Karo filosofijoje šis veikalas laikomos svarbiausiu bandymu suprasti karą, jo strategijas ir vidinę dinamiką. Čia, remiantis istorinėmis studijomis ir karuose sukaupta Clausewitzo praktika, išsamiai nagrinėjami bendrieji karo principai, tikslai ir priemonės, karo menas ir mokslas, karo ir politikos santykis.
Pirmą kartą pasirodęs 1832 m. jau po Clausewitzo mirties, „Apie karą“ iš karto tapo įvertintas kaip vienas reikšmingiausių tekstų, padariusių įtaką ne tik ištisoms karių ir karybos strategų, bet ir politinių lyderių bei intelektualų kartoms. Ištraukoje pateikiama knygos pradžia – bandymas apibrėžti karą.
Dalijamės knygos ištrauka.
Carl von Clausewitz. Apie karą
Apie karo prigimtį
PIRMASIS SKYRIUS
Kas yra karas?
Ketiname nagrinėti paskirus mūsų objekto elementus, paskui jo paskiras dalis ar narius, o galiausiai – visumą ir jos vidinį sąryšį, taigi žengti nuo paprastų prie sudėtingų dalykų. Tačiau čia, labiau nei bet kur kitur, reikia pradėti nuo žvilgsnio į visumos esmę, nes čia, labiau nei bet kur kitur, kalbant apie dalį, visados privalu turėti galvoje sykiu ir visumą.
1. Apibrėžimas
Nesileisime čia į sunkiasvorius publicistinius karo apibrėžimus ir laikysimės vieno iš karo elementų – dvikovos. Karas yra ne kas kita, kaip išplėsta dvikova. Jei nesuskaitomą daugybę dvikovų, iš kurių jis susideda, ketintume įsivaizduoti kaip tam tikrą vienetą, verčiau mąstykime apie du imtynininkus. Kiekvienas jų mėgina fizine jėga priversti kitą vykdyti jo valią; artimiausias jo tikslas yra pargriauti priešininką ir taip pasiekti, kad jis daugiau nebegalėtų niekaip priešintis.
Taigi karas yra prievartos aktas, kuriuo priešininkas priverčiamas vykdyti mūsų valią.
Prievarta ginkluojasi menų ir mokslų išradimais, idant atremtų kitą prievartą. Ją lydi nepastebimi, vargiai dėmesio verti apsiribojimai, kuriuos ji pati sau nusistato tarptautinės teisės vardu, tačiau tie apsiribojimai iš esmės nemenkina jos galios. Taigi prievarta, t. y. fizinė prievarta (mat moralinė prievarta neegzistuoja, jei nekalbėsime apie valstybės ir teisės sampratas), yra priemonė; o primesti priešui savo valią yra tikslas. Norėdami šį tikslą pasiekti, turime padaryti priešą nepajėgų gintis, ir tai, pagal apibrėžimą, yra tikrasis karinių veiksmų siekinys. Jis atstoja ir, sakytumei, užgožia tikslą lyg kažką, kas su pačiu karu nesusiję.
Kraštutinės prievartos taikymas
Dabar altruistiškos sielos nesunkiai gali pagalvoti, kad įmanoma priešą dirbtinai nuginkluoti ar parblokšti, nepridarant pernelyg daug žaizdų, ir kad tai esanti tikroji karo meno tendencija. Kad ir kaip gražiai tatai regisi, šią klaidą vis dėlto tenka griauti; mat, susidūrus su tokiais pavojingais dalykais, koks yra karas, iš geraširdiškumo daromos klaidos kaip tik yra pačios blogiausios. Kadangi fizinės prievartos naudojimas visu mastu anaiptol nereiškia, kad protas čia nedalyvauja, tas, kuris šios prievartos griebiasi be atodairos, negailėdamas kraujo, turi įgyti pranašumą, jei priešininkas to nedaro. Dėl to jis antrajam diktuoja sąlygas, ir taip abu eina iki kraštutinės ribos, ir be vidinių atsvarų jokių kitų užkardų nėra.
Taip privalu žvelgti į šį reikalą, ir siekis nepaisyti šiurkščiojo gaivalo prigimties dėl bjaurėjimosi juo yra visai nenaudingas, netgi netinkamas.
Jeigu kultūringų tautų karai kur kas mažiau žiaurūs ir niokojami nei nekultūringų, taip yra dėl valstybių vidaus ir jų tarpusavio visuomeninės būklės. Iš šios būklės ir jos santykių kyla karas, ši būklė karą lemia, riboja, daro nuosaikesnį. Tačiau šie dalykai pačiam karui nepriklauso, jie jam tik duotybės, ir nuosaikumo principas niekados negali būti įvedamas į karo filosofiją, jei nenorime žengti absurdiško žingsnio.
Kova tarp žmonių iš esmės susideda iš dviejų elementų: priešiškumo jausmo ir priešiškų ketinimų. Savo apibrėžimo požymiu pasirinkome antrąjį elementą, nes jis yra bendresnis. Net ir nuožmiausios, ties instinkto riba tveriančios aistringos neapykantos negalime mąstyti be priešiškų ketinimų, užtat esama daugybės priešiškų ketinimų, kurių nelydi joks ar bent joks dominuojąs jausmų priešiškumas. Atšiauresnių tautų atveju dominuoja jausmas, o kultūringų tautų atveju – protui priskirtini ketinimai; tačiau šis skirtumas susijęs ne su pačia atšiaurumo ir kultūros esme, bet su juos lydinčiomis aplinkybėmis, institucijomis ir t. t.; taigi jis nebūtinai aptinkamas kiekvienu atskiru atveju, bet dauguma atvejų dominuoja; trumpai tariant: ir kultūringiausios tautos gali užsidegti aistringa neapykanta viena kitai.
Taigi matome, kaip neteisingai mąstytume, mėgindami kultūringųjų karą priskirti vien vyriausybių proto aktui ir vis labiau vaizduotis jį taip atsisakantį bet kokios aistros, kad galiausiai karui iš tikrųjų būtų reikalingos nebe fizinės ginkluotųjų pajėgų masės, o tik jų santykiai – lyg ir kokia veiklos algebra.
Teorija jau buvo pradėjusi judėti šia kryptimi, tačiau paskutiniųjų karų apraiškos parodė, kad ji klaidinga. Jeigu karas yra prievartos aktas, tai jis neišvengiamai susijęs ir su jausena. Jeigu jis ir nekyla iš jausenos, tai vis tiek daugiau ar mažiau linksta į ją, o tasai „daugiau“ ar „mažiau“ priklauso ne nuo kultūros laipsnio, bet nuo priešiškų interesų svarbos ir trukmės.
Tad jeigu matome, kad kultūringos tautos nesiunčia myriop belaisvių, negriauna miestų ir kaimų, taip vyksta todėl, kad intelektas daugiau kišasi į karybą ir yra išmokęs naudoti paveikesnes prievartos priemones nei tokios šiurkščios instinkto apraiškos.
Parako išradimas, vis toliau žengiąs šaunamųjų ginklų tobulinimas jau pakankamai byloja, kad auganti kultūra anaiptol nesutrikdė ir nenusuko į šalį karo sąvokoje slypinčios tendencijos naikinti priešininką.
Taigi kartojame savo teiginį: karas yra prievartos aktas, ir prievartos naudojimui ribų nėra; taip kiekvienas diktuoja kitam sąlygas, abi pusės daro viena kitai poveikį, kuris iš principo turi žengti iki kraštutinės ribos. Tai pirmasis tarpusavio poveikis ir pirmasis kraštutinumas, su kuriais susiduriame.
(Pirmasis tarpusavio poveikis.)
Siekinys – padaryti priešą nepajėgų gintis
Sakėme, kad padaryti priešą nepajėgų gintis esąs karinių veiksmų siekinys, ir dabar ketiname parodyti, kad tai būtina bent jau teoriniu požiūriu.
Jeigu priešininkas turi įvykdyti mūsų valią, tai turime jį pastatyti į tokią padėtį, kad ši būtų nepalankesnė už auką, kurios iš jo reikalaujame; tačiau šios padėties nepalankumas, žinoma, turi bent iš pažiūros būti ne laikinas, kitaip priešininkas lūkuriuos ir nepasiduos. Taigi kiekvienas šios padėties pasikeitimas, kyląs iš tęsiamos karinės veiklos, bent jau įsivaizduojamai turi padėtį daryti dar nepalankesnę. Blogiausia padėtis, kurion gali patekti karo dalyvis, yra visiškas nepajėgumas gintis. Taigi jei priešininkas kariniu veiksmu turi būti priverstas vykdyti mūsų valią, mes turime jį arba padaryti faktiškai nepajėgų gintis, arba pasiekti, kad jis pasijustų taip, lyg tai jam tikėtinai grėstų. Todėl randasi išvada, kad priešo nuginklavimas, arba parbloškimas, kad ir kaip tai vadintume, visados turi būti karo veiksmų siekinys.
Tačiau karas yra ne gyvos jėgos poveikis negyvai masei; kadangi absoliutus kentimas nebūtų kariavimas, tai karas visados yra dviejų gyvų jėgų tarpusavio susidūrimas, ir tai, ką kalbėjome apie galutinį karo veiksmų siekinį, turime mintyse taikyti abiem pusėms. Taigi čia ir vėl esama tarpusavio sąveikos. Kol aš priešininko neparbloškiau, turiu baimintis, kad jis mane parblokš, taigi aš nebesu pats sau viešpats, nes priešininkas diktuoja man tvarką, o aš ją diktuoju priešininkui. Tai antroji tarpusavio sąveika, vedanti prie antrojo kraštutinumo.
(Antroji tarpusavio sąveika.)
Kraštutinis jėgų įtempimas
Norėdami parblokšti priešininką, savo pastangas turime matuoti jo galia priešintis; pastaroji išreiškiama produktu, kurio faktorių neįmanu atskirti vieno nuo kito, būtent: esamų priemonių dydžiu ir valios tvirtybe.
Esamų priemonių dydį būtų įmanu nustatyti, nes jis (nors ir ne visai tiksliai) yra paremtas skaičiais; o nustatyti valios tvirtybę įmanu kur kas menkiau, ją galima tik apytiksliai įvertinti pagal tai, koks stiprus yra motyvas. Tardami, kad šitaip mums pavyko nustatyti pakenčiamą priešininko galios priešintis tikimybę, galime pagal ją numatyti savo pastangas, padarydami jas arba tokias didžias, kad jos pasiektų persvarą, arba – tuo atveju, jei mūsų išteklių tam nepakaktų, – kuo didesnes. Tačiau tą pat daro ir priešininkas; taigi dar vienas abipusis varžymasis, kuris grynoje vaizduotėje ir vėl turi reikšti, kad siekiama kraštutinumo. Tai trečioji tarpusavio sąveika ir trečiasis mūsų aptiktas kraštutinumas.
(Trečioji tarpusavio sąveika.)
