmojo Persijos įlankos karo jums buvo diagnozuotas potrauminio streso sindromas...
- Taip, bet jis buvo diagnozuotas ne iškart. Dėl to išsiskyriau su žmona Jan ir buvau priverstas išeiti į atsargą. Nepuoselėju vilčių, kad dabar kariai nesusiduria su panašiomis problemomis. Labai sunku nuo to išsivaduoti. Niekas nesupranta, ką jie patiria. Šiais laikais yra procedūrų, padedančių buvusiems kariams vėl integruotis į visuomenę. Anksčiau spėliodavau, kam to reikia. Pavyzdžiui, aš norėjau kuo greičiau grįžti namo, atsipalaiduoti ir judėti toliau.
Man atrodo, visą parą per televiziją transliuoti naujienas irgi nėra gerai. Pamenu, per Pirmąjį Persijos įlankos karą būdavo: žiūri žinias ir matai taikinį, judantį per dykumą su keturiais priešo kariais transporto priemonėje. Tokie vaizdai atbukina. Kai žinios rodomos 24 valandas per parą, būna jau bloga nuo tokių vaizdų ir pranešimų. Tokiu būdu kariams daroma meškos paslauga.
- Papasakokite apie savo vaikystę.
- Gimiau 1961 m. Roulands Gile – buvusiame angliakasių kaimelyje Geitshedo apylinkėse. Gyvenome labai skurdžiai. Vis dar atsimenu, kaip sėdėdavau mūsų varganos mokyklos klasėje, kur niekas nedrįsdavo išsiskirti iš kitų. Mokykloje buvau nuolat plakamas, gaudavau rykščių – ne todėl, kad mokytojas buvo žiaurus, – iš tikrųjų buvau nusipelnęs kiekvieno kirčio. Tiesiog rykštės padėdavo mane suvaldyti.
- Kaip susidomėjote tarnyba kariuomenėje?
- Kariuomene susidomėjau lankydamas pusbrolį Billy šauktinių kariuomenės barakuose. Troškau keliauti ir maniau, kad lengviausias būdas pamatyti pasaulį – tapti kariu. Šešiolikos bandžiau pakliūti į kariuomenę – deja, nesėkmingai. Tačiau dar paauglystėje man pavyko įsirašyti į SAS šauktinių rezervą. Sulaukęs dvidešimt trejų, buvau priimtas į elitinį 22-ąjį SAS pulką ir paskirtas vadovauti snaiperių komandai antiteroristiniame būryje.
- Ar kariuomenė Jus sudrausmino?
- Tarnaudamas išmokau vykdyti įsakymus, kitaip grėsdavo griežtos drausminės nuobaudos. Manau, problemiškam šių laikų jaunimui irgi būtų naudinga kartais įkrėsti į kailį. Nesu nusiteikęs prieš bausmes, manau, dauguma problemų, siejamų su neklusniais vaikais, prasideda dar mokykloje.
- Kaip manote, ar tarnyba padėtų sutramdyti jaunuosius nusikaltėlius?
- Ne. Nusikaltėliams kariuomenėje ne vieta. Ne jos darbas auklėti blogais keliais nuėjusius paauglius. Abejoju, ar gaujos nariai, linkę griebtis peilių ir kitų ginklų, galėtų prisitaikyti prie kariuomenės gyvenimo. Ir taip jau per daug žiaurumo.
- O kaip gi 2002-aisiais pasirodęs video žaidimas-šaudyklė „I.G.I-2: Covert Strike“, kurį kuriant, dirbote kariniu konsultantu?
- Šiais laikais žiaurumas sklinda ne vien iš video žaidimų. Yra internetas, o tai reiškia, kad vaikus vis sunkiau apsaugoti nuo prievartos. Pašiurpau, sužinojęs, ką vaikai gali lengvai rasti internete. O juk tai neabejotinai veikia jų psichiką.
 |
| Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos „Vienintelis išsigelbėjęs“ viršelis |
- Jūsų knygų serijos „Code Red“ ir „Alpha Force“ turi daug gerbėjų – ypač tarp paauglių. Kodėl nusprendėte rašyti knygas jaunimui?
- Svarbu sudominti vaikus knygomis, ir visai nesvarbu, tinkamas aš jiems pavyzdys ar ne. Knygose tikrai nešlovinu karo. Tiesiog noriu, kad vaikai pažvelgtų į mane ir pajustų įkvėpimą – ir visiškai nesvarbu, ar tai, ką jie galvoja apie mane, tiesa. Koks skirtumas, ką jie skaito, svarbu, kad skaito, ir tegu siekia būti geriausiais, kad ir kokia veikla užsiimtų.
- O ko susitikimuose klausia jaunieji gerbėjai?
- Paprastai jie manęs klausia tų pačių dalykų: kokį šlykščiausią patiekalą esu valgęs, koks mano mėgstamiausias ginklas ir kiek žmonių esu nužudęs. Į pirmąjį klausimą atsakau, kad tai avies galva ir paršiukas, ką tik ištrauktas iš kiaulės pilvo. Atsakymas į antrąjį klausimą – rašiklis, o į trečią klausimą išvis neatsakinėju. Prisipažįstu, kad man baisu, kai pagalvoju, jog mano rankos suteptos žmonių krauju. Jei kartą nužudei žmogų – o tai, ko gero, baisiausias nusikaltimas, kokį tik gali padaryti žmogus, – teks su tuo taikstytis visą gyvenimą. Nori nenori, galvoji apie jų šeimas. Manau, vidinius demonus galima įveikti tik ugdant dvasios tvirtybę. Jei dvasia pasiduos, kūnas taip pat neištvers. Irake mane, ko gero, išgelbėjo būtent tvirtas įsitikinimas, kad ir neturėdamas maisto pajėgsiu aštuonias dienas eiti į priekį, nors du mano draugai mirė nuo hipotermijos – o juk jie turėjo lygiai tokią pačią ekipuotę. Nežinau, ar galėčiau tai padaryti dabar, nesu įsitikinęs, ar turėčiau tam pakankamai ryžto.
- Kaip jums pavyko įveikti tokį milžinišką atstumą?
- Žinote, galėjau užuosti savo kvapą. Tai buvo mirties kvapas. Bet man nė karto neatėjo į galvą atsigulti ir mirti. Aš tiesiog ėjau pirmyn. Haliucinacijose regėjau savo dukrytę Sarah, kuriai tuo metu buvo tik dveji, ir mintys apie ją ginė į priekį. Nuo tada, kai gimė Sarah, ji man tapo svarbiausiu žmogumi gyvenime. Ir iki šiol tebėra.
- Gyvenimas ties riba visada palieka žaizdų. Papasakokite apie savąsias.
- Praeity esu turėjęs daug traumų – sulaužyti šonkauliai, sulaužyta kulkšnis, perplėštas bicepsas, sužalotos kepenys. Per pratybas Brunėjaus džiunglėse man buvo įkandęs voras ir aš nuolat kasiausi – kad tik nuginčiau kitus 15 vorų. Bet sunkiausia išsigydyti dvasines žaizdas. Nelengva žiūrėti, kaip šalia žūva tavo draugai. Iš pradžių buvau tarsi robotas, viską skirsčiau tik į juoda ir balta. Tarnaudamas SAS, turi toks būti. Tik vėliau pajunti skausmą. Dabar turbūt akis išverkčiau...
- Kur dabar gyvenate? Ką veikiate laisvalaikiu?
- Šiuo metu blaškausi tarp Morzino Prancūzijos Alpėse ir Pontelando, miestelio Nortumberlande. Mėgstu pasinerti į gamtą, karštai palaikau Karališkosios paukščių apsaugos draugijos (Royal Society for Protection of Birds) veiklą. Man patinka stebėti paukščius – tiesą, sakant, man patinka viskas, kas nesusiję su žmonėmis.
- Kaip jums pavyko išsaugoti gerą formą?
- Nors jau nebepriklausau kariuomenei, stengiuosi palaikyti gerą formą. Labai mėgstu slidinėti, kasdien einu pasivaikščioti, kai tik galiu, važinėju motociklu purvo trasose (dirtbiking). Stengiuosi valgyti mažai mėsos, daugiau daržovių ir vaisių. Netgi įsigijau vieną tų specialių sulčiaspaudžių. Be to, vartoju mažai alkoholio. Jei pamatyčiau, kad prarandu formą, laikyčiausi itin griežtos dietos – žinau, kad pajėgčiau.
- Kas jums kelia daugiausia rūpesčių?
- Autografų dalijimas! Visada buvau eilinis, niekuo neišsiskiriantis žmogelis. Galėjau sekti bet kokį žmogų gatvėje ginkluotas iki dantų, ir jis to net nebūtų pastebėjęs. Visada kontroliuodavau padėtį. Tačiau bendrauti su minia žmonių sėdint prie stalo man fiziškai sunku. Net dabar, po tiek metų, mano marškiniai permirksta prakaitu. Tai išties baisu!
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
