Apdovanotas, nes gali išgyventi daugybę istorijos akimirkų gyvai, pamatyti savo akimis, prakeiktas, nes ilgaamžiškumas veikia kiekvieną jo gyvenimo akimirką.
Jungtinėje Karalystėje romanas „Kaip sustabdyti laiką“ tapo bestseleriu. Be to, knyga šiuo metu ekranizuojama, pagrindinį vaidmenį filme atlieka Benedictas Cumberbatchas, vaidina Eddie Redmayne‘asir Felicity Jones.
Mattą Haigą apie naująjį romaną kalbina „The San Diego Union-Tribune“ reporteris Johnas Wilkensas.
– Kaip kilo sumanymas parašyti „Kaip sustabdyti laiką“?
– Jau dešimt metų galvojau parašyti ką nors iš neįtikėtinai seno žmogaus pozicijos. Neturėjau siužeto, bet galvoje skambėjo tas netylantis balsas. Visuomet rašiau apie nepritapėlius, dažnai tai būdavo fantastinio kūrinio personažai. Ko gero, pradėjau tuo domėtis dar jaunystėje. Neverta minėti visų liūdnų detalių, bet tuomet patyriau tam tikrų problemų, susijusių su depresija, nerimu ir panašiais dalykais. Tie potyriai skatino mane mąstyti apie laiką, todėl sumaniau parašyti knygą, kuri leistų visa tai patyrinėti giliau. Prireikė ištiso dešimtmečio, kad viskas susigulėtų ir suprasčiau, kaip iš viso to sukurti istoriją.
Norėjau, kad veikėjas būtinai sentų, bet kitokiu tempu, susidurtų su visomis tomis problemomis, su kuriomis gyvenime susiduria ir visi kiti žmonės.
Man kilo mintis sukurti ilgametį, bet mirtingą žmogų. Ši pasakojimo dalis buvo svarbi nuo pat pradžių. Jau esu rašęs apie nemirtingumą, bet apie jį jau tiek prirašyta... Bet mane šį kartą domino ne nemirtingumas. Norėjau, kad veikėjas būtinai sentų, bet kitokiu tempu, susidurtų su visomis tomis problemomis, su kuriomis gyvenime susiduria ir visi kiti žmonės.
– Vienas iš klausimų, apie kuriuos mane privertė susimąstyti knyga, koks skirtumas tarp gerai nugyvento ir ilgo gyvenimo. Ar tai vienas iš dalykų, kuriuos norėjote ištirti giliau?
– Žinoma. Be to, dar vienas svarbus dalykas – kaip gyventi. Nesu didžiausiais Charles’o Bukowskio gerbėjas, bet prisimenu kadaise žiūrėtą TV interviu, kur jis jau senyvas, paskutiniuosius savo gyvenimo metus gyvenantis vyras. Jame jis teigė, kad senėjimo sunkumas slypi tame, kad ilgainiui viskas kartojasi. Pasidaro sunku patirti naujų emocijų, džiaugtis nauja daina ar įsimylėti taip, kaip įsimylėdavai jaunystėje.
O nugyvenus keturis ar penkis šimtmečius, visos problemos, su kuriomis susiduriame gyvenime, atsiduria tarsi po mikroskopu. Skamba banaliai, bet tai susiję su tuo, ar galima gyventi šia akimirka ir jausti dėkingumą. Man pačiam anksčiau tai prastai sekėsi, todėl norėjau išsamiai išnagrinėti.
– Ką pats manote apie senėjimą?
– Manau, su laiku išmokstu tai daryti vis geriau. Neseniai skaičiau mokslinį straipsnį, kuriame teigiama, kad dauguma žmonių, kuriems senėjimas kelia didžiausią nerimą, yra gana jauni. Didžiausias siaubas užvaldęs dar nesulaukusius keturiasdešimtmečio. Tiesą sakant, kai peržengiau keturiasdešimties metų slenkstį, pajutau, kad dabar dėl senėjimo nerimauju mažiau, nei būdamas dvidešimt penkerių. Anksčiau buvau neurotikas, hipochondrikas, nuolat nerimavau.
Ėmiau vertinti žmonėms įprastą laiko tėkmę.
Nepasakyčiau, kad pasiekiau tobulybę dar nesu atsidūręs dzeno ramybės būsenoje. Bet romanas man padėjo, nes galimybė įsivaizduoti kone amžiną gyvenimą, – o tai daugeliui žmonių yra karštai trokštama fantazija, – ir matyti visas su tuo susijusias problemas, suvokti tai kaip prakeiksmą buvo savotiška terapija. Ėmiau vertinti žmonėms įprastą laiko tėkmę.
– „Kaip sustabdyti laiką“ užkabina kelis šimtmečius. Kaip sprendėte, kuriuos žmones ir įvykius įtraukti?
– Iš pradžių norėjau nusikelti į tolimą praeitį, aprėpti Senovės Romą, Senovės Graikiją, bet galiausiai nusprendžiau pagrindinį knygos veikėją Tomą Hazardą padaryti jaunesnį nei kai kurie gamtos gyviai,pavyzdžiui, už moliuskus, gyvenančius daugiau kaip penkis šimtus metų, ar Grenlandijos ryklius.
Tomo amžius – neįtikėtinas, bet ir įtikėtinas, nes pasaulyje egzistuoja ir senesnių už jį gyvių. Tuomet ėmiau atsirinkinėti istorijos tarpsnius, nes žinojau, kad negaliu aprašyti kiekvienos jo gyvenimo dienos.
Vienintelė mano rašymo taisyklė – iš kiekvieno šimtmečio pasirinkti po trumputę laiko atkarpą, kad jaustųsi laiko tėkmė.
Šios knygos rašymas tapo mano asmenine laiko mašina, kelione ten, kur norėjau nuvykti, ir bandymu aplink visa tai sulipdyti istoriją. Kai kurios detalės tikslingai keitė istoriją, kaip, pavyzdžiui, Tomo ir kapitono Kuko kelionės, kurias nusprendžiau įtraukti todėl, kad knyga nevirstų penkių šimtų metų Londono istorijos atpasakojimu. Padėjau savo veikėjui ištrūkti iš Anglijos ir pamatyti pasaulį.
Kitos dalelės, tarkim, trečiojo dešimtmečio Paryžius, – fantastų jau ištrypta teritorija, tad leidau sau savivaliauti, užeiti į barą ir pabendrauti su rašytoju Francisu Scottu Fidzgeraldu. Tai buvo tik proga pasilinksminti.
– Atkreipiau dėmesį, kad dalyje apie Shakespeare'ą kalbama, kaip skausminga jam yra rašyti. Ar veikėjo lūpomis išsakote ir dalį savo minčių ir patirties?
– Matyt, neišvengiamai. Apgalvojus visus variantus, man rašymas turbūt geriausiais pasaulyje darbas. Nuostabu užsisvajoti, žvalgytis pro langą ir įsivaizduoti visokiais keistenybes. Tiesa, iš manęs nekoks redaktorius. Gal tai ne trauminis darbas, pernelyg stipriai pasakyta, bet tai tikrai sunku. Man labai greitai nusibosta, labiau mėgstu rašyti pirmąjį juodraštį, o kai redaguoji trečią, ketvirtą ar penktą kartą,pamažu apleidžia jėgos.
– Pagrindinis knygos herojus Tomas – istorijos mokytojas. Kodėl būtent istorijos?
– Maniau, kad būtų šaunu turėti mokytoją, kuris ir pats būtų įsikūnijusi istorija, įkvėptų istorijai gyvybės. Ypač todėl, kad dažnai mokome istorijos skaidydami ją į atskirus skyrius, mažais gabalėliais. Pas mus Anglijoje mokant istorijos viskas sukasi apie tai, kuri karališkoji šeima valdė vienu ar kitu metu.
Tačiau kai turi žmogų, kuris tikrąja to žodžio prasme išgyvena tokią ilgą laiko atkarpą, tai leidžia mums ir save pamatyti kaip laiko tęstinumo dalį.
Be to, aš pats esu iš mokytojų šeimos. Jeigu nebūčiau tapęs rašytoju, būčiau mokytojas.
– Savo vaikus mokote namuose. Kaip sudominate juos istorija?
– Visuomet geriau pasirinkti tuos istorijos aspektus, kurie tau pačiam įdomūs. Svarbiausia mokytojavimo, o ir vaikų auginimo, taisyklė: jeigu nori, kad vaikams būtų įdomu, susidomėk pats.
Ne visada žinau viską apie tam tikrus laikotarpius, kurių mokomės. Kitą mėnesį vykstame į Ameriką, todėl dabar studijuojame Amerikos istoriją. Man net patinka, kad žinau ne viską, todėl tai veikiau mokymasis kartu su vaikais, buvimas šalia, knygų vartymas ir naujovių atradimas.
– Rašote ir knygas vaikams (lietuviškai išleistos dvi šio autoriaus knygos „Mergaitė, kuri išgelbėjo Kalėdas“ ir „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ – red. past.). Kokią tai Jums daro įtaką, imantis knygų suaugusiesiems?
– Man tai labai padeda. Rašymas vaikams – puiki pasakojimo įgūdžių praktika. Taip, rašant reikia susitelktities tuo, kad kai ko negali sau leisti, nes tai suaugusiųjų reikalai. Bet man atrodo, kad rašymas vaikams suteikia daugiau laisvės. Vaikai – geriausi skaitytojai, nes, nors jų žodynasir siauresnis, bet vaizduotė didesnė ir lakesnė.
Ar rašysi apie trolius, vampyrus, ar dar nežinia ką, jie tiesiog leisis su tavimi į kelionę. Neprivalai visos istorijos daryti šimtu procentu įtikėtinos. Nors jie ir žino, kad visa tai netikra, juos tiesiog nulakdina svajonės. Kai suaugame, mes tai prarandame, todėl stengiuosi perimti kai kurias rašymo vaikams taisykles, pasakojimo džiaugsmą ir perkeliu į suaugusiųjų skaitytojų pasaulį.
Pagal sandiegouniontribune.com parengė Julija Kalvelytė
