„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

C.Keegan „Tokie smulkūs dalykai“. Metas sustoti – vertybių paieškos skubančioje dabartyje

Skuba, kurioje gyvename, neretai į užmarštį nustumia kasdienybės akcentus, kuriais vadovaudamiesi turėtume ir galėtume kurti gražesnę visuomenę. Apie tai savo naujausioje knygoje ir pirmoje, kuri pasirodo lietuvių kalba, „Tokie smulkūs dalykai“, pasakoja Airijos rašytoja Claire Keegan.
Claire Keegan knyga „Tokie smulkūs dalykai“
Claire Keegan knyga „Tokie smulkūs dalykai“ / 15min nuotr.

Knygą į lietuvių kalbą vertė Violeta Tauragienė, o išleido leidykla „Baltos lankos“.

Pastaraisiais metais ši leidykla išleido ne vieną mažos apimties kūrinį, kuris yra nedidelės apimties, bet kalba apie didelius ir svarbius mūsų kasdienybės dalykus. Skaitytojai turbūt mena austrų kilmės rašytojo Roberto Seethalerio kūrinius „Visas gyvenimas“ (apžvalgą skaitykite čia) ir „Tabakininkas“ (apžvalgą skaitykite čia) bei amerikiečių rašytojo Kento Harufo knygą „Mūsų sielos naktyje“ (apžvalgą skaitykite čia). Visi išvardinti kūriniai buvo nedidelės apimties – kiek daugiau nei 100 puslapių – ir iš esmės visi kalbėjo apie vienatvę, gyvenimo skubą, meilės, gėrio bei artimojo šilumos paieškas atšiaurioje kasdienybėje.

Prie šių knygų galėtume priskirti ir C.Keegan kūrinį. Vos šimto puslapių apimties pasakojimas beda pirštą į skaitytojų vertybių paiešką – ir ne bet kokiu kūrinio pasakojimo laiku, o per pačias Kalėdas.

Tai pirmasis autorės kūrybinis darbas, išverstas į lietuvių kalbą. Jos kūryba jau versta į daugiau nei 20 užsienio kalbų. Rašytoja yra garsi nedidelės apimties pasakojimais, už kuriuos yra sulaukusi ne vieno literatūrinio apdovanojimo. Pirmoji C.Keegan knyga „Antarctica“ skaitytojus pasiekė dar 1999 metais. O štai šis kūrinys, apie kurį plačiau ir kalbėsime šį kartą, yra ketvirtoji rašytojos iš Airijos knyga.

„Tokie smulkūs dalykai“ skaitytoją nukelia į 1985-uosius metus, mažą Airijos miestelį. Čia gyvena penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas. Jis yra anglių ir malkų pirklys, miesteliui parūpinantis jų šilumai savo namuose palaikyti. Miestelis, kuriame vyksta pasakojimo veiksmas, nedidelis, vienas tokių, kuriuose gyventojai vieni kitus puikiai pažįsta.

Artėja Kalėdos, tad darbo netrūksta. B.Ferlongas dirba iki išnaktų ir keliaudamas pas miestelio žmones piešia šios visuomenės paveikslą. Pats pagrindinis pasakojimo personažas leidžiasi į klajones po vaikystės prisiminimus, kai netekęs tėvų buvo užaugintas saugioje ir jaukioje, tačiau tuo pačiu ir tokio likimo vaikams atgrasioje aplinkoje.

Viena iš kelionių pristatant anglis, yra į vietos vienuolyną, kur veikia ir Magdalenos skalbykla – žmonės giria šios skalbyklos darbą, tačiau negaili skausmo strėlių ir apkalbų moterims, kurios čia dirba. Mat jos – likimo kelią pametusios jaunuolės, turinčios vaikus ir neturinčios jokių artimųjų. Jos priverstos dirbti nesuskaičiuojamas valandas sunkaus darbo, tačiau deramos pagarbos nesulaukia ne tik iš miestelio gyventojų, tačiau ir iš pačių vienuolių.

Tai pirmasis autorės kūrybinis darbas, išverstas į lietuvių kalbą.

Ši kelionė ir jos metus įvykusios akistatos iš esmės pakeičia B.Ferlongo likimo pasirinkimus – juk jo motina taip pat buvo tokioje situacijoje, kaip ir šios Magdalenos skalbyklos moterys, kai laukėsi Bilo ir ieškojo saugios užuovėjos.

Knygoje galime išskirti dvi pasakojimo linijas. Pirmojoje atsiveria 1985-ųjų Airijos miestelio kasdienybė. B.Ferlongo darbas atveria skaitytojui įdomų vaizdą – jam dažnai tenka bendrauti su vietos žmonėmis, tad įdomu išvysti, kuo alsuoja šis miestelis, kokios paskalos perduodamos iš lūpų į lūpas, kaip jos gimsta ir kaip jų visi vengia, bet nuo jų nepabėga, galiausiai – kokia yra Airijos Kalėdų virtuvė ir populiarios tų laikų dovanos. Pasakojimo erdvė maža, tad neišvengiamai čia gimsta įtampos tarp žmonių, kurie nori žaisti savo įtaka. Antrojoje linijoje ryškėja pačio B.Ferlongo asmeninis gyvenimas, vaikystė: kaip jis užaugo, kaip pasiekė tai, ką turi dabar. O išties jis, lyginti su kitais, turi daug – neturi jokių skolų bei gardų kasnį ant stalo bei mylinčią ir gausią šeimą. Tačiau tai neatperka sužeistos anglių perpardavinėtojo širdies, kuri skausmą patyrė nuo pat vaikystės ir ramybės ieško iki dabar pat.

Kita įdomi pasakojimo tema – vietos vienuolynas ir Magdalenos skalbykla. Knygos pabaigos žodyje akcentuojama, kad tai yra grožinės literatūros kūrinys, neatpasakojantis jokios tikros istorijos, tačiau pabrėžiama, kad tokio pobūdžio skalbyklos išties buvo ir pareikalavo daug žmonių skausmo. Skaičiuojama, kad aštuoniolikoje tokių institucijų iš viso buvo mirę per devynis tūkstančius vaikų, o šias institucijas finansavo Katalikų bažnyčia ir Airijos valstybė.

Neįtikėtini skaičiai, neįtikėtinai skaudus istorijos etapas.

Pasakojimas stipriai remiasi į vertybes. Čia išvystame knygos autorės C.Keegan gebėjimus per trumpą pasakojimą perteikti daug detalių, kurios sukuria net kiek nejaukią atmosferą. Būtent ji ir veria kiaurai skaitytojus, besdama pirštus į jų gyvenimo pasirinkimus – ar tikrai kiekvienas iš mūsų padarome viską, kad ne tik mūsų asmeninės mintys būtų ramios, bet ir būtų pavyzdys visuomenei, kaip iš esmės mes turėtume ją kurti geresnę? Tokios mintys kankino ir B.Ferlongą.

Pasakojimas skaitytoją nukelia į 1985-uosius metus, mažą Airijos miestelį. Čia gyvena penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas.

Išties knyga skiria daug dėmesio kasdienybės detalėms, kurioms ir mes patys nesame abejingi – nereikia net gyvent 1985-ųjų Airijoje, kad galėtume tai patirti. Ji kalba ir moko, kad negalime pamiršti nei žmogiškumo, nei meilės, nei noro būti jaukioje šilumoje, kurioje kiekvienas iš mūsų gali jaustis saugus. Istoriją kiek sustiprina tai, kad pasakojimas vyksta prieš pat Kalėdas – tai metas, kada mes visi nors ir skubame, bet esame kiek atlaidesni, norime nors akimirkai sustoti ir pažvelgti, kur esame šiuo metu. Tik dažnai tam neturime laiko – tai puikai akcentuoja C.Keegan.

Knyga „Tokie smulkūs dalykai“, mano galva, nėra tokia stipri kaip anksčiau minėti R.Seethalerio kūriniai, tačiau turi savito žavesio, kuris atsiskleidžia per autorės gebėjimą mažoje apimtyje sutalpinti daug svarbių dalykų. Būtent tuo ir žavi tokie kūriniai – autoriaus išmone ir sugebėjimu prikaustyti skaitytoją ir per neilgą laiką papasakoti tiek, kiek kartais neatrandi ir didelės apimties kūrinyje.

Knyga „Tokie smulkūs dalykai“ patiks skaitytojams, kurie anksčiau jau yra skaitęs minėto R.Seethalerio knygas. Neskaičiusiems galima pasakyti, kad tai šiltas pasakojimas, dar kartą besistengiantis prabudinti žmoniją ir pažvelgti į praeitį, kad ateityje nebežengtume jau nueitu skausmo keliu.

Man pačiam knyga įsiminė pagrindinio kūrinio personažo B.Ferlongo drąsa. Ji negali nežavėti, neįkvėpti ir dar kartą nepriversti pagalvoti apie tai, kokiomis gyvenimo taisyklėmis pats, skaitytojau, vadovaujiesi.

Dažnai mūsų sprendimuose, kuriuos priimame kiekvieną minutę, drąsos pritrūksta. Drąsos keistis. Drąsos įkvėpti. Drąsos kurti pasaulį tokį, kokį norime matyti.

C.Keegan apie tai ir kalba, kad viskas prasideda nuo mūsų pačių veiksmų.

Viskas prasideda nuo tokių smulkų dalykų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs