Bruno K. Öijeris – ryški Švedijos poezijos asmenybė. „Profesija – (o)kultinis poetas“ – taip pabaigos žodį pavadino viena iš jo rinktinės „Kol nuodai veikia“ vertėjų į lietuvių kalbą Liana Ruokytė-Jonsson, ir šis pavadinimas gana tiksliai apibūdina tiek poeto kūrybą, tiek gyvenimą. Jis turi gausybę gerbėjų, kurie veržiasi į jo performansus tarsi į roko žvaigždės pasirodymus. Jis – maištininkas, aštrus visuomenės kritikas, o kartu jo eilės kalba apie kančią, tamsą ir šviesos paieškas ir yra pripildytos kone mistiškųjų pajautimų. Šamaniški jo pasirodymai, kuriuose Bruno K. Öijeris eiles deklamuoja mintinai, nesuklysdamas, tampa poetinio apsivalymo ir panirimo į kitą realybę seansais. Pats jis yra sakęs, kad būdamas ant scenos patiria katarsį, o savo klausytojams, šių vizionieriškų regėjimų dalyviams nori perteikti „rankos paspaudimą tamsoje“.
Jis mistifikuoja savo asmenybę, apie jo privatų gyvenimą žinoma nedaug, tačiau, kaip ir kiekvieno tikro poeto, esminis gyvenimas, neabejotinai, atsiskleidžia jo eilėse. O kiekvienas jo naujas rinkinys tampa įvykiu, intensyviai aptariamu literatūros bendruomenėje. Nuo pirmojo rinkinio „Daina anarchizmui“, išleisto 1973 metais, jo eilės kito – gaivališkumą, siurrealizmą keitė tylesnis susimąstymas, liūdesys ir melancholija. Jo eilės liudija, kad išsigelbėjimo galbūt nėra, tačiau kartu su tuo žinojimu ateina ramybė, stebint šešėlių žaismą atmintyje. Jo eilės – apie vienatvę ir liūdesį, o sykiu ir viltį, kad yra švytinti vieta, kurios niekas negali iš mūsų atimti. Poetas rašo su pribloškiančia žodžio, sužeisto grožio jėga, jo poezija tarsi magiški užkalbėjimai, savosios mitologijos kūrimas. Ir sykiu jo eilės – nuogo tikslumo, aiškumo ir paprastumo.
