Jáchymas Topolis – čekų rašytojas ir žurnalistas, apdovanotas daugybe premijų, jo knygos sukelia diskusijas visuomenėje, verčiamos į užsienio kalbas. Jis mėgsta gyvenimą nuošaliau nuo miesto, tačiau grįžta į jį savo kūrybinei veiklai – nuo 2011 m. J.Topolis yra Prahoje veikiančios Vaclavo Havelo bibliotekos programų direktorius.
J.Topolio gyvenimas – kaip reta spalvingas ir kupinas gausybės veiklų. Praeityje jis buvo aktyvus disidentas. 1962 metais gimęs rašytojas augo režimo oponentų aplinkoje ir vėliau pats įsijungė į šį judėjimą. Jis dalyvavo savilaidoje, Vaclavo Havelo aplinkos veikloje, 1980 m. pasirašė antisovietinį manifestą „Chartija 77“. Dėl savo veiklos negalėdamas studijuoti jis dirbo įvairius darbininkiškus darbus, kaip ir daugelis pasipriešinimo judėjimo atstovų vėliau gavo psichinės negalios pažymėjimą. 2017 m. Čekijos Gynybos ministerija suteikė J. Topoliui apdovanojimą už savilaidos platinimą ir pasipriešinimą komunistiniam režimui.
Jo kūrybinė veikla – ne ką mažiau aktyvi. Jis buvo muzikantas, poetas, tačiau labiausiai išgarsėjo savo proza – jau pirmasis jo romanas „Sesuo“ tapo reikšmingu įvykiu Čekijos literatūroje. Dabar su jo kūryba gali susipažinti ir lietuvių skaitytojai – neseniai pasirodė jo romano „Jautrus žmogus“ (iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova, išleido leidykla „Aukso žuvys“) vertimas. Romanas – tai šiurkštus, bet su užslėptu švelnumu groteskiškas pasakojimas apie kelionę per Čekijos paribius, humoru prisodrintos gaivališkos istorijų pynės, portretų mozaika, pasakojanti apie labai skirtingas žmonių patirtis ir bandymą atrasti savąją gyvenimo tiesą.
– Lietuvių kalba ką tik pasirodžiusio jūsų romano „Jautrus žmogus“ pradžioje matome šeimą, keliaujančią po Europą. Jie, būdami atvykėliai, tampa nepageidaujami – rengiami protestai, kuriuose jie raginami grįžti namo. Rašėte šią knygą prieš kelerius metus, tačiau, regis, tai, apie ką skaitome šiame romane, dar aktualiau dabar nei tuo metu, kai tik kūrėte šią istoriją.
– Nieko geresnio nei tai, ką pasakėte, rašytojas nenorėtų girdėti. Po 1989 metų, kai pabėgome nuo sovietijos ir atėjome į Vakarus, Vakarams buvome labai įdomūs, ypač Vaclavo Havelo palikimo ir jo darbų dėka. Bet tai, apie ką aš rašau knygos pradžioje, rodo, ką mes sugebėjome su ta laisve padaryti, kiek mes tepadarėme – dabar mes nebesame jiems įdomūs, mūsų nebenori. Bet, žinoma, visa tai perteikiu su juoduoju humoru, perdėjimais, hiperbolėmis.
– Vėliau šie personažai galiausiai pasiekia Čekiją. Ir čia pasakojimas yra kone dokumentinis – skaitydami knygą suvokiame, kad tai grožinė literatūra, tačiau ji smarkiai įvietinta, atrodo, kad visos aprašomos vietovės ir personažai tikri. Kiek jums pačiam svarbus autentiškumas, kiek čia yra dokumentalumo, tikrovės, o kiek fantazijos?
– Žinoma, fantazija yra labai svarbi, tačiau tai, ką aš aprašau, – Čekijos kaimą, tai, kaip žmonės ten gyvena, – yra labai realu. Manau, kad mano knyga atspindi tai, kad Čekijoje elitas ir jauni žmonės yra globalizuoti, jie gyvena tarptautiniame pasaulyje, tačiau yra tokių vietų, kaimų, kur Čekijos žmonės gyvena nepaliesti tos globalizacijos proceso, jie gyvena paprastą gyvenimą, dirba fizinį darbą, geria alkoholį. Jie patys yra šiurkštūs, o jų gyvenimas gana sunkus ir žiaurus. Man patiko šią knygą rašyti, nes pats gyvenau tokiame kaime, – praleidau jame dalį vaikystės ir pažįstu tokius žmones. Jie yra realūs, jie ten yra – gyvena miškuose esančiuose kaimuose, jų gyvenimas susideda iš darbo ir vaikščiojimo į užeigas. Komiška tai, kad Prahoje aš esu rašytojas, intelektualas, dirbu Vaclavo Havelo bibliotekoje programų direktoriumi, bet kai grįždavau į kaimą, persirengdavau kombinezonu ir eidavau į užeigą. Man labai patiko gyventi abu tuos gyvenimus.
Kartą buvo toks atvejis – sėdėjau su vietiniais užeigoje, o ten dažnai renkasi ir žmonės, kurie sėdėjo kalėjime, laukia, kol sės į kalėjimą, ir staiga per televizorių rodo mane. Kai išėjo „Jautrus žmogus“, knyga tapo labai populiari, sulaukė didelio dėmesio žiniasklaidoje. Taigi, staiga jie mane užeigoje pamato per televizorių. Tarsi uždanga būtų nukritusi, visas pasitikėjimas dingo. Jie į mane ėmė žiūrėti taip, tarsi būčiau išvogęs jų gyvenimus. Tai buvo siurrealistinė situacija – sėdėjau ten paprastai apsirengęs, apaugęs plaukais, su alaus bokalu ir staiga prieš mus visus aš – su kaklaraiščiu, knyga, gražiai kalbu. Jie negalėjo suprasti, kas vyksta.
Jie į mane ėmė žiūrėti taip, tarsi būčiau išvogęs jų gyvenimus.
– Sakote, kad provincija, maži miesteliai, kaimai nelabai smarkiai pasikeitė, tačiau kaip transformavosi Praha? Galiu papasakoti savo istoriją. Pamenu, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje mes kasmet tranzuodavome į Prahą. Tuo metu ji atrodė magiškas laisvės miestas. Kadangi mobiliųjų telefonų nebūdavo, su bičiuliais susitardavome susitikti Prahoje ant Karolio tilto. Taip ten ir leisdavome laiką, naktimis miegodavome kriaušių sode netoli JAV ambasados, kur rinkdavosi bastūnai iš viso pasaulio. Ir praėjus keliolikai metų pagal seną tradiciją susitarėme susitikti toje pačioje vietoje – ant Karolio tilto. Ir ištiko šokas, kai atėję prie tilto pamatėme, kad susitikti kažin ar pavyks – tiltas, kuris anksčiau buvo pustuštis, dabar buvo grūste prigrūstas turistų. Atrodė, kad turistai per keliolika metų tiesiog okupavo Prahą.
– Galbūt mes tais laikais buvome susitikę ant tilto! Nepatinka, kaip turizmas pakeitė Prahą. Jis sunaikino tokių vietų kaip Karolio tiltas mistiką ir magiją. Man gaila, kad tą magiją ir mistiką pakeitė turistinė kanalizacija, prostitucija, pigios prekės. Ir aš iš tos turistinės Prahos pabėgau gyventi į kaimą. Bet visa tai pabaigė COVID-19. Prasidėjus pandemijai džiaugiausi, kad galiu dukras nusivesti ant Karolio tilto. Ten dabar beveik nėra žmonių, ten tuščia.
– Mano draugai Prahoje sakydavo, kad vienintelis laikas, kai galima eiti apžiūrinėti miestą, yra stiprus lietus, nes tuomet didieji turistų srautai dingsta.
– Tiesa. Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Prahą mylėjau kaip išsilaisvinimo simbolį, bet tai, kuo ji tapo, dingo. Norėjau nuo to pabėgti.
Patirtis dirbant paprastus darbus buvo labai svarbi
– Sovietinių laikų Čekijoje dėl savo disidentinės veiklos ir pažiūrų negalėjote studijuoti, dirbote paprastus darbus, kūriko, krovėjo, sandėlininko. Kaip tai pakeitė jūsų pasaulio suvokimą, santykius su žmonėmis, kaip tai atsispindi knygose?
– Man buvo labai svarbu dirbti tokius darbus ir būti su tokiais žmonėmis. Dirbau net ne darbininku, o pagalbiniu darbininku. Pačius paprasčiausius darbus. Tai padarė didelę įtaką mano literatūrinei kalbai, manau, kad rašytojui tai yra svarbu. Šiandien daug rašytojų dirba mokyklose, universitetuose, moterys dirba darželio auklėtojomis, vyrai – IT srityje. Manau, kad tai nulemia jų kalbą. Manau, kad rašytojams būdinga dirbti tokius paprastus darbus – tai darė mano mėgstami autoriai. Bohumilas Hrabalas dirbo darbininku, Isaacas Babelis buvo kareivis, Ernestas Hemingway'us ir Johnas Steinbeckas taip pat dirbo darbininkais, – manau, kad tai svarbu ir gerai. Rašytojams naudinga pažinti gyvenimą ir tik tada rašyti, o ne atvirkščiai. Kita vertus, jei žmogus yra genijus, jam nereikia nieko tokio patirti.
– Pasirodžius knygai, jūs buvote kaltinamas, kad parodėte čekus kaip neturinčius istorinės atminties, paskendusius alkoholyje. Ar sutinkate su tokiais vertinimais?
– Manau, kad tai paviršutiniškas vertinimas – juk, kokie tie veikėjai bebūtų, jie svarsto apie esminius žmogiškus dalykus – meilę, vienatvę, baimę pasenti, baimę numirti. Aš stengiausi parodyti archetipines žmonių situacijas. Toks susidarantis įspūdis ar komentarai, kurių sulaukiu, yra dėl to, kad aš romane neaprašau intelektualių žmonių. Tačiau manau, kad jei aprašinėčiau universiteto profesoriaus gyvenimą ar apsaugininko prekybos centre – jų svoris būtų toks pats.
Labiausiai neramina Rusijos grėsmė
– Romane užčiuopiate egzistencinius lygmenis. Vienas personažas klausia knygoje – ko pasiekei per trisdešimt metų? Sulaukei senatvės ar dar kažko daugiau? Atrodo, kad būtent dabar, praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos griūties, šio laikotarpio įvertinimai tampa vis aštresni. Kodėl?
– Manau, kad prieš 15–20 metų, mes Čekijoje, o turbūt ir kitose postsovietinėse šalyse, išgyvenome laikotarpį, kai buvo manoma, kad mums visiems reikia važiuoti į Vakarus. Ir ten pavyti tai, ko mes nepasiekėme būdami sovietijoje. Kad išvykę pasivysime savo raidą, kurią praleidome, ir tai bus mūsų pasiekimas, mūsų rojus.
Bet turiu pasakyti, kad man dabar didžiausią nerimą kelia politinė situacija, kurios negaliu ignoruoti. Rusijos grėsmė mane grąžina į vaikystės laikus, aš vėl turiu išgyventi tą baimę. Manau, tai yra svarbus pasikeitimas po 30 metų. Kai man buvo 6–7 metai, Prahos gatvėse mačiau tankus. Tiek aš, tiek, manau, milijonai kitų žmonių galvoja – pajudės Rusijos tankai ar ne. Niekuomet nenorėjau būti politišku rašytoju ar poetu, bet, deja, niekur negaliu nuo to pabėgti. Mano geras draugas ukrainietis rašytojas Jurijus Andruchovičius sako – jei nebūtų Rusijos, nebūtų Rytų Europos. Aš visuomet atsakydavau jam – nepasakok man visų šių dalykų. Visą jaunystę veikiau pogrindyje, buvau su disidentais, pats buvau disidentas, bet niekuomet nenorėjau užsiimti politika. Man ji neįdomi, bet negaliu nieko padaryti. Todėl pabėgau į kaimą, kur žmonės nekalba apie politiką, gyvena savo gyvenimus, bet, deja, turiu pripažinti, kad tai žmonių grupė, kuri labiausiai veikiama pigaus populizmo, protofašizmo. Man labai svarbus yra humoras, manau, kad mane jis palaiko gyvą. Man jis labai svarbus rašant, nors tikiu, kad tai sunku išversti.
Man labai svarbus yra humoras, manau, kad mane jis palaiko gyvą.
– Užsiminėte apie Rytų Europą, tačiau ne vieną kartą esate sakęs, kad esate ne Rytų Europos, o Vidurio Europos žmogus. Kokią matote esminę skirtį tarp šių mentalitetų, istorinės raidos?
– Manau, kad takoskyra labai primityvi – jei galvotume, kaip paveikė Rytų Europą nacizmo, komunizmo ideologijos, tai buvo labai brutalus laikotarpis. Pirmiausia kalbu apie Lenkiją, Ukrainą, Rusiją, Baltijos šalis, kur KGB, NKVD, gestapas atliko budelių darbą. Čekijoje ir Slovakijoje buvo daug švelnesnis režimas, mes patyrėme ilgus stalinizmo metus, tačiau negalime lygintis su tuo, ką išgyveno Rytų Europos šalys.
Kita yra tradicijos. Istoriškai, manau, takoskyra yra ryški. Labai mėgstu rusų rašytoją Ivaną Buniną, ir vienas jo veikėjų skundžiasi – kodėl negimiau šalyje, kurioje pilys ir šventovės yra akmeninės, o ne medinės? Nes jos visos sudegė. Aš esu iš teritorijos, kuri paveikta Vakarų tradicijos, ir mūsų pilys bei šventovės yra akmeninės.
Aš esu iš teritorijos, kuri paveikta Vakarų tradicijos, ir mūsų pilys bei šventovės yra akmeninės.
Man Vidurio Europos koncepcija yra vilties, išsigelbėjimo simbolis, mes jaunystėje skaitėme filosofus ir poetus, tokius kaip Czeslawas Miloszas ar Vaclavas Havelas, kurie visi kalbėjo apie Vidurio Europos koncepciją, ir tai buvo priešinama Rusijai, sovietijai.
– Dabar mes gyvename pandemijos, suvaržymų laikais, ir vis pasigirsta balsų, kad grįžtame į totalitarinius režimus, kai kas net lygina tai su sovietų laikais patirta sistema. Kaip jums pačiam, didelę dalį gyvenimo praleidusiam disidentiniame pogrindyje, atrodo tokios analogijos?
– Manau, kad tai nesąmonė, kvaila. Pasakyčiau, kad tai yra didžiausia beskonybė. Žmonės, kurie nesutinka su skiepijimusi, bet simboliškai nešioja šešiakampę žydišką žvaigždę... To juk net negalima lyginti.
Galbūt banalu, bet antropologiškai galima pasakyti, jog žmogiška yra bandyti įvesti totalitarizmą. Mes turime būti atsargūs ir pasirengę apsaugoti save nuo tokių pastangų. Bet aš pats esu skiepytas.
Humoras kaip pasipriešinimo forma
– Ne vieną kartą užsiminėte apie humorą. Pamenu, net ir Lietuvoje buvo surengta diskusija, kurios metu istorikas Egidijus Aleksandravičius, bent jau kalbėdamas apie Jaroslavo Hašeko romano apie Šveiką humorą, sakė, kad humoras ten tarsi būdas priespaudos metu atsilaikyti, linksmumas kyla daugiau iš desperacijos ir išminties. Ar tai išties būdinga čekų humorui?
– Iš tiesų humoras visada buvo tų, kurie priespaudoje, kurie mindomi, pasipriešinimo forma. Bet ką norėčiau pasakyti – manau, kad tas juodasis humoras, kuriam nieko nėra švento, jis lieka tik mano kartoje. Jaučiu keistą jaunų žmonių puritoniškumą. Pavyzdžiui, seksualine potekste paremtas humoras jaunimui nepriimtinas, jaučiu, kad jie daug galvoja apie lyčių politiką. Arba pokštai, paremti rasių stereotipais ar skirtumais, daugeliui irgi nebejuokingi. Mano bičiulis, kilęs iš žydų šeimos – jo visa šeima žuvo, senelis emigravo į Ameriką – kartą vakarėlyje ėmė pasakoti: „Mano senelis mirė Osvencime“. Įsigali tyla. Tada tęsia: „Jis nukrito nuo sargybos bokšto“. Bet niekas nesijuokia. Manau, anksčiau būtų juokęsi. O aš manau, kad tai puikus pokštas. Naujasis puritoniškumas – to negaliu nepastebėti.
– Kalbant apie J.Hašeką, daugybei žmonių, kurie galbūt mažiau skaitė čekų literatūros, jis tarsi apibrėžia ne tik tai, kas yra čekiškas humoras, bet ir čekų literatūrą.
– Paradoksalu, bet aš pats J.Hašeką perskaičiau jau būdamas virš 50-ies metų. Mano šeima buvo intelektualai ir, tarkime, mama nelaikė jo tinkamu skaityti. Ir galiu pasakyti, kad man Šveikas atrodo kaip unikalus fenomenas – jo humoras ir jo išmintis. J.Hašekas ir Šveikas – tam tikra Budos atmaina, ir tai yra unikalu, o ne tipiška. Taip, Šveikas geria, vagia, meluoja, bet, kita vertus, kad ir kokioje situacijoje būtų atsidūręs, jis niekad neišdavė, nieko neapskundė.
G.Depardieu – parsiduodančio menininko prototipas
– Bent jau man jūsų knygoje vieni linksmiausių epizodų susiję su kūrinyje pasirodančiu Gerard'u Depardieu. Ką jums pačiam jis simbolizuoja?
– Man tai yra parsiduodančio menininko prototipas. To, kuris dėl savo kvailumo, puikybės, susireikšminimo ima tarnauti totalitariniam režimui. G.Depardieu visada buvo grubaus, archetipinio vyro įkūnijimas. Kai ruošiau knygą, jis bendradarbiavo su Slovakijoje visiškai autoritarinį režimą bandžiusiu įvesti Vladimiru Mečiaru, padėjo jam rinkimuose. Paskui, galima sakyti, susidėjo su Aliaksandru Lukašenka.
Juokinga, – kai knyga išėjo Prancūzijoje ir sulaukė tam tikro dėmesio, mano bičiulė, dirbanti kino industrijoje, perdavė man, kad G.Depardieu išgirdo apie knygą ir nori man duoti į galvą. Gal tai tik juokinga istorija, bet man patiko, kad buvo toks efektas.
Artimas J.Kunčinas
– Knygos puslapiuose tiesiog liejasi alkoholis. Man įdomu, ar jums pačiam, rašant kūrinį, nekildavo pagunda išlenkti bokalą kitą, kad daugmaž įsijaustumėte į tą aprašomą totalaus apsvaigimo atmosferą?
– Daugybė pasakojimų, kurie tapo pagrindu knygos siužetui, iš tiesų surinkti tokiu būdu. Vaikščiodavau kaime – turbūt taip yra ir Lietuvoje – nusipirkdavau butelį ar porą alaus, bendraudavau su žmonėmis, taip ir rinkau pasakojimus ir siužetus. Tačiau tam, kad knygą užbaigčiau, 14 mėnesių negėriau nė lašo. Tapau abstinentu. Jaučiau, kad toje aplinkoje man ima grėsti alkoholizmas. Aš pats kilęs iš aplinkos, kur alkoholio vartojimas yra būdingas – mano brolis, roko žvaigždė, mirė nuo alkoholio sukeltų pasekmių. Aš esu atsargus ir paskutinį kartą pasigėriau birželio 6 dieną.
Žinoma, kad alkoholis ir narkotikai gali būti labai įkvepiantys kūrybai, bet labai lengvai gali sukelti nerimą, depresiją. Sunku išlaikyti ribą, daugybė mano aplinkos nesugebėjo to pasiekti ir mirė nuo alkoholio.
Man labai artimas yra lietuvių rašytojas Jurgis Kunčinas, skaitydamas „Tūlą“ labai vertinau tuos epizodus, kuriuose jis aprašo veikėjo patirtis psichiatrinėje ligoninėje. Kur aprašo savo meilę. Bet yra kita romano dalis, labiau lyrinė, ir, žinodamas alkoholio poveikį, manau, kad jis rašė tai neblaivus ir paskui neperrašinėdavo. Manau, kad galiu tai atpažinti, ir man tos dalys nepatinka.
– Jūsų knyga šiurkšti, bet joje galima jausti ir švelnumo, šviesos paieškų. Jūs bandote ir klausti, kas atsitiko su tais žmonėmis, kaip jie tokiais tapo. Ir atsakymų dažnai nėra. Tarkime, rašant apie prostitutes ir klausiant, kodėl jos tokiomis tapo, netgi rašoma: „Greičiausiai tiesiog šiaip“. Ar literatūra gali duoti atsakymų, o gal tik užduoti klausimus?
– Manau, kad literatūra parodo, o ne paaiškina. Aš nenoriu rašyti psichologinio romano. Manau, kad nesuprantu pasaulio, nemoku jo paaiškinti, bet galiu jį parodyti.
Vieta, kur galima ir numirti
– „Jautrų žmogų“ galima vertinti kaip kelio romaną. Kuo jums pačiam artimas šis žanras. Ir, kiek žinau, esate aistringas keliautojas. Kokios kelionės jums pačiam padarė didžiausią įspūdį, ir kas jums yra jūsų svajonių kelionė, mėgstamiausia vieta?
– Kelio romanas man turbūt yra pats įdomiausias žanras. Dar iš vaikystės pamenu, kaip tiesiog rijau perpasakotą „Odisėją“, vėliau – ir Homero „Odisėją“. Kelionė yra didžiausias nuotykis, kurį galime patirti. Neseniai Čekijoje perleista prancūzų rašytojo Louis-Ferdinand'o Celine'o knyga „Kelionė į nakties pakraštį“. Manau, kad tai yra magiškiausia, nuostabiausia knyga apie gyvenimą.
Manau, kad tai yra magiškiausia, nuostabiausia knyga apie gyvenimą.
Man nuostabiausios kelionės yra į Šiaurę. Tarp labiausiai įstrigusių – tris kartus aplankyta Grenlandija. Įstrigo ir kelionė į Arkties vandenyne esantį Svalbardo salyną, kuriame gyvena daugiausia meškų pasaulyje. Man labiausiai patinka kelionės, kai eini pėsčiomis per negyvenamą dykrą, su kuprinėmis, palapinėmis, pats gaminiesi valgį, nešiesi šautuvus apsiginti nuo meškų. Grįžęs iš Lietuvos su bičiuliu iš Prahos vėl planuoju tokią kelionę. Keliausime į Grenlandiją, grįšime į tas pačias vietas, kur jau buvome, ir ieškosime vikingų statinių vietų – šventovių, statytų dar X amžiuje.
Taigi, Grenlandija ir Svalbardas yra mano svajonių vietos. Mūsų grupės vadas, su kuriuo keliauju, Šiaurės ašigalyje buvo jau dešimt kartų. Kai pradėjau su juo keliauti, buvau jauniausias toje grupėje. Dabar būsiu vyriausias grupėje. Tai signalas, – suprantu, kad kai man bus 70, ko gero, negalėsiu važiuoti į tokias keliones, todėl noriu keliauti dabar. Kita vertus, tokioje vietoje nebūtų blogai ir numirti.
